Belieka mums padaryti viską, kad sumažintume tas pasekmes iki minimumo. Aš bent jau tik dėl to ir gyvenu. Kaip mes reaguosim ir elgsimės, taip vaikai mūsų ir augs. Gyviems kapų nėra. Išsikaukiu ir aš kai vaikai miega arba pakeliui iš darbo automobilyje ir einu per gyvenimą toliau, tiesa, veidrodyje žiuri į mane visai kita moteris, veido bruožai tie patys, bet žvilgsnis ne tas....
QUOTE(inmatuse @ 2014 01 18, 23:52)
Jau 4 mėn. praėjo... o atrodo kokie 4metai. Savo vaikų į laidotuves nevežiau. Sūnus tik prieš savaitę suvokė, kad tėtis tikrai negrįš. Net neverkė, o rėkė visa gerkle...Raudojome abu...Sakiau jam verk, tai normalu, man taip pat labai liūdna, vėliau bus geriau, mūsų laukia daug smagių nuotykių, bet tėtis niekada negrįš... O jis rėkė taip stipriai su tokia neviltim. Maniau širdis sustos, bet jis turėjo nustoti jo laukti. Per visą tą laikotarpį vis paverkdavo, kad labai nori, kad Jis būtų ir nubėgdavo žaisti, tačiau jo elgesys rodė didžiulę vidinę įtampą. Jis buvo agresyvus, visiškai manęs neklausydavo, viską laužydavo, skriaudė sesutę. Aplinkiniai nesuprasdavo, kaip aš taip kantriai ir tolerantiškai reaguoju, o juk žinojau priežastį šio elgesio, žinojau, kad švelnumu ir kantrybe išlauksiu, kada jis pats tai suvoks. Kai suvokė, apsiramino, ėmė geriau valgyt, tiesa, dažniau kalba apie tėtį (ką dirbdavo kartu, kur tėtis laiko įrankius, kaip čia tėtis darė, ką pirko), bet natūraliai, be įtampos. Mažas žingsnelis į priekį, dar laukia ateity didžiausi sunkumai, kai paaugęs ims domėtis KAIP jis išėjo, kodėl, kur tai įvyko (o įvyko namie svetainėje, kur dažniausiai būnam)...paauglystė dar laukia...
Maniau laikas gydo, deja. Gal dar per mažai jo praėjo, bet kiek turi praeiti laiko, suluošintas gyvenimas reabilituotųsi? Beje, sielvartą, krūtinės skausmą, liūdesį po truputį kartais išstumia kitas jausmas- PYKTIS (net neapykanta)...Kai tą dieną su sūneliu ant grindų susikabinę verkėm, aš jam glosčiau nugarytę ir iš nevilties mintyse ėmiau Jį smarkiai keikti necenzūriniais žodžiais. Maždaug, lengviausia buvo pasikarti, o man dabar kapstytis vienai šiam pasauly... Suprantu, kad jam buvo labai sunku, bet tai padarė nesuvokdamas, afekto būsenoj, per savo karštakošiškumą, gal tik pagąsdint norėjo... Niekada gyvenime daugiau nepatirsiu pilnavertės laimės, o juk žadėjo padaryt mane laimingiausią moterį pasaulyje, o ką padarė........
Maniau laikas gydo, deja. Gal dar per mažai jo praėjo, bet kiek turi praeiti laiko, suluošintas gyvenimas reabilituotųsi? Beje, sielvartą, krūtinės skausmą, liūdesį po truputį kartais išstumia kitas jausmas- PYKTIS (net neapykanta)...Kai tą dieną su sūneliu ant grindų susikabinę verkėm, aš jam glosčiau nugarytę ir iš nevilties mintyse ėmiau Jį smarkiai keikti necenzūriniais žodžiais. Maždaug, lengviausia buvo pasikarti, o man dabar kapstytis vienai šiam pasauly... Suprantu, kad jam buvo labai sunku, bet tai padarė nesuvokdamas, afekto būsenoj, per savo karštakošiškumą, gal tik pagąsdint norėjo... Niekada gyvenime daugiau nepatirsiu pilnavertės laimės, o juk žadėjo padaryt mane laimingiausią moterį pasaulyje, o ką padarė........
