Gyvenimas po vyro mirties

Nemanau, Rene, kad gerai nutarei. Tu juk mums visoms, dar nespejusioms iki galo susitaikyti, kad "jo nėra" reikalinga kaip gyvas irodymas, kad gyvenimas tęsiasi, net ir po 2m. 9 mėn. ir 3 d. O iš tiesų man asmeniškai smagu skaityti tavo mintis, kartu su tavimi pasidžiaugti vyrišku batau vaizdeliu tavo koridoriuje ar mintimis apkabinti, kai liūdi. Esi visuomet laukiama mūsų skyrelyje. Jis taip ir vadinasi - gyvenimas po vyro mirties... juk toks ir yra mūsų gyvenimas, nesvarbu kiek laiko praėjo.
O aš išvarau rudeninių atostogu. Važiuoju su drauge į užsienį, vaikščiosiu po tas vietas, kur susipažinome. Turbūt verksiu, nežinau. Bet labai noriu įkvėpti to oro, pajusti dar kartą, prisiminti... nežinau iš kur tas noras kankinti save, graužtis, prisiminti, liūdėti, gedėti, mylėti... ar taip būna visoms, ar tik man vienai?
Geriau jaučiuosi verkdama nei juokdamasi, nes be jo nenoriu būti laiminga. Gal ta laimė ir ateis tik tada, nustosiu savęs gailėti?

Rene nemanau, kad issiregistravima ka ispres tavi gyvenime, tik gal labiau uzsisklesi savyje Juk cia nieko blogo nera, kad mes susirenkam ir snekames. Juk rasom savo mintys, kaip mes laikomes ir tuo paciu padrasiman kitas dar neistojusias i sias gretas. O jei nenori rasyti, guostis tai nerasyk, bet kartais visai nieko blogo tik pasiskaityti sia tema. Mano gyvenima susitvarke bet as cia vis dar lankausi. Ir zinok ka noriu pasakyti jums, juk niekaip negaliu atsikratyti tuo jausmo, kad vel galiu likti viena. Labai bijau prarasti kazka antra karta. Tai toks ikirus jausmas kuris manes nepalieka, o juk negalima galvoti blogai, mintys materializuotis gali

Mane irgi iš proto varo ta mintis, kad vėl kažkas gali nutikti, tai pergyvenu dėl visų - pažįstamų, draugių, tėvų, brolio, uošvienės, ir ttt.... užtenka jiems neatsiliepti telefonu, negrįžti laiku į namus ir pan. Atsibodau pati sau su savo paranojom. Nu bet yra kaip yra.
Kamill82, rašiau anksčiau čia tau užuojauta, bet kažko kompas pastrigo, nebaigiau. Būk stipri mieloji, turi vaikus, džiaukis, tai jau daug. Kad aš turėčiau jo bent gyvą dalelę, daug atiduočiau. Dabar likę tik jo rūbai spintoje, niekaip nesiryžtu jų iškraustyt, taip miela matyt, nors ir vietos mažai. Bet pažiūriu, paglostau, pauostau, rodos, viskas tvarkoje, nors spintoje...

Ir as pasikartosiu prie jusu,bet lygiai taip pat bijau vel gyvenime prarasti.Bet praradimo bijau,kuris bent jau kolkas isvis nera realus. nes gyvenimas mano mazai pasikeite nuo nelaimes dienos (kalbu apie akimi matomus dalykus, ne sirdimi jauciamus,nes ten isvis chaosas ), o bijau kada nors sutikus artima zmogu ji vel prarasti. tai skamba man kaip fobija, kuri velgi sukeltu tiek skausmo
kazkaip savo seimos,artimuju netekti kitaip atrodo priimciau.
Bet labai bijau prarasti zmogu,kuri vel myleciau. bet tai skamba taip absurdiskai,nes 100 metu iki to. net neisivaizduoju,kaip galeciau paziuret i ka nors kita. viskas iki siol primena ji.ilgiuosi visko,kas susije su juo: musu laisvalaikio,musu tinginio dienu, musu intymiu akimirku.. niekaip nei smegenys, nei sirdis neipaiso kazkokio kito asmens i sia veikla. ir net nesakau,kad apskritai yra tokia galimybe. ju tiesiog vengiu,kaip maro.

Bet kaip gaila savo jaunystes...vejais ji dabar eina. gyvenimo naudoju kokius 5%, kurie susidaro is darbo,sporto klubo ir buities. nezinau,kaip sugebu toki vegetavima pakelt,bet nuo jo vemt vercia..

