Gyvenimas po vyro mirties

#457
QUOTE(Gajux @ 2014 01 08, 21:58)
Uzuojauta tau. 4u.gif  Tikrai zinau ka jauti ir kokios kates pjaunasi sirdyje. sad.gif Pati tai isgyvenau praeita rudeni. Tik ne as radau, bet jo mama. Ir dabar girdziu telefono skambuti, anytos balsa tarsi is po zemiu : "..... jo nebera". Sukritau darbe ant stalo, prie kurio sedejau ir saukiau "ne ne ne...". Siaubo akimirka sukosi viskas, pykino, o as tik galejau istarti "ne, ne, ne tai netiesa, to negali but". Bet mano pirmu minuciu isgyvenimai buvo viso kosmaro tiktai pradzia. Mazoji dukryte netekti pakele labai sunkiai. Isvaziavau tvarkyti laidotuviu reikalu, o ji buvo darzelyje. Mano mama parvede namo, bet nieko nesake. Paskambinau jai ir pasakiau, kad tevelis sunkiai serga ir mes ligoninej, kad jis gali nepasveikt (bandziau ruosti). Grizusi radau ispustas akeles, rankose piesinys: tevelis, aplink daug geliu, apelsinu - kad teveliui reikia vitaminu, jog pasveiktu. Akeles ziuri ir taip nebyliai baiksciai klausia - juk viskas gerai, ar ne? Jei dar reiketu isgyventi sia akimirka - as nebeistverciau.  verysad.gif  Seseriu metuku angelelio veiduku tyliai rieda asaros, o akytes nemirksedamos ziuri "gal jus man meluojat, tevelis negali mirti". Po to buvo visko: daug asaru, pykcio, baimiu, prasidejo ligos. Lankemes pas psichologa. Dabar gyvenam toliau. Ziurim i zvaigzdeta dangu, ieskom zvaizgdeles, is kurios tevelis ziuri i mus. Bet skausmas dar nenori atsitraukt, jis visad salia, tarsi seselis seka ir nepaleidzia.....

console.gif Negaliu ramiai skaityti tokiu dalyku. Sedziu su asarom akyse nors ne man tas nutiko bet tai taip artima. Irgi turejau pranesti savo dukrom, kad tevelio daugiau nera. Nepakeliamas dalykas tikrai, jausmas net negaliu aprasyti doh.gif
Atsakyti
#458
QUOTE(mamakubu @ 2014 01 08, 22:07)
console.gif Negaliu ramiai skaityti tokiu dalyku. Sedziu su asarom akyse nors ne man tas nutiko bet tai taip artima. Irgi turejau pranesti savo dukrom, kad tevelio daugiau nera. Nepakeliamas dalykas tikrai, jausmas net negaliu aprasyti doh.gif


Savi isgyvenimai pasistumia kazkur i sona. Gyveni su kalte, su skausmu, bet tai salia. O ka reikia isgyventi matant maza zmoguti, lauzoma nevilties - tai pakelti sunkiausiai. Sioje temoje vienoj zinutej perskaiciau ir palengvejo: "turim teise net isproteti, ka jau kalbet apie jautruma". Is tikruju, kiek daug zmogus gali istvert...
Atsakyti
#459
QUOTE(sadnalor @ 2014 01 08, 10:45)
Labai gražiai viską išdėstei. Aš taip nemoku, nors jaučiu tą patį.
Siunčiu tau palaikymą mintimis.

Ne visada ir man pavyksta išsidėlioti mintis. Kartais tiek daug norisi pasakyti, o gaunasi tik kažkoks žodžių kratinys. Bet kartais žodžiai liejasi savaime. Man truputį lengviau, kai pavyksta išlieti tai kas guli ant širdies. Negaliu visko laikyti savyje, nes atrodo, kad tada tiesiog sprogsi iš skausmo. O dėstyti savo mintis, tiems kas to nepatyrė, tai užmėtys tokiais patarimais, kad pasigailėsi, jog aplamai išsižiojai.
O mūsų situacijos tokios panašios, net vaikučiai 6-mečiai pas abu. Todėl reikia laikytis ir saugoti save, kad ir kaip sunku būtų, dėl jų, nes jiems dabar turim atstoti ir tėtį, ir mamą.

