Gyvenimas po vyro mirties

Gal ir nereikia stengtis negalvoti, nesikankinti. Nepasislėpsi gi nuo savo širdies. Tas užsimiršimas iš lėto ateina savaime, kai nejučiom kurį vakarą atsigulus jau pagalvoji apie ką nors kita. Tai tikrai ne iš karto nutinka. Reikia savo liūdesį, skausmą, ilgesį išgyventi, pagaliau išsikalbėti, išsirašyti, išsiguosti. Buvo laikas, kai galvojau, ar ateis diena, kad bent penkias minutes apie jį negalvočiau. Dabar jau galiu.
Naujuosius sutikusi naujojo draugo draugijoj, jo draugų kompanijoj, tik kitą dieną pagalvojau, kaip būtume sutikę šiuos naujus, jei mano žmogus dar būtų buvęs.
Susidaro įspūdis, kad aš jau atsitiesiau? Visko būna. Vakar berymodama šiame forume, užmiršau apie jogos treniruotę, atsigulus 23 val. užmigau tik trečią ryto.
Jūsų kita situacija, kai yra bendri vaikučiai.

nei smerkiu jus nei teisinu, tik gaila vaiko kuriam nepasiseke nei su tevu nei su motina.

Gimdami vaikai tevu nesirenka Kitas dalykas - panasu, kad Rene0 turi puikia supratinga dukra, kuri pripazino mamos teise i laime ir meile. Kad ir kaip sunkiai Rene0 teko laviruoti, atrodo, kad visgi jai pavyko, nes vaikas augo salia mamos, o ne pas teti. Juk tokio amziaus mergaite turejo galimybe pati spresti, kuriuos namus pasirinkti.

Ar jūs tikite į gyvenimą po gyvenimo? Ar tikite, kad jūsų žmogus "ten" yra laimingesnis, negu buvo "čia"...? Ar tikite, kad yra tas "ten"...
Aš pradėjau skaityti pasakojimus žmonių, patyrusių klinikinę mirtą ir buvusius atgaivintus... Rašoma, kad nė vienas iš jų nesidžiaugė, kad juos atgaivino... Sako - ten nepalyginamai geriau... Kaip norisi tuo tikėti... Įtikėti... Norisi tikrai žinoti...

O kokiu budu norisi? Patirti klinikine mirti ar iseiti is gyvenimo? Atsiprasau uz kvaila klausima, nes noras irgi jusu truputuka... Mes visi tai suzinosim tik savo laiku, ir kito kelio zinoti nera rodos

Manasis taip pat buvo patyręs klinikinę mirtį. Pasakojo jautęs palengvėjimą, buvę ramu, šviesu, gera, nelikę jokios mirties baimės. Ir vėliau, kelis kartus reanimavus, sakydavo, kad jau buvo atlėgęs visas skausmas, o tu vėl mane grąžinai.
Sirgdamas sakydavo, kad žino kas tai yra ir visai nebijo mirti, tik gaila mane palikti

Čia turi pati pasirinkti, tikėti ar netikėti. Aš savo žmogaus pasakojimu niekada neabejojau.

Aš esu supermama, turiu superdukrą, o jis buvo supertėtis savo vaikams.

Ponas Dievas neatostogauja, kad kam tektų imtis jo darbo.

Niekas, negyvenęs mano gyvenimo, neturi teisės mane smerkti, ar, ačiū Dievui, nesmerkti, o tik įkišti į netikusių mamų maišą ir užrišti

Brangiosios...
Kiekviena raso zinute,isgyvendama individualia jausmu audra. mane trupuciuka guodzia,kai randu toliau pazengsiu nasliu zinuciu tik velgi,pasikartosiu,daugiau sio forumo dalyviu - su atzalom,ko negaleciau pakomentuot,ir belieka ieskot to pacio likimo nuskriaustu nasliu,bet zinau,kad tokiu cia yra - kurios labai labai labai norejo leliuku ir labai arti buvo ju tikslo,tik va ties finiso linija jie visi nutruko..