Vajezau, skaitau ir pati vos ne balsu raudu.
Taip tiksliai aprasei, tai lyg mano isgyvenimai. Viskas taip, ka mes isgyvenam, kaip as jauciuosi. Tai siaubinga, kai vaikas saukia, nori tecio, klausia KODEL???? Manes daznai klausia KAIP? As meluoju: sakau, kad sirdele sustojo. Bet ateis laikas, kai turesiu pasakyt. Pasakyt KUR? Kiekviena savaitgali einam pas anyta tuo koridoriumi, kur ant laiptu.... Ieinu ir stingsta kraujas. O kaip bus kai suzinos mazyle... Kaip tai paveiks ja, jos gyvenima? Laukiu ir bijau. Kartais ir man toks pyktis uzeina: paeme ir pasi.... (negaliu sito istart, skauda...), o kaip visi like? Kodel as turiu matyti vaiko kancia, kurios galejo nebut. Jaunas, sveikas, dvieju metru ugio vyras. Bet visu skaudziausia uz vaiko kancia. To jam turbut negalesiu atleist.
QUOTE(Gajux @ 2014 01 21, 21:25)
Vajezau, skaitau ir pati vos ne balsu raudu. Taip tiksliai aprasei, tai lyg mano isgyvenimai. Viskas taip, ka mes isgyvenam, kaip as jauciuosi. Tai siaubinga, kai vaikas saukia, nori tecio, klausia KODEL???? Manes daznai klausia KAIP? As meluoju: sakau, kad sirdele sustojo. Bet ateis laikas, kai turesiu pasakyt. Pasakyt KUR? Kiekviena savaitgali einam pas anyta tuo koridoriumi, kur ant laiptu.... Ieinu ir stingsta kraujas. O kaip bus kai suzinos mazyle... Kaip tai paveiks ja, jos gyvenima? Laukiu ir bijau.
Kartais ir man toks pyktis uzeina: paeme ir pasi.... (negaliu sito istart, skauda...), o kaip visi like? Kodel as turiu matyti vaiko kancia, kurios galejo nebut. Jaunas, sveikas, dvieju metru ugio vyras. Bet visu skaudziausia uz vaiko kancia. To jam turbut negalesiu atleist.
Taip tiksliai aprasei, tai lyg mano isgyvenimai. Viskas taip, ka mes isgyvenam, kaip as jauciuosi. Tai siaubinga, kai vaikas saukia, nori tecio, klausia KODEL???? Manes daznai klausia KAIP? As meluoju: sakau, kad sirdele sustojo. Bet ateis laikas, kai turesiu pasakyt. Pasakyt KUR? Kiekviena savaitgali einam pas anyta tuo koridoriumi, kur ant laiptu.... Ieinu ir stingsta kraujas. O kaip bus kai suzinos mazyle... Kaip tai paveiks ja, jos gyvenima? Laukiu ir bijau. Kartais ir man toks pyktis uzeina: paeme ir pasi.... (negaliu sito istart, skauda...), o kaip visi like? Kodel as turiu matyti vaiko kancia, kurios galejo nebut. Jaunas, sveikas, dvieju metru ugio vyras. Bet visu skaudziausia uz vaiko kancia. To jam turbut negalesiu atleist.
Kaip gerai suprantu tave Gajux
Taiop pat buvo pyktumo akimirku. Kaip mes likusieji cia zemeje, kaip vaikai, kaip jiems paaiskinti. o kaip mirties liudijima paeme jo brolis, pasake, jog ten kur isdave zmones sake, kad visiskai sveikas vyras buvo. Taip sveikas tik .....
