Gyvenimas po vyro mirties

Smagu girdėti, kad kažkas po truputį stojasi ant kojų, kad kažkieno gyvenimai po tokio likimo smūgio taisosi. Tai suteikia šiek tiek vilties, kad kažkada tas gniuždantis skausmas bent kiek aprims ar bent jau išmoksim su juo gyventi. Nors kol kas net įsivaizduoti negaliu, kad dar kažką galėčiau gyvenime mylėti. Tie 13 metų praleistų su juo, kol jis dar nesirgo, buvo nuostabiausi mano gyvenime. Mylėjau ir buvau mylima. Su juo jaučiausi saugi ir laiminga, žinojau, kol mes kartu, nebaisios jokios negandos. Tikėjau, kad su šiuo žmogumi sutiksiu senatvę. Deja, likimas nusprendė kitaip. Jau įpusėjo trečias mėnuo, kai visos viltys ir svajonės dužo. Pirmi du mėnesiai kažkokie apstiraukę migloje, kažkur ėjau, kažką dariau, kažkaip gyvenau. Dabar galvoju, kad tuo metu vertė judėti pyktis ant likimo, ant dievo, ant gyvenimo, net nežinau, nes nesupratau kuo tikiu, kuo ne. Pyktis praėjo, stengiuosi kuo mažiau galvoti kodėl ir už ką, bet atrodo, kad tą tuštumą atsiradusią po pykčio užpildė neviltis. Einu ir darau tik tai ką reikia, ką privalau ir kur nėra kito pasirinkimo. Visa kita atrodo beprasmiška, atrodo nėra jėgų niekam. Ilgesys su kiekviena diena tik didėja, o su juo ir skausmas. Vienintelis kas neleidžia galutinai palūžti, tai dukrytė. Kol kas viskas atrodo dar taip netikra.

Dėl susitikimo idėja, manau, nebloga. Žinojimas, kad nesi toks vienas, kad yra žmonių, kurie supranta tai ką tu išgyveni, kurie nenurodinės tau kaip turi gyventi toliau ir panašiai, šiek tiek padeda. Tik va turbūt mes nesam visi iš vieno miesto. Tad manau reikia pradžioj pasižiūrėti kiek būtų norinčių ir kokie miestai. O tada jau būtų galima ir apie vietą pagalvoti.
Aš sudalyvaučiau, jei tik tiktų laikas. Beje, aš iš Vilniaus.

Beana, tau dar viskas labai šviežia... Bus ir dar blogiau. Kai jo beprotiškai pasiilgsi visu kūnu ir siela. Beprotiškai pasiilgsi. Dar to nesuvoki. Bet ateis diena, kai nustosi tikėtis pabusti iš košmaro... Tavęs laukia dar daug skausmo ir ašarų... bet ateis diena, kai kalendorius rodys pusmetį, metus... Ir tu negalėsi patikėti, kad tie metai prabėgo labai greitai... Taps lengviau... Tiesiog turi išgyventi kiekvieną savo gedulo akimirką. To nepaspartinsi ir nepalengvinsi... Bet tai praeis... Tikrai bus lengviau. Bus kitaip...

Pasisakysiu ir aš. Gyvenimas dalijamas į "iki" ir "po". Ryt tam "po" sueina 3,5 metų. "Iki" atsimenu, kartais ką nors mažiams papasakoju iš to etapo, bet esu tarsi akmeninė, kalbu lyg apie svetimą žmogų, lyg ne aš gyvenau tuomet. Taip neskauda. Šiandien ir šeimyninė nuotrauka į rankas pakliuvo, pažiūrėjau, mažumėlę nudiegė, bet supranti, kad kitaip nebus.

Prieš tris dienas palaidojau senelį. Verkiau nuoširdžiai, mylėjau labai, bet tos netektys užgrūdina. Liūdna, bet skauda nestipriai. Ir jaučiu, kad su išėjimu tikrai greit susitaikysiu, nors mirtis ir buvo netikėta, tragiška. Gyveni ir mokaisi...

