Gyvenimas po vyro mirties

Labas vakaras, atsiprašau, kad braunuos į tokią temą, labai jautri ir skausminga... Tiesiog turiu dvejonę, kurios negaliu viena išspręsti, gal man pagelbėsit Reikalas tas, kad mes buvome liūdininkais artimų draugų vestuvėse (mano geriausia draugė) ir neišgyvenus kartu nė metų žuvo jos vyras. Už kelių dienų būtų jų vestuvių pirmosios metinės, o čia va taip va Ir nežinau ar paminėti šią dieną su drauge, ar tiesiog neskaudinti? Jos klausti trupučiuką bijau, dar labai viskas jautru, nes visai neseniai tas įvykis įvyko

Na nezinau ar mineti tokia data. Mano manimui jos jau neegzistuoja, nes jie jau nebekartu. Ir jau tokios datos nera. Kaip bebutu skaudu

Zinot po tokios netekties kaip as sakau turim teise net i isprotejima, apie jautruma net nekalbu. Negaliu ramiai kalbet apie savo mylima, asaros iskart uzsmaugia gerkle.... Ir suprantu kad tas skausmas niekada nedings....
O Uk mes jau 8metai, uzgyvenom daug draugu, ju deka pavyko nepaluzti.

Tiesiog, pabukit su drauge ta diena, o po to jau matysit ko jai noresis. Man tik ir norejosi apie ji kalbeti, viska prisiminti, pasakoti ir verkti, verkti, verkti....

Zinoma,kad minejimas jau butu visiskai kitoks. Nuosirdziausia paklausti,ko drauge noretu. Paremk ja,siulydama prisitaikyt ir padaryt tai,kas jai atrodo teisinga ir jos sirdis nori. Gal jai isvis dar sunku suvokt,ko ji noretu.

Pas mane kiek panasi situacija buvo.turejom atsvest pirmasias vestuviu metines uz poros menesiu po nelaimes,o tai progai dar ir kelione isigijom,kuri vadinosi medaus menuo..aisku,kad viena nevaziavau,o pinigu negrazino...

tokios ir metines tos vestuviu,nebuna lengvos,ypac,kai negavai progos nei pirmuju atzymet..

Vis užsuku pažiūrėt kaip laikosi likimo draugės.
Matai,Juo2ke,tas svarstymas teorinis labai skiriasi nuo gyvo bendravimo ir realių jausmų.Jei tas kaltės jausmas labai stipriai laikys,tai tiesiog kitas žmogus neatsiras.Jei jau kitas žmogus atsiranda gyvenime ne kaip draugas,bet kaip pora,tai žingsnis iš kaltės nelaisvės.
Aš turiu draugą,kurį pažįstu daug metų.Taip išėjo,kad abu likom vieniši.Tai turbūt nėra tas pats kaip visiškai naujas žmogus gyvenime būtų atsiradęs.Bet supratau tik tiek,kad kitas žmogus neateina į mylimojo vietą.Ta vieta jau užimta.Jis tiesiog randa kitą vietą širdyje ir joje gyvena abu.Naujo gyvenimo be ankstesnės patirties niekas nebeduos.
Aš žinau,kad mylėjau vyrą iki paskutinės jo gyvenimo minutės ir dabar myliu.Tiesiog jo nebėra ir negraužiu savęs kalte.Tiesiog gyvenu.Labai skauda galvoti ir kankinti save mintimis,kas būtų jeigu būtų.Stengiuosi sąmoningai to nedaryti.
Visos mes vieno likimo,bet skirtingos.

Mano sirdyje taip pat gyvena abu. Tik kai as nors laseli alkoholio paragauju man isplaukia visi prisiminimai ir as be asaru niekaip neapseinu. Sakau jautrumas mane uzmusa ir jau matomai musa ir mano antraja puse, nes jau jis ne karta yra pasakes, kad apie pirmaji tik per metines ( ne bloguoju, tik primena). Ji irgi galima suprasti juk.
Kaltes jau irgi nejauciu ir nenoriu galvoti kas butu jeigu... Yra kaip yra, reikia gyventi ir tiek.
Papildyta:

