Gyvenimas po vyro mirties

#493
QUOTE(makita @ 2014 04 17, 13:23)
Ačiū, Mamakubu, už gerus linkėjimus  4u.gif  kaip matau, tau net po 10 metų neina iš minčių ir širdies ištrinti to, kas buvo, tad ar verta stengtis? juolab, kad tie prisiminimai tokie šventi, be jų mes nebūtume mes.
Liūdnų minčių tikrai su laiku mažėja. Nebebijau garsiai juoktis, taip dažnai nebeverkiu. Kai susikaupia kokių negerų minčių, bėgu į bažnyčią, uždegu žvakelę, pasimeldžiu, ir padeda. Linkiu visiems kuo daugiau šviesių minčių, neužsisklęsti liūdesy. Žinau, ypač sunku per šventes, bet vistiek linkiu gražių švenčių, susitaikymo ir ramybės širdy 4u.gif

Stengtis tik atgal ziureti nereikia. O pamirsti tai niekad neiseis ir nereikia to dalyko nei bijoti nei stengtis tuo labiau. Tai musu gyvenimas ir patys geriausi prisiminimai. As mastau, kad ne viskas taip jau gerai musu gyvenime pas tas kurie vis dar praeitimi gyvena. Praetim negyvenu bet prisimenu ji ir prasau neapleisti dukras, saugot mus ir globoti. Dar ir dekoju jam rolleyes.gif
Atsakyti
#494
Laba esu 41 metų prieš 2 savaites taip pat palaidojau vyrą staigiai trūko širdies aorta dabar jaučiuosi labai blogai slysta žemė iš po kojų tiesiog akimirksniu viskas sugriuvo be vaistų neužmiegu dabar ir aš visko bijau net neįsivaizduoju kaip pradėt gyvenimą iš naujo
Atsakyti
#495
koranė, nemoku guost, bet pabandysiu.
Gal bus langviau, jei žinosi, kad mes visi tai patyrėm, kad gerai suprantam kaip tu jautiesi. Tau dabar sunku patikėti, kad bus geriau. Dabar reikia tai pergyventi, kad sulaukti kol skausmas išblės. Ar turi vaikų?
Atsakyti
#496
QUOTE(koranė @ 2014 05 15, 12:11)
Laba esu 41 metų prieš 2 savaites taip pat palaidojau vyrą staigiai trūko širdies aorta dabar jaučiuosi labai blogai slysta žemė iš po kojų tiesiog akimirksniu viskas sugriuvo be vaistų neužmiegu dabar ir aš visko bijau net neįsivaizduoju kaip pradėt gyvenimą iš naujo

Visu pirma uzuojauta Korane del vyro console.gif Ir pritariu Sadnalor, nes reikia laiko, kad viskas stotu i savo vietas. Toks tavo likimas ir priimti ji reikia ir istverti si laika irgi reikia. Po mazu, labai mazais zingsneliais atsistosi ant koju, tikrai. Dabar viskas atrodo siaubingai. Zeme slysta, nesinori nieko, manau net gyvenimo prasmes nebeturi. Bet tai laikina, aiksu labai skausminga. Vaikuciams turesi atstot mama ir teti. Kaip matau vienas jau didelis, manau pades tau visame kame. Linkiu stiprybes ir nepaluzti. Dievas atmink visad duoda tiek kiek zmogus gali pakelti. Tu stipri ir viskas bus gerai. Bus blogai, rasyk. Mes visos cia likimo drauges. Gal ne visad iskart atsakysim bet esam cia 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo mamakubu: 16 gegužės 2014 - 16:35
#497
QUOTE(koranė @ 2014 05 15, 11:11)
Laba esu 41 metų prieš 2 savaites taip pat palaidojau vyrą staigiai trūko širdies aorta dabar jaučiuosi labai blogai slysta žemė iš po kojų tiesiog akimirksniu viskas sugriuvo be vaistų neužmiegu dabar ir aš visko bijau net neįsivaizduoju kaip pradėt gyvenimą iš naujo