Gyvenu kolkas toki laikotarpi,kada netikiu niekuo..Belieka tiketis,kad kazkodel kazkas dar atsitiks gero mano zemiskam gyvenime.nors kitavertus,pagalvojus realiai,argi kiekvienas asmuo,prarades artima zmogu,nusipelne del to nerealios laimes??Juk zmoniu mirsta begales..O as dabar ypac tai matau ir lengvai galiu skaicuot,kiek zmoniu (seimu) aptiko nelaime,daug kas ju neteko,kaip ir as..greitukes man patapo fobija

Man dar laaabai tolokai apie sauskelnes,nepykit,jei kam nors pasirodys,kad neivertinau paguodos - vertinu viska,ka issakot! Ir nedrisciau kaltint,jeigu jusu nuomone man neitiktu: tai nei jusu - nei mano kalte. as priimu visokia paguoda,tik ja viliuos ivertinsiu sau skirtu laiko tarpu

Labai noreciau prasukt laika ta nerealia laiko masina, ir pasakyt,kad man maziau skauda...bet tokia netekti patyrus,nezinau,net kaip pazistamiems ar draugams paaiskint,kurie tikisi,kad po puses metu jau tureciau jaustis geriau.
As pati maniau,kad jausiuos geriau,o viskas atrodo tik blogyn,nes problemu sprendimo vis mazeja,ir isivyrauja rutina,kuri man yra visiskai svetima,ir joje nera nieko mielo...
Nieko nera ziauriau,kaip neturet nieko mielo,gyvenant kasdienybe..Tokiu atveju,labai sunku surast tikslu,del ko verta toliau gyvent sita purvina zemiska gyvenima...

Neatsilieku ir as..Man puse metu (kazkas naujo,tai ne keli menesiai!),skambejo ziauriai..ir dar teko dirbt ta diena..Daug kolegu stebisi,laiko mane be galo stipria,kaip po tokios netekties dar isvis sugebu likti svetimoj saly,vienisa,eit kaip niekur nieko i darba...
Viskas butu buve visiskai kitaip,jeigu keli menesiai atgal...O dabar turiu stipria atsakomybe (nesusijusia su nauja gyvybe)..Bet laikau tai geruoju likimo vingiu..O likimas man rozes spyglius kisa i kelia Butent tai,ko troskau labiausiai - su tuo susiduriu savo gyvenime dazniausiai..Bet siuo atveju tebandau suprast Dievo siunciama uzdavini,kuri,kaip suprantu,privalau iveikt visiskai viena...

Bet tikrai ir as bijau sulaukt musu gimtadieniu,kurie buvo vienas salia kito ;( Ir kuo toliau eina laikas,tuo man skaudziau,kad tie prisiminimai blesta..ir zinok,malvinute,net ir as suprantu,kad save kaltinti,praradus artima zmogu - yra normalu.pati tai stebejau savo artimuju skausme.tai tiesiog yra zmogiska.

Zinoma,kad ir as randu daugybe akimirku,kada ivertinu,kad per mazai jam rodziau meiles,demesio,galejau ir daugiau,bet visa tai yra netiesa! Tai tik lygis,kuriame isgyvenam ta sirdimi neaprepiama skausma. Kiekvienas,kiek panasia situacija isgyvenes asmuo stengias save tai pateisinti..Rasti atsakyma tame.Bet laikas slenka,musu aplinka keiciasi,tiek klausimai,tiek atsakymai..

As irgi mielai dabar uzmigciau meskos miegu,ir atsikelciau po maziausiai pusmecio,o dar mieliau isvis neatsikelciau..smalsumas baigia nuzudyt,kas laukia po mirties..Ok,visi drasina,guosdami,kad JAM ten gerai..O as pagalvojau apie kita medalio puse..O ar jiems,musu brangiausiems zmoguciams,rupi,kaip mums sioj buitiskoj,pilnoj problemu zemelej,tenka isgyvent?? Juos tai pasieme neprasytus i roju,o jeigu mes,neatlaike ilgesio brangiausio zmogaus,pasitrauktume is purvinos zemes,tai gautume amzinybe skausmo??

