QUOTE(mamakubu @ 2013 01 04, 18:46)
O kokiu budu norisi? Patirti klinikine mirti ar iseiti is gyvenimo? Atsiprasau uz kvaila klausima, nes noras irgi jusu truputuka... Mes visi tai suzinosim tik savo laiku, ir kito kelio zinoti nera rodos
mamakubu, galite laikyti mane trenkta, bet ... taip... ir iš gyvenimo išeiti minčių buvo... ir klinikinę mirtį patirti... Juk negali imti ir pradėti tikėti vien dėl to kad tikėti... ir man tikrai lengviau, kai paskaičiau apie tuos žmones, kurie patyrė klinikinę mirtį ir grįžo, papasakojo savo patirtis... bet kai pagalvoju apie savo išėjusį žmogų, man kažkodėl kažkokia spraga tame tikėjime atsiranda, kažkokia tikėjimo tyla... Nežinau, gal dar ne laikas... O gal esu per didelė egoistė ir galvoju tik apie save, savo skausmą, o ne apie tai, kad jam ten kažkur gali būti gera ir be manęs ir mūsų vaikų... Net nežinau... Tikiuosi, kad jam ten gerai... Tik man nuo to nė kiek nelengviau...
O beja, žemiškuose reikaluose visiškai susitvarkau pati. Ir finansai ir buitis - viskas kontroliuojama. Jei ko reikai - turiu draugų, kiurie ma mielai pagelbėja. Turiu ir jo draugų, su kuriais bendrauju kaip su jo broliais... Galėčiau nesunkiai išgyventi viena, jei tik sugebėčiau atimti iš savęs sugebėjimą jausti... Jausti skausmą ir ilgesį, arba jei subegėčiau prarasti pastarųjų devynerių savo gyvenimo metų atmintį...