Gyvenimas po vyro mirties

#445
QUOTE(sadnalor @ 2014 01 07, 18:12)
O aš truputį bijau, kad nebijau išeiti kartu, jei taip galima išsireikšti.

Atsisveikinti nespėjau. Nors sirgo ilgai, bet niekaip negalejau patikėti, kad taip atsitiks, todėl pakalbeti apie tai kas svarbiausa nespejau sad.gif Dvigubai dėl to liūdna.

Nebijojimas to, kas neišvengiamai kažkada nutiks, yra geras jausmas. Bet norėjimas išeiti anksčiau laiko (jei teisingai supratau) jau nebe normalu. Nors ir man tokių minčių vis dar ateina, tik rečiau. Ne paprastas tas gyvenimas, kartais taip norisi nuo visko pabėgti ir negalvoti nejausti negyventi. Visokių dienų būna. That's life
Atsakyti
#446
QUOTE(sadnalor @ 2014 01 07, 17:12)
O aš truputį bijau, kad nebijau išeiti kartu, jei taip galima išsireikšti.

Atsisveikinti nespėjau. Nors sirgo ilgai, bet niekaip negalejau patikėti, kad taip atsitiks, todėl pakalbeti apie tai kas svarbiausa nespejau sad.gif Dvigubai dėl to liūdna.

doh.gif Labai mazai laiko praejo verysad.gif Zinok as irgi nebebijau jau mirti, nes zinau, kad susitiksiu ten su kai ko. O ansciau labai mirties bijojau. Niekada nereikia galvot, kad o jeigu jei jeigu. Yra kaip yra ir ivyko tas kas ivyko, matyt negalejom mes kitaip pasielgti, laiku pasikalbeti. As irgi neatsisveikinau, maza to, dar ir kaltinau save.
Vaikai jau tavo nemazi. 17-metis jau net 6-meti gali priziuret. Tik paciam stiprybes linkiu, nepaluzk, rasyk mes visad cia ax.gif
Atsakyti
#447
Dėkoju. Atrodo smulkmena, o vis padeda.

Laikykimės visi. Būkime geri aplinkiniams ne tik čia. Žinau, kad ne visada tai paprasta, bet pasistenkim.
Atsakyti
#448
Uzuojauta naujokams... verysad.gif
Man jau tuoj metai be Jo... Ar lengviau? Gal... Nors as pati labai stengiuos, jauciuosi suluosinta visam gyvenimui... Argi imanoma dar kada nors buti laiminga...? Ar imanoma kada nors Ji pamirsti ir nebenoreti buti kartu? Zinoma kad ne.
Praejo visos pirmosios sventes be Jo, noriu tiketi kad po metiniu bus lengviau... Ir pradesiu skaiciuoti metus o ne menesius,savaites ir dienas kai Jo nebeturiu....
Man teko tokia laime atsisveikinti, isbuciuoti, issakyti ir palydeti, tai pacios brangiausios paskutines akimirkos, dekoju Dievui kad tai buvo mums suteikta.

Noriu palinketi dvasines ramybes visoms, gedincioms sirdelems
heart.gif
Atsakyti
#449
QUOTE(Comet @ 2014 01 07, 20:27)
Uzuojauta naujokams... verysad.gif
Man jau tuoj metai be Jo... Ar lengviau? Gal... Nors  as pati labai stengiuos, jauciuosi suluosinta visam gyvenimui... Argi imanoma dar kada nors buti laiminga...? Ar imanoma kada nors Ji pamirsti ir nebenoreti buti kartu? Zinoma kad ne.
Praejo visos pirmosios sventes be Jo, noriu tiketi kad po metiniu bus lengviau... Ir pradesiu skaiciuoti metus o ne menesius,savaites ir dienas kai Jo nebeturiu....
Man teko tokia laime atsisveikinti, isbuciuoti, issakyti ir palydeti, tai pacios brangiausios paskutines akimirkos, dekoju Dievui kad tai buvo mums suteikta.

Noriu palinketi dvasines ramybes visoms, gedincioms sirdelems
heart.gif

Saunuole Comet 4u.gif Man neteko atsisveikint, jis isejo ir isejo.... Metus skaiciuoju as jau, net desimtmecius bet ta diena niekaip nepamirstu. Rasydama dar ir po tiek laiko asaros akyse.
Atsakyti
#450
QUOTE(mamakubu @ 2014 01 07, 19:30)
Saunuole Comet  4u.gif  Man neteko atsisveikint, jis isejo ir isejo.... Metus skaiciuoju as jau, net desimtmecius bet ta diena niekaip nepamirstu. Rasydama dar ir po tiek laiko asaros akyse.