QUOTE(mamakubu @ 2014 01 21, 22:00)
Kaip gerai suprantu tave Gajux Taiop pat buvo pyktumo akimirku. Kaip mes likusieji cia zemeje, kaip vaikai, kaip jiems paaiskinti. o kaip mirties liudijima paeme jo brolis, pasake, jog ten kur isdave zmones sake, kad visiskai sveikas vyras buvo. Taip sveikas tik .....
Taiop pat buvo pyktumo akimirku. Kaip mes likusieji cia zemeje, kaip vaikai, kaip jiems paaiskinti. o kaip mirties liudijima paeme jo brolis, pasake, jog ten kur isdave zmones sake, kad visiskai sveikas vyras buvo. Taip sveikas tik .....Siaubinga, kai išeina sveiki, jauni žmonės, kitus palikdami neviltyje, skausme ir klausimų be atsakymų lavinoje.
Visąlaik kamuoja mintys: jei atsukčiau laiką, tikrai daug ką daryčiau kitaip. Bet atsukti nieko nebegalima... Tada toks beviltiškumo jausmas užplūsta: kartais kaltinu save, kartais jį mintyse koneveikiu. O taip norėtųsi dar nors kartelį apkabint, prisiglaust. Kai pagalvoju, kažkokių užuominų jis vis duodavo: "aš jaunas mirsiu", "tu geriau žinai, kaip auginti, kaip auklėti, tu stipri - susitvarkysi". Nesupratau, galvodavau, kad jis taip atsišnekinėja, nori naštą užkrauti man. O matyt, kažką kitą turėjo galvoje. Kartais galvoju, kad jam nepasisekė su žmona, gal kita būtų supratusi, gal būtų nuspėjusi, o aš - nesugebėjau.
QUOTE(Gajux @ 2014 01 27, 13:08)
Siaubinga, kai išeina sveiki, jauni žmonės, kitus palikdami neviltyje, skausme ir klausimų be atsakymų lavinoje. Visąlaik kamuoja mintys: jei atsukčiau laiką, tikrai daug ką daryčiau kitaip. Bet atsukti nieko nebegalima... Tada toks beviltiškumo jausmas užplūsta: kartais kaltinu save, kartais jį mintyse koneveikiu. O taip norėtųsi dar nors kartelį apkabint, prisiglaust. Kai pagalvoju, kažkokių užuominų jis vis duodavo: "aš jaunas mirsiu", "tu geriau žinai, kaip auginti, kaip auklėti, tu stipri - susitvarkysi". Nesupratau, galvodavau, kad jis taip atsišnekinėja, nori naštą užkrauti man. O matyt, kažką kitą turėjo galvoje. Kartais galvoju, kad jam nepasisekė su žmona, gal kita būtų supratusi, gal būtų nuspėjusi, o aš - nesugebėjau.
Visąlaik kamuoja mintys: jei atsukčiau laiką, tikrai daug ką daryčiau kitaip. Bet atsukti nieko nebegalima... Tada toks beviltiškumo jausmas užplūsta: kartais kaltinu save, kartais jį mintyse koneveikiu. O taip norėtųsi dar nors kartelį apkabint, prisiglaust. Kai pagalvoju, kažkokių užuominų jis vis duodavo: "aš jaunas mirsiu", "tu geriau žinai, kaip auginti, kaip auklėti, tu stipri - susitvarkysi". Nesupratau, galvodavau, kad jis taip atsišnekinėja, nori naštą užkrauti man. O matyt, kažką kitą turėjo galvoje. Kartais galvoju, kad jam nepasisekė su žmona, gal kita būtų supratusi, gal būtų nuspėjusi, o aš - nesugebėjau. Zinai gajux mane jis ismoke savarankiskai gyventi ir taupyti. gal todel ir isgyvenau be jo, nepaluzau, ir dabar taupau, buna, kad be proto. Bet norejau, kad mano vaikam nieko netruktu. Turejau dvi mergaites o mergaites uzauga ir tampa merginos, o joms labai daug reikia. Ir, kad nupirkti koki rubeli, kosmetika reikejo taupyti kitose srityse.