Kazkokia cia man neteisybe dvokia...

siandien sapnavau, kad jis man skambina. sapne suglumau - kaip jis skambina, jeigu jo nebera? atsiliepiau. taip,tai jo balsas...kreipesi jis i mane taip,kaip niekas kitas nesikreipia..kaip as to pasiilgau..jis sake,kad jam viskas gerai, kad mes dar susitiksim,ir tada jau niekas musu neisskirs.
tikesiu Dievu vien del vilties kada nors dar susitikti
Kas nors nutinka:dukryte ka nors naujo ismoksta, pasako nauja zodi ,noriu imt telefona , skambint jam ir viska pasakot..negaliu patiket,kad jis nebegrys..negaliu
kartais pro langa,matau ji einanti gatve.tik geriau isiziurejus pamatau kad ten ne jis..suspaudzia sirdi,kai dukryte eidama miegoti buteliuka padeda po pagalve - tai jis ja ismoke. o kai mazyle pasako, tetes neeer, tai norisi plaukus nusiraut.ji kiekviena diena pasako,kad jo nera..
kaukiu ir is nevilties,liudesiu,ir is pykcio..kaip jis galejo mus palikti?juk mergytes dar tokios mazos..
kalbejau su jo seserim,tai ji pasake tik tiek,kad jis be proto mane mylejo.jei mylejo,kodel paliko?..

Paskaityk mano gedejimo pradzia, pamatysi, kad ir as sirdau ant gyvenimo, Dievo, net ir Jo uz tai, kad likau viena su vaikais. Ir kad del ju labiausia plysta sirdis... As turejau geriausia drauga, kuriam paskambindavau pasakyti menkiausia smulkmena, praradusi ji, praradau pagrinda is po koju. Dar ir dabar kartais paskauda, bet tikrai nebe taip, o gal as paprasciausia neleidziu saves skaudinti, blokuoju. Neturiu pasikabinusi jo nuotrauku, jo daiktus isnesiau trecia diena po laidotuviu. Taciaunvaikai laisvai gali pasiimti foto albumus pavartyti, jei paklausia, jau paaiskinu apie teti, bet sunkiai. Skauda vis dar... Kada nors, kai busiu labai stipri, vaikams esu pazadejusi parodyti vestuviu video. Jie to laukia.. Zinai, mes laimingos ta prasme, kad likome su maziukais ant ranku... Jie teti atsimins tik tiek, kiek papasakosi tu. Nes juk mums, suaugusiems, prisiminimai blesta, tai is vaiku atminties daugiau tiketis negalima. Ir todel musu vaikai laimingi, nes jie negali ilgetis to, ko neprisimena... Ziauru, bet tai tiesa. Zinau, kad dabar labai sunku, net ir dviese auginant pametinukus kartais stogas paciuozia, bet Tau pavyks, Tu stipri. Apkabinu

Superinis sapnas!
O siaip tai ir as daznokai jeigu sapnuoju,tai susigaudau,kad kazkas nerealaus,juk jo jau nebera,kaip jis cia gali buti..kiekvienam su juo sapnuotam sapne taip,nuo pat pirmo sapno jo netekus suvokiu,kad tai negali buti realu,bet ir toliau sapnuoju istorija
Dziaugiuos,kad pradejau su juo kontaktuot sapnuose,nes kuri laiko tarpa kazkodel buvo didelis atstumas ir supratimas,kad jis kazkur toli..niekad manes nematydavo sapne,nesnekedavo su manim,kaip nematoma as jam buvau,o taip noredavau pakalbet..tai toki sapnai labai skaudindavo.Bet kazkas pasikeite,pradejo jis su manim bendraut sapnuose,ka nors veikiam kartu,snekames..O liudniausia,kad paskutini karta susapnavau,kas jis sugrizo. Zinojau,kad buvo mires,bet tai atseit pasibaige ir grizo su manim toliau gyvent musu bendrose svajonese

Ir man dar kai kada vaidenas ant svetimu vyru maniskis..ziurek tai plauku spalva panasi,tai rubas panasus..tai jausmas lyg kas su plaktuku vozteltu per sirdi..
Jo,tikrai sunkoka suvokt,kad niekada nebepamatysim savo mylimuju,man vis dar uzeina netikejimo akimirkos,kazkaip vis dar noris kokiu nors budu su juo susisiekt,tai sms parasyt,tai paskambint...jau taip pasiilgau jo balso,taip truksta jo patarimu,nuomones..

Ka jau padarysi,teks pacioms rast atsakymus,o galu gale,ne visi jie ir egzistuoja apskritai. taigi nori nenori teks susitaikyt,kad tu atsakymu kai kur ir nebus
Gal kaip nors atsilaikysim,net nezinau...