Nenoriu bandyti matuoti skausmo bet visvien manau jog sunkiausia būtent tiems kieno mylimieji išėjo savo noru... Paliko daugybe neatsakytu klausimu ir kaltės jausmą console.gif
Atsakyti
#451
QUOTE(Comet @ 2014 01 07, 22:28)
Nenoriu bandyti matuoti skausmo bet visvien manau jog sunkiausia būtent tiems kieno mylimieji išėjo savo noru... Paliko daugybe neatsakytu klausimu ir kaltės jausmą  console.gif

Tikrai taip mieloji. Dabar jau neklausiu kas ir kodel bet daug metu vis masciau apie tai.
Atsakyti
#452
QUOTE(makita @ 2014 01 07, 15:48)
Pavydžiu jums to, kad turėjote galimybę pabučiuoti juos atsisveikinant, apkabinti ir išsakyti gražiausius žodžius. Ir nepamirškite, kad visa kas bloga, jau nutiko, dabar - tik pirmyn. Stiprybės.

Blogiausia turbūt dar tik prasideda, bent jau man. Pradžioj kažkaip gyvenau lyg ir šoke, dar nesuvokdama kas įvyko. Dabar po truputį pradedu suvokti savo padėtį, pradedu suprasti, kad tai jau viskas ir joks stebuklas nebeįvyks, jis jau niekada nebegrįš namo. Ir tas suvokimas gniuždo. Kol dar tarp žmonių, tai laikausi, vos tik lieku viena negaliu suvaldyti ašarų, kaukiu balsu. Jei ne dukrytė turbūt būčiau mirusi kartu iš skausmo, sielvarto, iš nevilties. 14 metų ėjome kartu surėmę pečius, mes buvome kaip vienas ir jo netektis, tai tas pats kas perplėšti mane pusiau. Dvasiškai aš miriau kartu su juo, liko tik kūnas, kuris privalo gyventi, nes reikia pasirūpinti vaiku, nes aš jai dabar kaip niekad reikalinga.
O tinkamai atsisveikinti galima sakyti, kad ir aš neturėjau galimybės, kadangi jo auglys buvo galvoje ir tokioje vietoje, kad kirto jam per atmintį. Paskui ir per kalbą. Ir viskas labai greitai. Paskutiniais mėnesiais jis beveik nekalbėjo. Pamažu išsitrynė visa jo praeitis, į žmones irgi nustojo reaguoti, vienintelis žmogeliukas, į kurį iki pat pabaigos žvelgė švelnumo kupinu žvilgsniu ir kuriam visada nusišypsodavo, tai buvo dukrytė. Taip aš jį apkabindavau, pabučiuodavau, sakydavau, kad myliu, kad jis mums reikalingas ir turi nepasiduoti. Tik man dažnai atrodė, kad jis tiesiog nesupranta apie ką aš kalbu.
Ir nors auglys jo mažėjo ir aš tikėjau, kad ligą pavyks įveikti, bet jis vistiek silpo, o gydytojai per daug ir nežiūrėjo, nes vienintelis jų pasakymas "o ko jūs tikitės, juk žinote jo diagnozę". Taip, bet pagal jo diagnozę, to auglio augimo net sustabdyti neįmanoma. Gavosi kova su vėjo malūnais ir tiek.
Atsakyti
#453
QUOTE(Comet @ 2014 01 07, 19:27)
Man jau tuoj metai be Jo... Ar lengviau? Gal... Nors  as pati labai stengiuos, jauciuosi suluosinta visam gyvenimui... Argi imanoma dar kada nors buti laiminga...? Ar imanoma kada nors Ji pamirsti ir nebenoreti buti kartu? Zinoma kad ne.