O del to issiregistravimo..na,jeigu taip ir padarysi,viliuosi,kad apsigalvosi ir sugrysi bent pasilabint nematau nieko blogo del to. ir nebutina virkauti,jeigu kitos virkauja kiekvienos esam skirtingam laikotarpy. kiekvienom reikia vis kitokiu emociju.
ir tikrai dziugu skaityt judanciuju i prieki gyvenimo akimirkas
tai tikrai padeda toms,kurios dar su labai svieziom patirtim..

Na bent kartas nuo karto uzsuk

Dar neissirigistravo Rene Saunuole

Dar tik menuo,kaip MB iskeliaves,bet atrodo,kad jau metai kaip jo nera salia.Laikas slenka vezlio zingsnio letumu,nors net nejuntu kaip diena praeina.Atrodo ka tik atsikelem su vaikais,o stai ir vel vakaras atejes ir vel laikas miegoti.Labiausiai bijau vakaro,kai pasilieku viena su savo mintimis,prisiminimais ir skausmu.Ziuriu i mieganti mazyli,o sirdis kaukia is skausmo ir sielvarto,kad jis net nepazinos savo tecio,niekada neis su teciu pasivaikscioti i parka,tetis niekada jo nenes ant peciu.Matys ji tik nuotraukose.Gyvenu ne lietuvoj,tai laukiu atostogu,kada galesiu bent keliom savaitem pasidziaugti gimtuju namu siluma ir mamos globa,kai galesiu nuejus prie vyro kapo uzdegti zvakute,padeti geliu,nes jo mama jo pelenus parveze i gimtaja sali.Su savim turiu tik kruva bendru nuotrauku,kuriu negaliu kol kas ziureti ir paskutini jo laiskeli,su zodziais "As tave myliu",kuriuos jis parase likus kelios dienoms iki isejimo.Tikriausiai nujaute kazka...

Tikrai...maniškis tą rytą išeidamas dukart pabučiavo, ech... jau beveik 11 mėnesių, o ašaros smaugia gerklę, kaip neteisinga šitaip. Už ką man, už ką jam?
Žinau, žinau, turiu džiaugtis šia diena, būti čia ir dabar, dėkoti Dievuliui, kad nėra dar taip blogai. Bet tai tik teorija. Sunku ir tiek. Turiu šiandien pasirašyti civilinį ieškinį toje nelemtoje byloje, bet kaip išrašyti, kokia suma įvardinti tą skausmą, tą netektį, ir aplamai ar įmanoma kokia kompensacija už tai????? nebent sukeitus žudiką ir mano vyrą vietomis...