Jums jau lengviau. As tik antrosius metus nuo vasaros skaiciuoju. Uz tai dar LT prisimenu ir savo darboviete

sveiki. aš taip pat netekau savo mylimiausiojo vyro. savo dviejų vaikučių tėvo. pati prieš mėnesį nupjoviau virvę... bandžiau gaivinti, bet buvo per vėlu. per kelias minutes mano gyvenimas tapo suluošintas negrįžtamai. mane visi laiko labai stipria, didžiuojasi, kaip viską atlaikiau, kaip tvarkausi toliau viena, bet... jie nežino, neįsivaizduoja koks stiprus tas smaugiantis skausmas. jis buvo tobulas tėvas, jis apskritai buvo man autoritetas. visada šalia jo buvau silpna, trapi bet kartu mylima ir saugi. jam patiko manimi rūpintis ir visada sakydavo: viena diena tu tapsi labai stipri šiame gyvenime ir pamatysi koks jis yra žiaurus. vis kartodavo: žiūrėk, mokykis, jei viena liktum ką darytum ir pan. amžinai kankins kaltės jausmas, kad galėjai kažką pakeisti. aš Jį labai mylėjau, visada tai kartodavau, vis glaustydavausi, bučiuodavau pastoviai- bent tiek lengviau, kad neliko kažko neišsakyto, jis kasdien būdavo mano išmyluotas. jam labai patikdavo, tik maivydavosi. tik laikas gali man padėti, bet jis tarsi sustojęs, pažiūriu į laikrodį, o dar tik 15 min praėjo, o atrodo kad 2 val. vaikai suteikia stiprybes, bet tuo pačiu dar sunkiau, nes suvokiu, kad ne tik man jo truks, kad jiems jo truks dar labiau, kad jų gyvenimas klostysis jau kitaip, nei visada svajojom. sūnus vis laukia kada tėtis grįš, širdis plyšta kai kas kart bėga durų atidaryt. laukia sunki ir ilga žiema.

immatuse, skaitau ir netikiu. Pirmiausia - užjaučiu. Bet vistik gal norėtum paaiškinti, nes nesuvokiama, kad laimingas mylimas ir mylintis žmogus šitaip baigtų gyvenimą... juk turi būti kažkokia priežastis. Suprantu, kaip tau sunku ir gerai, kad savęs dėl to nekaltini. Aš nežinau kaip būtų man, jei rasčiau pasikorusį, bet tikriausiai kurkas sudėtingiau jausčiausi nei po avarijos.
Žinoma, sunku tau ir vaikams, bet tu jau turi juos, pagalvok kokia būtum vieniša likusi vienui viena. Kaip aš dabar - be gyvenimo, be planų, be ateities. Vegetacija ir tiek. O tu vaikų akyse visada matysi dalį vyro, džiaugsies, didžiuosies jais už jus abu. Ir jų atmintyje jis liks amžinai gyvas. Tau labai pasisekė, kad juos turi.

kodėl jis taip pasielgė? manau, vaikystėje patirta labai sunki galvos trauma, po kurios liko rimtos komplikacijos visam gyvenimui. būdavo, kad jam ten galvelėj "susitrumpindavo", bet niekad negalvojau, kad tai išdrįstų padaryti, nes be proto mylėjo vaikus, o ir man savo meilę tikrai įrodęs ne kartą. jis pripažindavo, kad yra problema, bet kreiptis į specialistus nė už ką nesutikdavo. dabar pagalvoju, kad reikėjo primygtinai reikalauti, reikėjo taip ar anaip... nebuvome tobula šeima, kartais susipykdavom, juk maži vaikai, abu daug dirbome, buvome pervargę, bet vistiek per dieną kelis kartus susiskambindavom pasikalbėti, pasitarti. mačiau, kad jam sunku gyventi, jam viskas aplinkui buvo juoda, visi žmonės blogi, neteisingi, tinginiai ir pan. tikrai stengiausi, kad bent namie jam būtų šilta ir jauku. jis niekad nematydavo manęs gaminančios valgį ar tvarkant namus, bet juose visada buvo švaru ir prigaminta maisto, o aš visada pasitempus prieš jį, vaikai prižiūrėti. labai norėdavau, kad manimi didžiuotųsi. ir jis didžiuodavosi, tik tą sužinodavau iš draugų. mes labai stengėmės vienas dėl kito. nežinau, kodėl toks žiaurus likimas. jis buvo linkęs į kraštutinumus ir šis kartas jam kainavo gyvybę... o aš nesugebėjau jam padėti. dar daug laiko praeis, kol atsitiesiu ir dar ilgai ilgai šypsosiuosi iškreiptu veidu- per prievartą. einu, nes reikia, važiuoju ten, kur privalau nuvažiuoti, darau automatiškai tą, ką JIS norėtų, kad aš padaryčiau, sutvarkyčiau ir pan. tik vaikų dėka laikausi, ir iš visų jėgų stengiuosi, kad nesuprastų, kaip man sunku šiuo metu yra. žinau, kad kaip jiems pateiksiu šią netektį, kaip pati atlaikysiu- taip ir jie tai priims. apsaugokim vaikučius, suteikim laimės turėti pilnavertę vaikystę, nors ir kitokią, bet laimingą vaikystę. aš tai įrodysiu. lai Dievas man suteikia jėgų.