Nors pati dar kraustausi iš proto, bet manau nereikia nustatinėti savęs, kad jau niekada nebūsi laiminga. Gyvenimas toks dalykas, nežinai ko iš jo gali laukti ir tikėtis. Bent jau aš tikiuosi, kad kada nors ateityje vėl išmoksiu nuoširdžiai šypsotis ne tik lūpomis, bet ir akimis bei širdimi, kad kažkada vėl galėsiu džiaugtis gyvenimu ir sakyti, kad esu laiminga (nors iki pilnos laimės greičiausiai visada trūks jo). Aš jo taip pat niekada nepamiršiu, jis visam likusiam gyvenimui liks mano širdyje. Nežinau ar nustos kada nors skaudėti, tiesiog manau su laiku išmoksim su tuo skausmu gyventi ir jis nebebus toks aštrus. O susitikt, manau dar susitiksim, anksčiau ar vėliau, kai ateis mūsų laikas.
Tiesiog sakau tą iš šiokios tokios patirties, nes esu netekusi dukrytės, gal tik kiek lengviau buvo todėl, kad kaip ir nėra prisiminimų, nes gimė su sunkia širdies yda ir neišgyveno nė poros savaičių. Ir nors jau praėjo 8 metai, bet skausmas niekur nedingo, jis tiesiog tapo kitoks, jis nebegniuždo, tai tarsi tavo gyvenimo dalis, be kurios jau net nebeįsivaizduoji savo gyvenimo. O ir nepamiršau aš jos, iki šiol vis pagalvoju, va kokia ji jau būtų didelė, kaip ji atrodytų, tarytum auginu ją savo mintyse. Ir tikiu, kad vieną dieną mes visi būsime kartu.
Atsakyti
#454
QUOTE(beana @ 2014 01 08, 01:50)
Nors pati dar kraustausi iš proto, bet manau nereikia nustatinėti savęs, kad jau niekada nebūsi laiminga. Gyvenimas toks dalykas, nežinai ko iš jo gali laukti ir tikėtis. Bent jau aš tikiuosi, kad kada nors ateityje vėl išmoksiu nuoširdžiai šypsotis ne tik lūpomis, bet ir akimis bei širdimi, kad kažkada vėl galėsiu džiaugtis gyvenimu ir sakyti, kad esu laiminga (nors iki pilnos laimės greičiausiai visada trūks jo).


Labai teisingi zodziai. Ka mes sakom, ka galvojam, mes norim to ar nenorim pritraukiam i save visa tai. Tad reikia tik gera galvoti. Mums aisku visoms ir visiems truks musu antru pusiu ir mes niekada tikrai nepamirsim ju. Manau tai tiesiog neimanoma.
Geros dieneles visiem 4u.gif
Atsakyti
#455
QUOTE(beana @ 2014 01 08, 02:27)
Blogiausia turbūt dar tik prasideda, bent jau man. Pradžioj kažkaip gyvenau lyg ir šoke, dar nesuvokdama kas įvyko. Dabar po truputį pradedu suvokti savo padėtį, pradedu suprasti, kad tai jau viskas ir joks stebuklas nebeįvyks, jis jau niekada nebegrįš namo. Ir tas suvokimas gniuždo. Kol dar tarp žmonių, tai laikausi, vos tik lieku viena negaliu suvaldyti ašarų, kaukiu balsu. Jei ne dukrytė turbūt būčiau mirusi kartu iš skausmo, sielvarto, iš nevilties. 14 metų ėjome kartu surėmę pečius, mes buvome kaip vienas ir jo netektis, tai tas pats kas perplėšti mane pusiau. Dvasiškai aš miriau kartu su juo, liko tik kūnas, kuris privalo gyventi, nes reikia pasirūpinti vaiku, nes aš jai dabar kaip niekad reikalinga.
O tinkamai atsisveikinti galima sakyti, kad ir aš neturėjau galimybės, kadangi jo auglys buvo galvoje ir tokioje vietoje, kad kirto jam per atmintį. Paskui ir per kalbą. Ir viskas labai greitai. Paskutiniais mėnesiais jis beveik nekalbėjo. Pamažu išsitrynė visa jo praeitis, į žmones irgi nustojo reaguoti, vienintelis žmogeliukas, į kurį iki pat pabaigos žvelgė švelnumo kupinu žvilgsniu ir kuriam visada nusišypsodavo, tai buvo dukrytė. Taip aš jį apkabindavau, pabučiuodavau, sakydavau, kad myliu, kad jis mums reikalingas ir turi nepasiduoti. Tik man dažnai atrodė, kad jis tiesiog nesupranta apie ką aš kalbu.
Ir nors auglys jo mažėjo ir aš tikėjau, kad ligą pavyks įveikti, bet jis vistiek silpo, o gydytojai per daug ir nežiūrėjo, nes vienintelis jų pasakymas "o ko jūs tikitės, juk žinote jo diagnozę". Taip, bet pagal jo diagnozę, to auglio augimo net sustabdyti neįmanoma. Gavosi kova su vėjo malūnais ir tiek.