QUOTE(Gajux @ 2014 01 08, 20:58)
Seseriu metuku angelelio veiduku tyliai rieda asaros, o akytes nemirksedamos ziuri "gal jus man meluojat, tevelis negali mirti". Po to buvo visko: daug asaru, pykcio, baimiu, prasidejo ligos. Lankemes pas psichologa. Dabar gyvenam toliau. Ziurim i zvaigzdeta dangu, ieskom zvaizgdeles, is kurios tevelis ziuri i mus. Bet skausmas dar nenori atsitraukt, jis visad salia, tarsi seselis seka ir nepaleidzia.....

Ašaros rieda veidu, skaitant tavo postą. Aš ir vis galvojau kaip pasakyti dukrytei, kad tėvelio nebėra. Tik tiek, kad pas mus buvo kita situacija ir vaikas turėjo daugiau laiko susitaikyti, kad vieną dieną tėvelio gali nelikti. Bijojau ir aš pasakyti, ir net buvau išsigandusi jos reakcijos, nes kai pasakiau, ji tiesiog sėdėjo, žiūrėjo į mane ir dar perklausė "Mirė?", nė ašarėlė neišriedėjo, pasėdėjo taip ir nuėjo kažką žaisti. Tikėjausi, kad verks, kad pyks, o čia lyg jokios reakcijos, tik vėliau per laidotuves pratrūko. O toliau kaip ir labai nepasikeitė, na pasidarė kažkiek jautresnė, kartais naktį blogiau miega ir labai prisirišo prie manęs, vienos net į parduotuvę neišleidžia, visur kartu su manimi. Bet apie tėvelį kalba gana ramiai, ką ji veikdavo kai buvo sveikas ir pan., mėgsta ir nuotraukas pavartyti. Tikėkimės, kad vėliau neišlys kas nors ir apseisim be psichologo pagalbos.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo beana: 08 sausio 2014 - 23:45
#460
QUOTE(beana @ 2014 01 09, 00:18)
Ašaros rieda veidu, skaitant tavo postą. Aš ir vis galvojau kaip pasakyti dukrytei, kad tėvelio nebėra. Tik tiek, kad pas mus buvo kita situacija ir vaikas turėjo daugiau laiko susitaikyti, kad vieną dieną tėvelio gali nelikti. Bijojau ir aš pasakyti, ir net buvau išsigandusi jos reakcijos, nes kai pasakiau, ji tiesiog sėdėjo, žiūrėjo į mane ir dar perklausė "Mirė?", nė ašarėlė neišriedėjo, pasėdėjo taip ir nuėjo kažką žaisti. Tikėjausi, kad verks, kad pyks, o čia lyg jokios reakcijos, tik vėliau per laidotuves pratrūko. O toliau kaip ir labai nepasikeitė, na pasidarė kažkiek jautresnė, kartais naktį blogiau miega ir labai prisirišo prie manęs, vienos net į parduotuvę neišleidžia, visur kartu su manimi. Bet apie tėvelį kalba gana ramiai, ką ji veikdavo kai buvo sveikas ir pan., mėgsta ir nuotraukas pavartyti. Tikėkimės, kad vėliau neišlys kas nors ir apseisim be psichologo pagalbos.