Dabar aiškiau. Bet ką patyriau aš po vyro netekties, net priešui nelinkėčiau, ir apie savižudybę išvis negalėtų būti net minties, kad ir kaip sunku bebūtų. Juk tam išeinančiam paprasčiausia, o kas lieka artimiesiems? suluošinti gyvenimai, ligos, kančios ir amžinas liūdesys. Negalima šitaip savanaudiškai elgtis, nepateisinu, bet, žinoma nesmerkiu. Neturiu moralinės teisės. Dėl vaikų - kažkur skaičiau, kad negerai slopinti emocijas prie vaikų. Jie turi matyti ir suprasti, kad normalu yra liūdėti ir verkti, nedaryti netekties temos tabu. Juk kad ir kaip besistengtum, tėvo vaikams neatstosi. O ir vaikai ir tu išsiverkusi daug lengviau jausiesi. Aišku, nereikėtų perlenkti lazdos. O gal netgi verėtų pasikonsultuoti su psichologu kaip elgtis, kad nepakenkti nei jiems nei sau pačiai.

Inmatuse, laikykis Stiprybės



Aš užėjau irgi atsisveikinti su šiuo skyreliu. Merginos JŪS ŠAUNIOS. Čia labai stipri palaikymo komanda
Kartojau, jog jau niekada nerasiu tokio, kuris taip stipriai mane mylės, kaip mano vyras. Radau. Mes buvom kartu prieš 20 metų. Dabar, po 20 metų - mes vėl kartu. Pasirodo, jis manęs nepamiršo, mylėjo, geidė. Net tatiruotę turi su mano pirma vardo raide (o aš nežinojau ) Žodžiu, dabar vėl gyvenu, myliu, esu mylima, džiaugiuosi. Visoms linkiu tą patirti

Uzuojauta inmatuse. Skaitau o pries akis stovi tas nepamirstamas vaizdas, rusys, vietoj virves dar siaubingesnis laidas ir vyras beveik suklupes ant keliu Maniskis taip pat mane mokindavo isgyventi, tarsi tikrai zinodamas, kad paliks ir, kad man butu nors kiek lengviau, kad ismokciau tvarkytis. bet juk vaikai kurie liko be tecio, jiems buvo smugis ir nors mano buvo siek tiek didesni, tai neparodymas, kad buvo lengviau. Turejau po kiek laiko tvarkytis ir su dukros gyvenimo problema ( kuri viena diena buvo pasakius, kad jei nebijotu padarytu taip kaip tevas padare )
Kiek nervu, laiko kainavo viska sutvarkyti. Dabar ji jau beveik baigianti magistra ir pati taps psichologe, o buvo laikas kai jai paciai jo reikejo. Vienu zodziu su MB isejimu pasipyle daug problemu ir ne tik kaip isgyventi o dar kaip ir dukras isgelbeti. Tai buvo siaubingas laikas. Aisku dabar mane niekas negali pavadinti silpna, bet ar man nuo to lengviau, kad tapau gelezine
Rasyk kaip tau sekas brangioji, klausk jei ka visad man rodos siam skyrelyje tau pades. Aisku tustumos neuzpildys ir meiles niekas neduos, bet vienisa nebusi
Papildyta:
Nuo jo isejimo negaliu ziureti filmu kur pakarokliai, laidotuves ir neapkenciu leliju kvapo. Sios geles man laidotuviu geles ir kvapas ju iskart akyse karstas ir aplink tos geles
Papildyta:

Ara sekmes ir tau. As irgi gyvenu su vyru su kurio kaip ne keista susitikom po 20-ties metu. Jis ir mano pirmas buvo draugai. Aisku jis nezinojo kas nutiko maniskiui, jo telefono tuo laiku as neturejau. jau palaidojus savo vyra ir po metu beveik netekties susitikom su dabartiniu su kurio dabar as turiu suneli bendra ir gyvenu toli nuo savo vaiku. Mano dukros jau dideles, pacios tvarkosi, mes tik padedam. Bet as vis negaliu palikti sio skyrelio. Neesu vienisa bet negaliu ir tiek. Manau man cia bus vietos