Gyvenimas po vyro mirties

mes ne pikčiurnos
taip jau susidėjo, kad šita tema skirta dalintis liūdesiu, o jei nori kuo pasigirti, tenka pasibėgioti po kitas. Nors, mes jau čia susibendravom, kad kartais norisi dalintis su jumis viskuo.
šiandien manojo tortadienis būtų buvęs. Uždegiau žvakelę. Pasakiau, kad myliu, kad viskas bus gerai. Paskui galvoju, kame čia tas gerumas.
Džiaugiuosi, kad jo sesė vis dar mano sesė, tai tikrai angelas, kuris gyvena šalia.
Kapelį lankau vis rečiau. Kartais ir pro šalį važiuoju ir yra to laiko. Sykį, net reikėjo vos ne sau į šikną įspirt, kad nelikčiau sėdėti mašinoj prie kapinių, kol keleiviai apsipirks, o nueičiau prie kapo.
Kartais užsuku, kai turiu 15 min. laiko langą iki eilinio pasimatymo. Kartais išvis nereikia man jokių diedų. Nei gyvų, nei mirusių...

Rene tik nepyk. Kaip skaitau tavo komentarus i aki vis ta juosta tavoji man papuola. Noreciau ten matyti du delfinukus ir ne toki prierasa po ja

Ir aš.
Norėčiau būti padoriai gedinti, ropojanti aplink kapelį kaip pirmais metais, nušluostanti kiekvieną dulkę, sulyginanti polaidžio purvą be pirštinių. Gyventi viena su katinu, su niekuo nebendrauti. Arba susirasti kažką rimto, kuris suprastų ir būtų tas žmogus gyvenime. Čia tavo ir kitos istorijos, kurios užsikabino ir gyvena toliau. Kai tavo liniuotė rodė tiek, tu jau turėjai draugą.
Aš, kad neišprotėčiau, prisiregistravau pažinčių portale ir išgėriau nemažai arbatos, išsiguodžiau, nusibodau sau ir kitiems. Turiu keletą bičiulių, su kuriais tos arbatos vis dar susibėgi, bet draugo, matyt, nebesugebėsiu. Gal jau įpratau būti viena, nebenoriu nieko keisti. Ir tas 15 min., mano minėtas buvo prieš rytinį pasimatymą, į kurį ėjau dėl to, kad prižadėjo parūpinti pigesnio dizelino. Pasidariau vartotojiška, nebėra tos širdies. Ką čia dūsaut. Aš jau turėjau. Liko kas liko. O kad nebe taip skauda prie kapo, kad nebesikraustau iš proto ir neraudu ten valandomis, tai taip pat natūralu. Laikas eina.
Kaip ir minėjau, norisi temoje kalbėti tiesą, o ne tik tada prisijungti, kai pravirksti. Juk po vyro mirties gyvenam visaip.
Linkėjimai Kosmetai ir Kosmetukei

Rene, gerai, kad rašai kaip jautiesi, tai svarbu. Aš šiandien važiuosiu į kapelius, statysim paminklą. Su kokia meile aš jį rinkau, supirkau visa kas gražiausia, brangiausia, kas jam patiktų, nors mintyse girdžiu burbantį, kad taip išlaidauti nereikėjo. Žinau, kvaila švaistytis pinigėliais, juk jam tikriausiai vistiek koks paminklas ar kokia gėlė. Bet negaliu kitaip, noriu dėl jo kažką padaryti, su tokiu įkvėpimu rinkau spalvas, formas, planavau, net naktį sapnavau kaip viskas atrodys.
Taip gera apie jį galvoti, kažką dėl jo daryti. Neapsakomai pasiilgau to jausmo. Ir, žinoma, jo paties.
O šiaip gyvenimas teka nuobodžiai, niekas nedžiugina, norisi tik ramybės. Kaip jums, mielosios? kaip Juo2kė?

Sveikos mielosios
Ilgokai jau ir as susilaikau nuo komentaru. pamirsus buvau ir slaptazodi,tai vis atideliodavau sios smulkmeneles issprendima vis spausdavau jau ir as parasyt,bet ismesdavo prisijungima,tai taip ir vilkosi laikas

isgyvenau ir as jau pirmasias metines.kokios ten metines..tik tiek,kad grizau i gimtine. kadangi vyro motinelei ir jos giminelei dzin (pakako laidotuviu dienos,kuri buvo pirma ir paskutine,kai mano vyras jiems terupejo pasiziuret),tai as nuo saves uzsakiau misias savo mieste,pasimeldem su artimiausiais zmonemis,pavakarieniavom,prisimindami mano auksini zmoguti,bet tuo paciu imaisydami kalbu ir apie ateiti.