Man tos pirmos sekundes, kai pasakiau, taip isireze i atminti, kad turbut net mirdama as jas isgyvensiu. Julytes buvo tooookia reakcija, kad nepaliko abejingu. Per laidotuves vaikas sauke balsu, net kunigas apsikabines ramino. O paskui prasidejo verkimai be priezasties, lygiai taip pat kaip jums manes nepaleidzia niekur. Mudvi ir miegam kartu. Jei pajunta, kad atsikeliau, tuoj pat keliasi kartu, nors ir sesta valanda ryto. Miegot turiu eiti kartu. Jei tik pajunta, kad man kazkas gresia, kazkas nesmagaus, nemalonaus, tai jai is karto visi simptomai paastreja. Nezinau kaip ja apsaugot. Kartais linksma, viskas gerai, bet nei is sio nei is to nuliusta ir sako "labai pasiilgau tevelio", "kodel taip atsitiko?', "kodel as neturiu tevelio, o kiti turi, kodel taip man" ir pan. Jauciu, kad skausmas sugniauzes jos maza sirdute. sad.gif Labai daug piesia ir piesiniuose tevelis visad seimoje, jam didziausia sirdele skirta), daznai praso nuvaziuot i kapines. Ten trumpai pabuna, bet labai svarbu nuvaziuot. Daznai klausia nuo ko mire tevelis. SDioj vietoj meluojam, negaliu pasakyt, kad taip jis nusprende, nes smugis butu dar baisesnis, sakom,. kad sirdele susirgo..... Zodziu, daug skausmo mazo zmogucio duselej.... tai sunkiausia. O psichologe mums labai padejo. Sake daug daug kalbet, nevengti klausimu, nepalikti be atsakymo. Nors koks gali buti atsakymas "kodel taip atsitiko....".......... as nezinau...... verysad.gif
Atsakyti
#461
QUOTE(Gajux @ 2014 01 09, 12:40)
Man tos pirmos sekundes, kai pasakiau, taip isireze i atminti, kad turbut net mirdama as jas isgyvensiu. Julytes buvo tooookia reakcija, kad nepaliko abejingu. Per laidotuves vaikas sauke balsu, net kunigas apsikabines ramino. O paskui prasidejo verkimai be priezasties, lygiai taip pat kaip jums manes nepaleidzia niekur. Mudvi ir miegam  kartu. Jei pajunta, kad atsikeliau, tuoj pat keliasi kartu, nors ir sesta valanda ryto. Miegot turiu eiti kartu. Jei tik pajunta, kad man kazkas gresia, kazkas nesmagaus, nemalonaus, tai jai is karto visi simptomai paastreja. Nezinau kaip ja apsaugot. Kartais linksma, viskas gerai, bet nei is sio nei is to nuliusta ir sako "labai pasiilgau tevelio", "kodel taip atsitiko?', "kodel as neturiu tevelio, o kiti turi, kodel taip man" ir pan. Jauciu, kad skausmas sugniauzes jos maza sirdute. sad.gif Labai daug piesia ir piesiniuose tevelis visad seimoje, jam didziausia sirdele skirta), daznai praso nuvaziuot i kapines. Ten trumpai pabuna, bet labai svarbu nuvaziuot. Daznai klausia nuo ko mire tevelis. SDioj vietoj meluojam, negaliu pasakyt, kad taip jis nusprende, nes smugis butu dar baisesnis, sakom,. kad sirdele susirgo..... Zodziu, daug skausmo mazo zmogucio duselej.... tai sunkiausia. O psichologe mums labai padejo. Sake daug daug kalbet, nevengti klausimu, nepalikti be atsakymo. Nors koks gali buti atsakymas "kodel taip atsitiko....".......... as nezinau...... verysad.gif

Maniskes nors ir didesnes buvo bet tuo laiku vienuolikmete irgi labai bijojo manes kur paleisti. Skambindavo kur esu, kada grisiu. As supratau vaiko nerima, nes tecio netektis ja paskatino bijoti, kad neteks ir mamos. O ka jos darytu jei manes nebutu doh.gif Bet tai ne viena problema kuri stojo tuo laiku pries mane. Psichologu ir net psichiatru pagalbos reikejo vienam is vaiku mano. verysad.gif Kaip sake tuo laiku mano dukra, kad jai nelabai ir padejo, bet manau tas laikas butent ja pastumejo issirinkti profesija. Siais metais ji pati apsigyns psichologo diploma. Laikas bega, vaikai uzaugo o skausmo niekaip nepamirstu. Aisku jis sumazejo bet rasydama vistiek asaros akyse unsure.gif
Atsakyti
#462
QUOTE(beana @ 2014 01 09, 01:18)
Ašaros rieda veidu, skaitant tavo postą. Aš ir vis galvojau kaip pasakyti dukrytei, kad tėvelio nebėra. Tik tiek, kad pas mus buvo kita situacija ir vaikas turėjo daugiau laiko susitaikyti, kad vieną dieną tėvelio gali nelikti. Bijojau ir aš pasakyti, ir net buvau išsigandusi jos reakcijos, nes kai pasakiau, ji tiesiog sėdėjo, žiūrėjo į mane ir dar perklausė "Mirė?", nė ašarėlė neišriedėjo, pasėdėjo taip ir nuėjo kažką žaisti. Tikėjausi, kad verks, kad pyks, o čia lyg jokios reakcijos, tik vėliau per laidotuves pratrūko. O toliau kaip ir labai nepasikeitė, na pasidarė kažkiek jautresnė, kartais naktį blogiau miega ir labai prisirišo prie manęs, vienos net į parduotuvę neišleidžia, visur kartu su manimi. Bet apie tėvelį kalba gana ramiai, ką ji veikdavo kai buvo sveikas ir pan., mėgsta ir nuotraukas pavartyti. Tikėkimės, kad vėliau neišlys kas nors ir apseisim be psichologo pagalbos.