Labai gražiai viską išdėstei. Aš taip nemoku, nors jaučiu tą patį.
Siunčiu tau palaikymą mintimis.
Atsakyti
#456
QUOTE(inmatuse @ 2013 10 16, 15:52)
kodėl jis taip pasielgė? manau, vaikystėje patirta labai sunki galvos trauma, po kurios liko rimtos komplikacijos visam gyvenimui. būdavo, kad jam ten galvelėj "susitrumpindavo", bet niekad negalvojau, kad tai išdrįstų padaryti, nes be proto mylėjo vaikus, o ir man savo meilę tikrai įrodęs ne kartą. jis pripažindavo, kad yra problema, bet kreiptis į specialistus nė už ką nesutikdavo. dabar pagalvoju, kad reikėjo primygtinai reikalauti, reikėjo taip ar anaip... nebuvome tobula šeima, kartais susipykdavom, juk maži vaikai, abu daug dirbome, buvome pervargę, bet vistiek per dieną kelis kartus susiskambindavom pasikalbėti, pasitarti. mačiau, kad jam sunku gyventi, jam viskas aplinkui buvo juoda, visi žmonės blogi, neteisingi, tinginiai ir pan. tikrai stengiausi, kad bent namie jam būtų šilta ir jauku. jis niekad nematydavo manęs gaminančios valgį ar tvarkant namus, bet juose visada buvo švaru ir prigaminta maisto, o aš visada pasitempus prieš jį, vaikai prižiūrėti. labai norėdavau, kad manimi didžiuotųsi. ir jis didžiuodavosi, tik tą sužinodavau iš draugų. mes labai stengėmės vienas dėl kito. nežinau, kodėl toks žiaurus likimas. jis buvo linkęs į kraštutinumus ir šis kartas jam kainavo gyvybę... o aš nesugebėjau jam padėti. dar daug laiko praeis, kol atsitiesiu ir dar ilgai ilgai šypsosiuosi iškreiptu veidu- per prievartą. einu, nes reikia, važiuoju ten, kur privalau nuvažiuoti, darau automatiškai tą, ką JIS norėtų, kad aš padaryčiau, sutvarkyčiau ir pan. tik vaikų dėka laikausi, ir iš visų jėgų stengiuosi, kad nesuprastų, kaip man sunku šiuo metu yra. žinau, kad kaip jiems pateiksiu šią netektį, kaip pati atlaikysiu- taip ir jie tai priims. apsaugokim vaikučius, suteikim laimės turėti pilnavertę vaikystę, nors ir kitokią, bet laimingą vaikystę. aš tai įrodysiu. lai Dievas man suteikia jėgų.

Uzuojauta tau. 4u.gif Tikrai zinau ka jauti ir kokios kates pjaunasi sirdyje. sad.gif Pati tai isgyvenau praeita rudeni. Tik ne as radau, bet jo mama. Ir dabar girdziu telefono skambuti, anytos balsa tarsi is po zemiu : "..... jo nebera". Sukritau darbe ant stalo, prie kurio sedejau ir saukiau "ne ne ne...". Siaubo akimirka sukosi viskas, pykino, o as tik galejau istarti "ne, ne, ne tai netiesa, to negali but". Bet mano pirmu minuciu isgyvenimai buvo viso kosmaro tiktai pradzia. Mazoji dukryte netekti pakele labai sunkiai. Isvaziavau tvarkyti laidotuviu reikalu, o ji buvo darzelyje. Mano mama parvede namo, bet nieko nesake. Paskambinau jai ir pasakiau, kad tevelis sunkiai serga ir mes ligoninej, kad jis gali nepasveikt (bandziau ruosti). Grizusi radau ispustas akeles, rankose piesinys: tevelis, aplink daug geliu, apelsinu - kad teveliui reikia vitaminu, jog pasveiktu. Akeles ziuri ir taip nebyliai baiksciai klausia - juk viskas gerai, ar ne? Jei dar reiketu isgyventi sia akimirka - as nebeistverciau. verysad.gif Seseriu metuku angelelio veiduku tyliai rieda asaros, o akytes nemirksedamos ziuri "gal jus man meluojat, tevelis negali mirti". Po to buvo visko: daug asaru, pykcio, baimiu, prasidejo ligos. Lankemes pas psichologa. Dabar gyvenam toliau. Ziurim i zvaigzdeta dangu, ieskom zvaizgdeles, is kurios tevelis ziuri i mus. Bet skausmas dar nenori atsitraukt, jis visad salia, tarsi seselis seka ir nepaleidzia.....
Atsakyti