Užuojauta, galiu palinkėti tik stiprybės. Suprantu ką išgyveni ir ką šiuo momentu jauti. Žinau kaip sunku, bet turi kabintis į gyvenimą, kad ir kaip norėtųsi susisukti kur nors kamputyje ir išnykti, kad tik nejausti to gniuždančio skausmo. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet laikas po truputį gludina skausmą. Pati kažkada pykau, kai man sakydavo, kad laikas gydo, norėdavosi rėkte išrėkti, kad nieko jūs nesuprantat visi. Bet laikas eina, skausmas gal ir nedingsta, bet išmoksti su tuo gyventi, kartais pavyksta ir visai užsimiršti. Stenkis neužsidaryti, eik, judėk, susigalvok veiklos, kad ir kaip nesinorėtų ir sunku būtų. Laikykis.
Atsakyti
#498
QUOTE(koranė @ 2014 05 15, 12:11)
Laba esu 41 metų prieš 2 savaites taip pat palaidojau vyrą staigiai trūko širdies aorta dabar jaučiuosi labai blogai slysta žemė iš po kojų tiesiog akimirksniu viskas sugriuvo be vaistų neužmiegu dabar ir aš visko bijau net neįsivaizduoju kaip pradėt gyvenimą iš naujo

Man lygiai tas pats... Prieš dvi savaites palaidojau vyrą, trūko širdies aorta. Toks šokas, kad nebežinau ką bedaryti. Niekada negalvojau, kad 36 m. tapsiu našle. o taip gražiai sugyvenom, neįsivaizduoju kaip toliau reiks gyventi. Artimieji sako, kad reikia laiko, po truputėlį bus lengviau. Va ir dabar rašau ir verkiu... Nesitiki, atrodo, kad kažkur išvažiavo ir turi grįžti...
Atsakyti
#499
rolali, korane, užjaučiu console.gif kad tik žodžiai padėti galėtų...
Nuo manojo mylimo žūties dar 2 metai nepraėjo, o aš verčiu naują gyvenimo lapą. Žinau ką jūs išgyvenat, kaip širdis plyšta ir norisi ten pat, pas jį, kur jau neskauda, kur kartu. Bet, jūsų mylimieji jums ne to linkėtų. Žinoma, ne taip greit, bet viskas su laiku tikrai susitvarkys. Iškęskit dantis sukandusios tą sunkiausią savo gyvenimo periodą, gal ir nerasite žmogaus, tokio kaip jis, bet ta atsivėrusi tuštuma pamažu tikrai užsipildys kitomis mintimis, pomėgiais, svajonėmis. Linkiu stiprybės. Rūpinkitės savimi ir tikėkit, kad tamsiausia visuomet būna prieš aušrą. Mane asmeniškai labai nuramino sapnas gal po poros mėnesių po jo mirties sapne mane apkabinęs sakė, kad mes ten būtinai susitiksime... tikiu ir laukiu to. Nebijau mirties, bet žinau, kad man dar ne laikas. Nuolat jaučiu jo globą, taip gera žinoti, kad jis niekur nedingo, jis čia, šalia, tik kitaip. Tikėkit ir jūs.
Atsakyti
#500
Rolali, korane, stiprybės Jums console.gif Judvi jaunos, šį laiką svarbu ištverti fiziškai. Gyvenimas su vaistais kurį laiką normalu. Neslėpkite nuo artimų žmonių, kad yra be proto sunku. Kita vertus, nepykit, kai sakys - laikas gydo. Tai kalba patirtis, o ne abejingumas.
Bet tenka kalbėti ir apie kitokią patirtį. Aš Joninių rytą pradėjau penktuosius vienystės metus. Yra kitaip, bet nėra lengviau. Maniau, gal tik man taip, bet vakar internete žiūrėjau 2010 m. laidą su Rusijos operos primadona J. Obrazcova. Nuo jos vyro dirigento Algio Žiūraičio mirties tada buvo praėję 12 metų (dabar 16), sako, nepalengvėjo. Tada supratau - jei žmogus, su kuriuo gyvenai, buvo tau likimo siųsta Didžioji Meilė, su jo išėjimu prarandi ir didelę dalį savęs. Gal tai ir teisinga - kiek nepaprastai daug gauni iš tokios meilės ir tokio bendro gyvenimo, tiek paskui lieka niekuo nekompensuojama praradimas.
Atsakyti
#501
QUOTE(nutė @ 2014 06 27, 17:15)
Rolali, korane, stiprybės Jums  console.gif  Judvi jaunos, šį laiką svarbu ištverti fiziškai. Gyvenimas su vaistais kurį laiką normalu. Neslėpkite nuo artimų žmonių, kad yra be proto sunku. Kita vertus, nepykit, kai sakys - laikas gydo. Tai kalba patirtis, o ne abejingumas.
Bet tenka kalbėti ir apie kitokią patirtį. Aš Joninių rytą pradėjau penktuosius vienystės metus. Yra kitaip, bet nėra lengviau. Maniau, gal tik man taip, bet vakar internete žiūrėjau 2010 m. laidą su Rusijos operos primadona J. Obrazcova. Nuo jos vyro dirigento Algio Žiūraičio mirties tada buvo praėję 12 metų (dabar 16), sako, nepalengvėjo. Tada supratau - jei žmogus, su kuriuo gyvenai, buvo tau likimo siųsta Didžioji Meilė, su jo išėjimu prarandi ir didelę dalį savęs. Gal tai ir teisinga - kiek nepaprastai daug gauni iš tokios meilės ir tokio bendro gyvenimo, tiek paskui lieka niekuo nekompensuojama praradimas.