Dėl meilių - aš viena. Pasimatymų buvo begalės, buvo tinkančių į lovą, buvo, kuriuos gal ir į namus įsileisčiau, bet yra kita medalio pusė - įpratau būti viena, pati pasirūpinti savimi, vaikais. Nepriimu pagalbos, bijau, kad ims gailėtis, o aš juk stipri Nebeįsivaizduoju, kad su kažkuo reikėtų derinti savo planus, atsiskaityti... Tai taip ir plaukiu pasroviui. Gal reikėtų vaikams rodyti pavyzdį kaip gyvenama pilnavertėje šeimoje, bet man nesigauna. Bet kokio man nereikia... Reikia asmenybės, kuri sugebėtų mane pažaboti ir pažadinti suledėjusią iš skausmo širdį...

Linkėjimai mamakubu Tikrai nepamiršau, kaip padėjo paguodos žodis ir gyvas pavyzdys, rodantis, kad ir "po" gyvenimas tęsiasi. Ačiū

Sveikute meliuoji As labai pasiilgau Lietuvos. Nors jau vasara esu cia du metai, vis traukia namo. Ir kaip atsimeni Ragana mano bendradarbiai irgi buvo patys nuostabiausi, tokiu jau nebeturesiu niekada. Jau du is ju nebedirba ten bet visad dar gali dermatologe rasti Kauno g. tam odos centre Nuostabus zmogus ir gera gydytoja. As ilgiuos geru zmoniu Taip meeta padaryti tikrai nelengva. Musu yra ir is kitu miestu. As isvys isvykus is LT. Bet atvarau balandi ir busiu liepos gale dar Vilniuje apie pora savaiciu, ten mano namai
As nors ir ne viena, bet tai ne tas. Jau nebebus taip kaip buvo ir lyginti nera ko.

Sveikutes Seniai nebuvau uzsukus. Vaziuoju i Lietuva savaitelei pagaliau Pamatysiu savo suaugusias dukras ir dar naujiena turiu, ( gerai neprisimenu gal jau rasiau )kad tapsiu vasara mociute Kaip jus laikotes, kaip sekasi? Prapuolet visos

Sveikinu tas, kurios sugebėjo atsitiesti ir eiti toliau..aš dar nesugebu.. prieš metus tapau ir našlaitė ir našlė..kokie baisūs žodžiai..kodėl dar aš šiam gyvenime???privalau rūpintis mūsų sunkią negalią turinčiu sūneliu...kitaip ir būt negali...kas be manęs, jei ne aš..praėjo metai..kaip aš sugebėjau juos išgyventi nežinau...prasidėjo antri be jo..be mano..ar lengviau po metų..ne..visi prisiminimai gyvi, kaip vakar..gyvi tik prisiminimai...skambi frazė-laikas gydo,man neveikia...norisi užsidaryt ir nieko nematyt..taip ir darau..vengiu visų, taip skaudindama kitus..papraščiausiai nieko nesinori šitam gyvenime..noriu tik mirt, kad būt kartu su jais..bet ir to negaliu padaryt, kas pasirūpins mūsų sūnuku, kuris visapusiškai priklausomas nuo manęs..todėl taip ir plaukiu pasroviui kai didelis Š...gabalas...atrodo susitinki pagaliau tą vienintelį, būni laiminga, kuri kartu ateitį, džiaugiesi, myli ir esi mylima, prisieki viens kitam, kad būsim kartu amžinai ir kaip senukai būdami sedėsime savo namo kieme ir stebėsime besileidžiančią saulę..o po to vieną rytą randi mirusį...o šalia miegantį mūsų sūnelį..jam tada buvo vos 33 m..sustojo širdis..kaip toliau gyvent..nežinau...