Vis dar čia. Praeina šiek tiek laiko nuo prašymo, išregistruoja kas dvi savaitės gal.
Žinoma, jus aplankysiu, žinoma, skaitysiu.
Tik nebeatitinku temos antraštės. Jūs jų žmonos, jūs auginat jų vaikus, jūs jų našlės visam gyvenimui. Aš buvau bergždukė sugyventinė.
Man gėda prieš pagarbiai gedinčią nutę, prieš jus, kurios sėkmingai užsukot antrą ratą, prieš tas, kurios vis dar manotės, kad niekada gyvenime joks kitas vyras
Paburbuliuoju, kad manasis paliko palaidus namus,- nesutvarkyta instaliacija, kiaurą stogą, kiaurą dušą, nebaigtą apdailą, griūvančias ūkinio sienas ir tabaluojančias garažo duris. Kai mano samdomi meistrai klausia, kas čia man tokių kliūrkų pridirbo, tenka pripažinti, kad čia gyvenęs statybininkų vadas. Laiką jis skyrė genialioms idėjoms sodybose, kuriose nebuvo laiko ilsėtis, visam pasauliui, tik ne mūsų namams. Juk jei mane mylėjo, tai turėjo žinoti, kad noriu turėti tvarkingus namus, o ne mistinę stiklinę dengtą galeriją- tunelį per kiemą. Tas, kuris visai gyvenvietei išvedžiojo elektros instaliacijas naujiems alytukams, pas mus taip ir paliko atvirą, su styrančiais laidais paskirstymo dėžutę. Tie darbai buvo pradėti pamesti dar oi toli iki ligos. Jau neskaitant, kad sugebėjo paimti pusę sumos iš manęs, kai pirkom šį butą, užsirašyti savo vardu ir maloniai palikti visa tai savo paveldėtojams. Pusantrų metų gyvenau grąsinama iškraustyti, kol prisiteisiau savo pusę.
Šiąnakt, visą naktį, su trim prabudimais, sapnavau meilužio žmoną, kaip ji mane persekiojo norėdama nugalabyti. Sąžinė nemiega, kai miegu aš? Ar ji tikrai mielai mane nudėtų, yra už ką, kad ir paskutinį pasimatymą jų lovoje.
Darbe vienas tipelis pabučiavo įspraudęs į kampą. Nelabai ir laužiausi. Negi gaila. Kam save betausot. Po pusvalandžio kitas, našlys. Paklausė, kokias cigaretes rūkau. Niekada gyvenime, atsakiau. Vėliau suvokiau, kad ant mano lūpų rado rūkoriaus kvapą.
Tada supykau ant visų. Pirmojo, kad lenda netikėlis; našlio, kad jo dėmesio laukiu jau seniai, o prisiminė tik dabar, kai jau esu nebešvari. Ir ant savęs, kad neišsiploviau burnos skalavikliu, ir dar tikrai yra už ką ant savęs pykti. Paskui nutariau nurašyti prie susimoviau ir nebegalvoti.
Galvoju, kaip tai nutiko, kad toks ištikimas angelas, kuriuo buvau slaugydama savąjį šitaip žemai puolė. Jei apie kitą moterį žinočiau tą patį, ką apie save, tikrai laikyčiausi nuo jos atokiau. Bet čia esu aš...
Galvoju, kaip mielai būčiau atidavusi transplantacijai savo plautį savo žmogui prieš tiek nedaug laiko, o jau kuris laikas rėkiu iš abiejų savo pasiturėtų plaučių lovoje beveik su bet kuo, kas atsineša šokoladą prie arbatos, nes man reikia švelnumo, nes gamta šaukia, nes... koks skirtumas...
Jei pasisakau, kad esu našlė, tuoj visi klaust, kaip dukra našlaitė jaučiasi. Tuomet tenka pasakyt, kad dukrą tėvą turi. Tada klausimas, o tai kiek tu turėjai tų vyrų. Reputacija bliukšt akyse. Kai patogu, sakausi esanti našlė, tada žiūri pagarbiau nei į išsiskyrusią. Dažniau suplaku abi info, sakausi, kad esu išsiskyrusi, o tai yra tiesa. O užklausta ar seniai, atsakau: viena esu 2 m 9 mėn ir 7 dienos. Aišku, klausėjas priima tai kaip skyrybų datą, bet juk aš taip nesakiau. Nes jei pasakysiu, kad išsiskyrusi 8 metai, tada seks klausimas, negi visą laiką buvau viena. Tada teks pripažinti, kad jau spėjau pagyventi su dviem vyrais ir vėl likti viena. Na, žodžiu..
Vykit mane lauk

Apkabinu visas

Vis dar laikykitės

As savo gyvenima sutvarkiau antra karta ir irgi esu sugiventine. Dar neistekejau bet nieko gedingo tame nematau Rene. Viskas pas tave bus, tik reikia laiko Linkiu tau visko, visko, visko o labiausia to ko slapta troksti

Rene, žinok ne tu blogiausia, čia gyvenimas sušiktas Teisybe pasakius, aš ir pati kalta prieš save jaučiuosi. Net metai nepraėjo, o aš įsitaisiau meilužį... taip, gamta šaukia, mokėjo nelabasis suvilioti, žinojo kokių apkabinimų man reikia, bučinių... bet jaučiuosi žiauriai blogai dėl to prieš save ir prieš jo nėščią draugę... net pati nesuprantu - kaip aš galėjau, juk ką tik rašiau, kad mintis apie kitą vyrą vemt verčia. Ir nieko čia nepadarysi. Nurašysiu ant depresinės psichozės. Jeigu jau dugnas, tai dugnas. Bus gerai vėliau, kadanors. Tikrai tikrai. Visoms mums.

Kokios jūs mielos ir operatyvios
Vakar užtikau nete tokią demo:
Pagaliau praėjo mano dienos, užsukit kas nors arbatos, taip sakant.
Pagalvojau, toč apie mane. Galvoju, kiek dar galima nusivažiuoti, nušliundrėti.
O jūs žiūrėkit, jei jums meilužio žmona paruoš arbatos, kaip man šiąnakt sapne, negerkit, gali būti užnuodyta Aš tai negėriau. Bet vistik šįryt atsisakiau pas jį pusryčių, mieliau pasiūliau pas mane popietukų