Esi visiskai teisi Nute. Rolali, Korane jums tiks stiprybes console.gif Man arteja 12 metai kai jis isejo ir negrizo namo. Ir jei man butu siandien geriau as cia nesilankyciau. Taip gyvenimas pasikeite, turiu kita vyra bet tai ne tas ir viskas ne taip. Vadinu tai mano likimu unsure.gif
Atsakyti
#502
Sudėtingas tas gyvenimas console.gif
Atsakyti
#503
Vakar jau buvo mėnuo be jo... Tik dabar pradedu suvokt, kas iš tikrųjų atsitiko, kad jo TIKRAI NEBĖRA, kad jis nebegrįš, nebegaminsiu jam valgyt, nebesulauksiu jo vakare, kad niekada nebesakys kaip mane myli. Jis visada sakydavo, kad niekas tavęs taip nemylės, kaip aš.
O skausmas nenusakomas, atrodo širdis, tikraja to žodžio prasme, plyšta, nes labai sunku... Norėtųsi kažkur nueit ar išvažiuot, bet negaliu, iš kart mintyse galvoju, kad aš viena, be jo. Mes vienas be kito negalėjom, užtekdavo stipriai apsikabint ir atrodo visos bėdos pasibaigdavo.
O dabar viskas kitaip...
Atsakyti
#504
QUOTE(rolali @ 2014 07 13, 13:23)
Vakar jau buvo mėnuo be jo... Tik dabar pradedu suvokt, kas iš tikrųjų atsitiko, kad jo TIKRAI NEBĖRA, kad jis nebegrįš, nebegaminsiu jam valgyt, nebesulauksiu jo vakare, kad niekada nebesakys kaip mane myli. Jis visada sakydavo, kad niekas tavęs taip nemylės, kaip aš.
O skausmas nenusakomas, atrodo širdis, tikraja to žodžio prasme, plyšta, nes labai sunku... Norėtųsi kažkur nueit ar išvažiuot, bet negaliu, iš kart mintyse galvoju, kad aš viena, be jo. Mes vienas be kito negalėjom, užtekdavo stipriai apsikabint ir atrodo visos bėdos pasibaigdavo.
O dabar viskas kitaip...

rolali, suprantu kaip jautiesi. Gal būtų lengviau manyti, kad jis vistik yra kažkur šalia,tik kitaip, tik tu jo nematai. Juk tikriausiai nemanai, kad mirtimi baigiasi viskas. Tikėk, kad mylimasis ir toliau tave labai myli ir jam taip pat plyšta širdis matant kaip tu kankiniesi. Būk stipri ir priimk savo likimą. Man labai padėjo knygos apie gyvenimą po mirties ir tikėjimas, kad mirus gyvenimas nesibaigia, kad mes dar "ten" susitiksime. Sapne jis mane taip stipriai apkabino, iki šiol prisimenu tą jausmą ir jo šypseną... tai buvo tvirčiausias ženklas, kad jis mane myli ir laukia, net ir miręs.
Atsakyti