Maniskis irgi norejo man kazka pasakyti pries iseinant perspeti gal, bet neapsiverte jam liezuvis. Ir taip pat paminejo, kad pagyveno ir uzteks, kai jam buvo tik 34 metai
Zinant save ir savo jautruma tikrai niekad neatsikratysiu praeities ir niekada negalesiu pamirsti visa tai ka isgyvenau po jo netekties
Jaučiu, kad mes kitokie nei visi. Norisi bendrauti su jumis nes jūs SUPRANTAT, bet nelabai pakanka šito rašymo skaitymo. Norėčiau susitikit pakalbėti, patylėti., gal net padėtil. Parašykite, jei kas jaučia tą patį.
Oi, mergaitės. Kaip senai čia nesilankiau... Dabar net pačiai negera pasidarė... Gegužę bus dveji metai, kaip esu be jo... ir jau panašiai metai, kaip čia nesilankiau... Kodėl...? Kai palaidojau savo žmogaus urną (praėjus 6 mėn. po jo žūties) man labai palengvėjo... O čia buvo tiek daug skausmo. Kažkas manyje tiesiog neleido čia lankytis. Kažkoks engimo jausmas... Dar po pusmečio mano gyvenime atsirado kitas žmogus. Mano vyro draugas, kas dabar matau - ne taip retai nutinka. O man buvo taip gėda. Gėda pačiai prieš save. Jau nekalbant apie aplinkinius. Toks kaltės jausmas... lyg būčiau neištikima... Vis kartojau sau, kad man dar per anksti... Dabar jau mes devyni mėnesiai kartu. Bet tas jausmas nedingo. Ir manau, kad po 5 metų jausiuosi taip pat. Tik prieš kelias savaites sužinojo mano mama ir geriausia draugė. Visiems kitiems bijau tai parodyti. Kaip kvaila... Mes su draugu kartu kapą aplankom. Jis myli mūsų vaikus. Aš jam nesu statistinė našlė. Jis jį pažinojo. Tai man suteikia tokį ramybės jausmą. Jis tiesiog gerbia mūsų skausmą ir pats jį kartu išgyvena. Gal tai nėra taip gėdinga... O savo žmogų prisimenu ir apie jį galvoju po tūkstantį kartų per dieną. Tik net nepastebėjau, kada tas didžiulis skausmas išblėso. Šiandien man prieš jį nebegėda dėl naujų santykių. Tikiuosi - jis supranta ir nepyksta...
Visgi, čia pas jus ir su jumis labai šilta ir jauku. Prisimenu, kai prie jūsų prisijungiau, galvojau, kada praeis pusmetis, metai... Su pavydu skaičiau žinutes tų, kurios rašė, kad skausmas išblėsta... Iš tiesų, gyvenimas tęsiasi...
Visgi, čia pas jus ir su jumis labai šilta ir jauku. Prisimenu, kai prie jūsų prisijungiau, galvojau, kada praeis pusmetis, metai... Su pavydu skaičiau žinutes tų, kurios rašė, kad skausmas išblėsta... Iš tiesų, gyvenimas tęsiasi...
QUOTE(malvinute @ 2014 02 11, 22:11)
Isties Malvinute jis tesiasi, bet kievienam skirtingai. As irgi galvoju vis, kad pamirsiu, pamirsiu o nei velnio negaliu jo pamirsti ir ar reikia
Jis mano gyvenimo dalis ir turiu nuo jo vaiku ar galeciau ji pamirsti, norsa gyvenu su kitu. Jei manau butu viskas taip gerai tai gal ir pamirsciau, bet turbut taip nera....Papildyta:
QUOTE(sadnalor @ 2014 02 11, 21:09)
Jaučiu, kad mes kitokie nei visi. Norisi bendrauti su jumis nes jūs SUPRANTAT, bet nelabai pakanka šito rašymo skaitymo. Norėčiau susitikit pakalbėti, patylėti., gal net padėtil. Parašykite, jei kas jaučia tą patį.