Gal ir gerai,kad nebuvo tradiciniu metiniu.buciau daug zingsniu zengus atgal.ir tai vos sulaikiau asaras baznycioj.laime,kad ne toj pacioj,kur tuokemes,ir kur paskutinikart mano mylimasis lankesi jau karste.taip turbut buciau buvus vieno verkimo. o "mieloji" anyta tesugebejo priskleist plektu,kad nesugebejau nieko padaryt metinems,nors ne velnio nezino tiesios.
specialiai nuvykau ant kapu diena pries metines,kad nesusitikt ant sventos vietos su ta furija ir nedrumst mylimo vyro atminimo su jos galimais cirkais.

et,tenka sulaukt jau klausimu,ar jau pagerejo.negaliu klausyt net,kas per klausimas visko juk buna.gal ir kiek pripratau,kad esu vienise,nebeturiu savo atramos,daug ko labai nebedarau...kol kitos poros megaujasi papludimiais,gamta vasaros graziu oru,as tesedziu savo mazam kambariuky ir laukiu,kol kas nors pasikeis..deja man toks vaizdas daros,kad visi jo draugai greit ji pamirso.o mane isvis isbrauke is pazistamu saraso. kam gi idomi nasle su savo juodom mintim. yra vos keletas tikru draugu,kaip gaila,kad jie toli nuo manes...

taip ir gyvenu savo tariamai turetus but graziausius gyvenimo metelius...senstu anksciau laiko.ir vis dar noriu,kad jis sugriztu kad ir toliau isgyventume savo planus..nezinau,ar Dievas kada atlygins uz sita netekti.nemanau,kad bus kada nors dar toks zmogus,kuris mane taip myletu,kaip mylejo maniskis. baisu ir pagalvot,kad kada galiu "uzsiraut" ant kokio mergisiaus ar alkoholiko,veltedzio...juk visi is pradziu dedasi aukseliais. o del saviskio buvau tokia tikra,juk tiek jau isgyventa kartu...
va taip va neidomiai sekasi tai Juo2kei...

matyt netekius mylimo gyvenimas pasidaro nurus ir pylkas bent man taip yra nieko nenori tesog buti kambari ramei ir tylei sedeti
maziausei tikedamsi pagalau sulaukei mylimo angelio sapne toks tikras buvo taip viska aiskei macau ir girdejau jo zvilgsni juoka zinksnius , atrodo kad viskas butu vike vakar po toko sapno visas sestadieni lakscau laiminga kaip ant sparniu tik velau supranti kad tos dienos negris

Rene zinai kai ieskai niekada nebeateina, o ateis savaime kai nebeieskosi. Aisku ir as nors ir turiu galiu pasakyti, kad tai ne tas pirmasis mano vyras. Nors jis ir yra geras, kitoks jo charakteris. Nera ko tiketis, juk nebuna tokiu paciu zmoniu. Buna man ir dar dabar jei man blogai as vis prisimenu savaja pirmaja meile, dar vis buna blogai, o jau kiek metu praejo
P.S. Beja man atostogos ir ketvirtadieni skrendam i LT. Kaip as pasiilgau Lietuvos

va ko ir bijau,kad gyvenimas niekada nebebus idealus (tiek,kiek jis gali buti realybej),nes savaji zmogu as jau buvau radus,kuris man tiko,kaip nuluptas

ir jei ir sutiksiu dar ka nors,amzinai lyginsiu (o ypac,kaip mamakubu pasake,kai buna blogai...)...taip ir praeis gyvenimas - ne visavertis..tiesiog suterstas neteisingu gedulu

ir visgi,kaip sunku aplink nematyt tokiu paciu...jautiesi,kaip koks vilkas,paliktas gaujos misku gludumoj..


galvele ir sirdele sposus krecia...sapnuoju N sapnu su juo,visur,visaip..gal del to ir dienos tokios sunkios paliko,grizta tas netikejimas,kad jo jau niekada nebepamatysiu...nu atrodo ims ir ieis pro duris
taip be proto noriu su juo pasneket,bent viena minti isgirst..
nu ir ziaurus,vos pakeliamas netekties skausmas.nezinau net ar didziausiam priesui jo linkeciau..

Aciu aciu linkejimai ir jums visoms nuo musu lekia musu dieneles kaip akimirka, tik rytas,o jau ziurek vakaras auga mergina irgi greitai suteikdama man begalybe dziaugsmo...ir tas dziaugsmas man neleidzia liudeti...tik pasikalbu mintyse,o kartais ir garsiai su savo angelais (mirusiu draugu ir kovo men mirusia brangiausia mociute...del jos mirties dar sunkiai prisileidziu mintis...ir vis dar noriu tiketi,kad ji gyva... )

"Pirmas žmogus, apie kurį tu pagalvoji prabudusi ryte ir paskutinis žmogus, apie kurį pagalvoji prieš užmigdama…
Tas žmogus arba tavo laimė arba tavo skausmas…"

Šiandien startuoju su ketvirtaisiais

Man ant dienų pusantrų sueina

Nebeskaičiuok gedulo metų. Palikim tuos tris už slenksčio. Metas gyventi. Dabar bus viskas kitaip. Bus naujo gyvenimo pradžia. Žinau, kad kuo toliau, tuo sunkiau kuo nors tikėti ir ko nors tikėtis, bet... viskas bus gerai