Man atrodo, kad į gerą psichologą reikėtų kreiptis jei tik yra galimybė. Aš su dukra buvau.
Atsakyti
#463
QUOTE(sadnalor @ 2014 01 10, 12:10)
Man atrodo, kad į gerą psichologą reikėtų kreiptis jei tik yra galimybė. Aš su dukra buvau.

Zinok as su vyresnele aplaksciau puse savo miesto psichologu ir psichiatru. Kai pati esu medike tai truputuka nesunku buvo patekti ar gauti kur siuntima. Maniske gi norejo kadaise nusizudyti kaip jos tevas, pradejo pjaustyti savo rankas ( jis isejo savo noru is gyvenimo) doh.gif verysad.gif
Aciu dievui viskas praeiti, bet toki kelia praeti buvo pragaras ir dar vienai po vyro netekties. Tikrai sako, kad su netektim gal tik prasideda viskas, viskas islyndo kaip adata is maiso. Atlaikiau gyvenimo smugius bet tapau jautri iki negaliu unsure.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo mamakubu: 10 sausio 2014 - 22:06
#464
Labas vakaras,nezinau ar cia kreipiuosi,jei ne,nepykit...pries savaite netekom MB tevelio,visiem sunku,bet as konkreciai del anytos,kaip jai galetume padeti?buti nuolat kartu nera galimybes,bet nuvaziuojam beveik kasdien.Pabandysiu aprasyt kas darosi:ji nuolat verkia,sako,kad geriau ji butu mirus,kalba vien tik apie tai...suprantu,kad viskas dar sviezia,bet nesinori likti nuosaly...gal kas ka patarsit... verysad.gif
Atsakyti
#465
QUOTE(sanset @ 2014 01 15, 01:06)
Labas vakaras,nezinau ar cia kreipiuosi,jei ne,nepykit...pries savaite netekom MB tevelio,visiem sunku,bet as konkreciai del anytos,kaip jai galetume padeti?buti nuolat kartu nera galimybes,bet nuvaziuojam beveik kasdien.Pabandysiu aprasyt kas darosi:ji nuolat verkia,sako,kad geriau ji butu mirus,kalba vien tik apie tai...suprantu,kad viskas dar sviezia,bet nesinori likti nuosaly...gal kas ka patarsit... verysad.gif

Sveika. Cia renkasi tos kurios prarado savo antraja puse. O siaip gal cia tau patars kaip anytai padeti susitaikyti:
rolleyes.gif
http://www.supermama...?...4583&st=288
Atsakyti
#466
QUOTE(mamakubu @ 2014 01 15, 11:17)
Sveika. Cia renkasi tos kurios prarado savo antraja puse. O siaip gal cia tau patars kaip anytai padeti susitaikyti:
rolleyes.gif
http://www.supermama...?...4583&st=288