Saunu butu toki suorganizuoti meeta
Viena jau pazistu is sio skyrelio. Susitikom keistom aplinkybem ir pazinom viena kita nors ir turim nikus 
Sandalor mesk minty kaip susitikti 
Gal sio likimo savininku atsirastu ir Airijoj? 
Duokit zinot
As ir vis banguoju...atrodo jau geriau,atsimerkiau,pradejau toliau gyvent,ir bum...kai sprogs jausmu bomba,kad net apie pati blogiausia vel prisimini - kad nenori gyvent...
Bet vis pagalvoji,kad kas jau kas,bet mano artimieji nenusipelne to netekties skausmo ir negaleciau saves nuskriaust vien del to,kad taip nuskriausciau juos.
Sunku,kai uzspaudzia gerkle ilgesys,nors plaukus raukis,nieko negali padaryt 
Nera dziaugsmo gyvenime...vis dar sakau,kad maniskis buvo aukso gabalas ir kolkas bent jau niekas jam negali prilygt 
Duokit zinot
As ir vis banguoju...atrodo jau geriau,atsimerkiau,pradejau toliau gyvent,ir bum...kai sprogs jausmu bomba,kad net apie pati blogiausia vel prisimini - kad nenori gyvent...
Bet vis pagalvoji,kad kas jau kas,bet mano artimieji nenusipelne to netekties skausmo ir negaleciau saves nuskriaust vien del to,kad taip nuskriausciau juos.
Sunku,kai uzspaudzia gerkle ilgesys,nors plaukus raukis,nieko negali padaryt
Nera dziaugsmo gyvenime...vis dar sakau,kad maniskis buvo aukso gabalas ir kolkas bent jau niekas jam negali prilygt
Saunu butu toki suorganizuoti meeta
Viena jau pazistu is sio skyrelio. Susitikom keistom aplinkybem ir pazinom viena kita nors ir turim nikus Sandalor mesk minty kaip susitikti [/quote]
Na net nežinau... Gamtoje dar per šalta. Pakviesčiau pas save, bet priklauso kiek norinčių. Galim netilpti.
Tik nenoriu, kad būtų šuanu. Norėčiau, kad būtų ramu, paprasta.
Per šį laikotarpį supratau, kad jokiu būdu nereikia stengtis pamiršti. Nes niekada nepamiršit. Nesu tikra, ar kada ateis tas metas, kai jį prisiminsiu su jaukia šypsena. Bent dabar man bent jau taip nebeskauda, nebekyla klausimų "kodel", pasvarstymų apie tai, kas būtų, jeigu būtų... Praėjus beveik dvejiems metams jau aiškiai suvokiu, kad tai ne sapnas ir kad jis tikrai nebegrįš. Ir mielosios, niekada nelyginkit savo žmogaus su naujuoju draugu. Tokio, kaip JIS nebesutiksit niekada. Bet vis dar galit sutikti žmogų, padarysiantį jus laimingomis. Aš jau pati tuo beveik tikiu. Tik nesenai pradėjau sau leisti pasidžiaugti gyvenimu: nueiti į kiną, pasipuošti, apsilankyti spa. Iki šiol jaučiau lyg kaltę, kad aš tai galiu, o jis nebegali... Bet viskas praeina. Tik kiekvienai savas metas ir savas kelias į tai...
Malvinute, man irgi reikėjo laiko, kad suprasčiau, jog gyvenimas tęsiasi. Nekaltink savęs, nesijausk kalta, tiesiog leisk sau gyventi, leisk sau būti laiminga (iš naujo).
Galiu drąsiai pasakyti dabar - aš vėl laiminga. Labai. Myliu, ir esu mylima, suprasta.
Galiu drąsiai pasakyti dabar - aš vėl laiminga. Labai. Myliu, ir esu mylima, suprasta.