Sveikute As net nezinau ar galiu parasyti, kad sugebejau atsitiesti. Mat praejus 11 beveik metu as dar vis vos pagalvojus tikraq ta zodzio prasme vos sulaikau asaras. Mastau, kad man ne viskas gyvenime yra gerai jei taip nutinka.
AMON tu tikrai privalai del sunaus gyventi ir aisku neplaukti kaip s.. Kol taip galvosi taip ir gyvensi. Mes tikrai gyvenime turim sansa tik ji reikia sulaukti ir tas negatyves mintys mesti is galvos. As kapstausi per gyvenima su kitu vyru bet tai galiu pasakyti, kad ne tas gyvenimas. Gal kada pakeisiu ir sita gyvenima. Reikia tik tikejimo ir mes viska istversim. Mes moteris esame stiprios ir tau AMON viskas bus gerai. Prisiminsi mano zodzius po keliolika metu O dabar tik apkabinu ir linkiu stiprybes
P.S. Maniskiui buvo 34m.

Ačiū už gerą žodį..visi taip sako-tu stipri...o kas belieka..vienuolika metų..tai beprotiškai daug.stiprybės ir tau.kaip nors..

Daug, o asara vistiek reda. Manau kiek nepraeitu jei buvo gerai gyventi ir yra ka prasiminti visad bus sunku pamirsti i nereikia pamirsti. Mano prisiminimuose maniskis liks visa gyvenima.

Sveikos, likimo sesės Šiame skyrelyje tikrai įsiviešpatavo kapų ramybė... tikriausiai ne man vienai baugu į jį dažnai užeiti. Tik el. pašte karts nuo karto sumirksintis pranešimas iš supermamų primena, kad kažkas parašė, kažkam ir vėl skauda ir man iki šiol skauda, va rašau ir vėl ašaroju. Vis dar labai labai skauda. Praėjo jau pusantrų metų... mano gyvenime įvyko kosminių pasikeitimų. Viskas kaip pagal būrėjos prieš pusmetį mestas kortas... kitas vyras, laukiuosi.... bet nebeturiu to gyvenimo džiaugsmo, vis dairausi atgal, vis prisimenu ir vis dar širdis šalta. Gal per greit, o gal niekada neateis laikas mylėti taip, kaip anksčiau? Žinau, kad nereikėtų kaltinti savęs, kad gyvenu. Vaikelio kiek pamenu, visą gyvenimą be proto norėjau, bet dabar viskas kitaip, nei kadaise svajojau. Nebenoriu svajoti. Neplanuoju. Nebenoriu tekėti. Noriu tik greičiau apkabinti vaikelį, kad meilė jam vėl uždegtų mane gyvenimui. O kitas vyras... taip, geras, mielas, dėmesingas. Nėra pas mus žodžio "myliu", nesekam viens kitam pasakų, mus sieja švelnūs gražūs santykiai, abu turime savų širdies žaizdų, stengiamės neužgauti viens kito. Įdomu, kaip bus toliau. Taip ir gyvenu. Teismai vis dar tęsiasi, drąsko širdį. Taip norisi teisingumo ir pagaliau ramybės.

Vat kol sukinesis atgal tol ir praeitis persekios. Sveikinimai, kad tapai nestuke. Vaikutis tikrai uzims daug tavo laiko ir gal liudnos mintys taip daznai nesilankys. Sveikatytes makita

Ačiū, Mamakubu, už gerus linkėjimus kaip matau, tau net po 10 metų neina iš minčių ir širdies ištrinti to, kas buvo, tad ar verta stengtis? juolab, kad tie prisiminimai tokie šventi, be jų mes nebūtume mes.
Liūdnų minčių tikrai su laiku mažėja. Nebebijau garsiai juoktis, taip dažnai nebeverkiu. Kai susikaupia kokių negerų minčių, bėgu į bažnyčią, uždegu žvakelę, pasimeldžiu, ir padeda. Linkiu visiems kuo daugiau šviesių minčių, neužsisklęsti liūdesy. Žinau, ypač sunku per šventes, bet vistiek linkiu gražių švenčių, susitaikymo ir ramybės širdy