Dekui,pabandysiu parasyti ten 4u.gif
Atsakyti
#467
Jau 4 mėn. praėjo... o atrodo kokie 4metai. Savo vaikų į laidotuves nevežiau. Sūnus tik prieš savaitę suvokė, kad tėtis tikrai negrįš. Net neverkė, o rėkė visa gerkle...Raudojome abu...Sakiau jam verk, tai normalu, man taip pat labai liūdna, vėliau bus geriau, mūsų laukia daug smagių nuotykių, bet tėtis niekada negrįš... O jis rėkė taip stipriai su tokia neviltim. Maniau širdis sustos, bet jis turėjo nustoti jo laukti. Per visą tą laikotarpį vis paverkdavo, kad labai nori, kad Jis būtų ir nubėgdavo žaisti, tačiau jo elgesys rodė didžiulę vidinę įtampą. Jis buvo agresyvus, visiškai manęs neklausydavo, viską laužydavo, skriaudė sesutę. Aplinkiniai nesuprasdavo, kaip aš taip kantriai ir tolerantiškai reaguoju, o juk žinojau priežastį šio elgesio, žinojau, kad švelnumu ir kantrybe išlauksiu, kada jis pats tai suvoks. Kai suvokė, apsiramino, ėmė geriau valgyt, tiesa, dažniau kalba apie tėtį (ką dirbdavo kartu, kur tėtis laiko įrankius, kaip čia tėtis darė, ką pirko), bet natūraliai, be įtampos. Mažas žingsnelis į priekį, dar laukia ateity didžiausi sunkumai, kai paaugęs ims domėtis KAIP jis išėjo, kodėl, kur tai įvyko (o įvyko namie svetainėje, kur dažniausiai būnam)...paauglystė dar laukia...
Maniau laikas gydo, deja. Gal dar per mažai jo praėjo, bet kiek turi praeiti laiko, suluošintas gyvenimas reabilituotųsi? Beje, sielvartą, krūtinės skausmą, liūdesį po truputį kartais išstumia kitas jausmas- PYKTIS (net neapykanta)...Kai tą dieną su sūneliu ant grindų susikabinę verkėm, aš jam glosčiau nugarytę ir iš nevilties mintyse ėmiau Jį smarkiai keikti necenzūriniais žodžiais. Maždaug, lengviausia buvo pasikarti, o man dabar kapstytis vienai šiam pasauly... Suprantu, kad jam buvo labai sunku, bet tai padarė nesuvokdamas, afekto būsenoj, per savo karštakošiškumą, gal tik pagąsdint norėjo... Niekada gyvenime daugiau nepatirsiu pilnavertės laimės, o juk žadėjo padaryt mane laimingiausią moterį pasaulyje, o ką padarė........
Atsakyti
#468
QUOTE(inmatuse @ 2014 01 18, 23:52)
Jau 4 mėn. praėjo... o atrodo kokie 4metai. Savo vaikų į laidotuves nevežiau. Sūnus tik prieš savaitę suvokė, kad tėtis tikrai negrįš. Net neverkė, o rėkė visa gerkle...Raudojome abu...Sakiau jam verk, tai normalu, man taip pat labai liūdna, vėliau bus geriau, mūsų laukia daug smagių nuotykių, bet tėtis niekada negrįš... O jis rėkė taip stipriai su tokia neviltim. Maniau širdis sustos, bet jis turėjo nustoti jo laukti. Per visą tą laikotarpį vis paverkdavo, kad labai nori, kad Jis būtų ir nubėgdavo žaisti, tačiau jo elgesys rodė didžiulę vidinę įtampą. Jis buvo agresyvus, visiškai manęs neklausydavo, viską laužydavo, skriaudė sesutę. Aplinkiniai nesuprasdavo, kaip aš taip kantriai ir tolerantiškai reaguoju, o juk žinojau priežastį šio elgesio, žinojau, kad švelnumu ir kantrybe išlauksiu, kada jis pats tai suvoks. Kai suvokė, apsiramino, ėmė geriau valgyt, tiesa, dažniau kalba apie tėtį (ką dirbdavo kartu, kur tėtis laiko įrankius, kaip čia tėtis darė, ką pirko), bet natūraliai, be įtampos. Mažas žingsnelis į priekį, dar laukia ateity didžiausi sunkumai, kai paaugęs ims domėtis KAIP jis išėjo, kodėl, kur tai įvyko (o įvyko namie svetainėje, kur dažniausiai būnam)...paauglystė dar laukia...
Maniau laikas gydo, deja. Gal dar per mažai jo praėjo, bet kiek turi praeiti laiko, suluošintas gyvenimas reabilituotųsi? Beje, sielvartą,  krūtinės skausmą, liūdesį po truputį kartais išstumia kitas jausmas- PYKTIS (net neapykanta)...Kai tą dieną su sūneliu ant grindų susikabinę verkėm, aš jam glosčiau nugarytę ir iš nevilties mintyse ėmiau Jį smarkiai keikti necenzūriniais žodžiais. Maždaug, lengviausia buvo pasikarti, o man dabar kapstytis vienai šiam pasauly... Suprantu, kad jam buvo labai sunku, bet tai padarė nesuvokdamas, afekto būsenoj, per savo karštakošiškumą, gal tik pagąsdint norėjo... Niekada gyvenime daugiau nepatirsiu pilnavertės laimės, o juk žadėjo padaryt mane laimingiausią moterį pasaulyje, o ką padarė........

doh.gif unsure.gif verysad.gif Baisiausia, kad ta netektis musu vaikam padaro nepataisoma zala ju sielai. Tas kas esa tikra mama tai mato, bet nieko negali padaryti. Vaikai uzauga, bet sielos zaizda neuzgyja be pasekmiu.
Atsakyti