Gyvenimas po vyro mirties

Įdomiai diskutuojate... aš irgi mintyse klausiu, kodel jis man nepasako, neduoda ženklo kaip ten viskas yra ir pan. Juk pats gyvas būdamas nelabai tikėjo tuo, kad yra anapus kažkas, ir netgi abejojo Dievo buvimu. Tai vat kaip čia yra, kad visi, peržengę slenkstį anapus staiga nutyla, mums palieka užuominas, spėliones, ženklus, bet visa tai ir lieka iki galo neatskleista... Bet tie gražūs sapnai, kuriuose mus apkabina, kuriuose matome mylimuosious besišypsančius turėtų būti pats geriausias ženklas, kad jiems tikrai viskas gerai, kad myli mus ir kad rūpinasi mumis. Aš išvis po jo mirties visa, kas man gera nutinka priskiriu tik jo nuopelnams, jaučiu jo rūpestį ir meilę kiekviename žingsnyje, tuo pačiu ir trūksta man jo kaip oro ar vandens.
Savaitgalį turėjau pragarišką - penktadienį jo mokinių paskutinsi skambutis - verkiau ir aš, ir jie, nenoriu net prisimint, o šeštadienį - draugų vestuves, vos laikiausi zakse, o namie išsiliejau nuo dūšios, viskas vėl sukilo taip jautriai, taip šviežiai, supratau, kad mano geriausi metai jau buvo....
Tiesa, dar atsirado keistas gerbėjas, sms žinutėmis... atseit pažįsta... nors pažinčių naujų nemezgu. Tiesiai pasakiau, kad į pasimatymus nevaikštau. Net pikta pasidarė - kaip jis drįsta. Nors žinau, kad kažkada norėsiu, ir eisiu, bus ta diena.
Bet žinau, kad kito tokio - grojančio gitara, mokančio nutapyti paveikslą ir namą pastatyti, viską išmanančio - nuo ką daryti ištikus cheminiam pavojui iki kaip konstruoti sprogmenis ir kepti kalafijorus kiausinyje... galantiško, mylinčio ir ištikimo, beprotiškai gražaus ir mylimo..... jau nebebus. Niekada niekada. O man gyventi reikia. Va tas baisiausia.

gyventi reike bet baisiu pagalvoti kad gali buti ateiti ar kada nors galesiiu susirasti kita bet to kaip jis daugau gyvenime nerasi visada visus vyrius liginsiu tik su juo kaoks buvo kokie laimingi metai ejo kartu su mylimu zmogum ka jis moka daro o kitas nemoka taip daryti.
Siandien ejau per miesta pas drauge ir pirma karta per tiek metu pastebejau kad vaikinai keistai zuri i mane per tiek metu aplink mane atrodo net nebuvo vyrisku atstovo o dabar pastebejau kad jie niekur nedinge ir vis minoje iesko mylimojo atrodo kad jis ten bus.o einam namo maziukas uzklause o kodel tetis neateina musu pasitikti apsiverkau kaip mazas vaikas bandzau isaiskinti bet nelabai kas gavosi jau senokai maziukas neklause kur tetis galvojau jau nepaklaus bet klidau ....

Natasiukaz viskas tas praeita. Ir minioje ieskojau mylimojo ir lyginau su kitais. Tikrai susirasi ir tikrai pamatysi, kad po truputi pasimirs viskas. Toks tas jau gyvenimas ir tik nereikia saves kaltinti, kad kada pamirsi apie ji pagalvoti

Mano liniuotė rodo tiek. Su slaugoma močiute po paranke išsiruošėm pirkti dešros, sutikom zakristijoną, sušnekom. Pamačiau ateinant dėduką su lygiai tokiais pat baltiniais, kaip ir manojo. Mėgstamiausi ir ilgai dėvėti. Užsidengiau veidą ranka, pasilenkiau, kad nematytų veido išraiškos. Močiutėlė tuo tarpu senu papratimu porino, kad tik susitvarkė gyvenimą ir paliko našlė. (Susitvarkė tą gyvenimą prieš gerą pusšimtį metų.) Patikėkit, vos nepasakiau: užsikišk

Oi Rene kaip sunku,kaip suprantu.Ir uz ka mums visa ta kancia...

Sveikutės, skaitau jūsų laiškus ir širdis plyšta... Mes buvom labai laiminga šeima, bet... Mano vyras serga jau dvejus metus (raumenų nykimas, prasidėjęs nuo rankų), nuo pat ligos pradžios jį reikia prižiūrėti kaip kūdikį: aprengti, nurengti, maitinti, skusti ir t.t. Jis kol kas dar vos vos paeina ir nueina į tualetą. Gydytojai, nustatę diagnozę, paleido gyventi kiek liko (pasakė, kad apie 2,5 metų). Panikuoju nuo pat ligos pradžios (tas žinojimas, kad dienos suskaičiuotos veda į neviltį ir mus abu, ir du mūsų vaikus). Sunku ir fiziškai (negaliu pakelti, jis didesnis ir sunkesnis už mane), ir psichologiškai (matau, kaip silpsta)... Plėšausi tarp pusantro etato, jo priežiūros ir vaikų... Mintimis ruošiuosi laidotuvėms, nežinau, kaip jas reiks suorganizuoti... Viskas susipynė į chaotišką kamuolį, kartais atrodo, kad nebeištversiu... Nebėra minčių, kaip geriau, ramiau ir prasmingiau praleisti paskutines dienas su juo, nes nieko nespėju... Širdies nerimas ir sunkumas, užgulę širdį, dažniau sukelia nervingumą ir pyktį, dėl ko labai kaltinu save...

Stiprybės, mieloji. Galiu pasakyt, kad šiuo metu esi angelas ir vėliau pati nepatikėsi, kaip tu visa tai sugebėjai padaryti. Kaip spėjai, kaip ištvėrei. Tau sunkiausia dabar. Tu viską darai gerai, viską, kas įmanoma. Būk stipri, džiaukis kiekviena suskaičiuota diena.
Dėl laidotuvių organizavimo. Nėra nieko paprasčiau. Tik vienas skambutis ritualinių paslaugų teikėjams ir viską suorganizuoja nuo iki, visus popierėlius sutvarko, tik reikia informuoti artimuosius, ateiti ir pasibūti prie karsto. Visas tavo rūpestis.
Būk stipri, palaikyk jį, juk iš tikro tau beprotiškai sunku, bet, prisipažink, tu jau pagalvoji, kaip bus kai jo nebebus, kaip gyvensi be jo, o jis... kaip jam galvoti, kad jau jo nebebus... Palaikyk jį iki galo, nepalūžk.

Skambės kiek šventvagiškai, bet, kai, garbaus amžiaus kaimynė, prieš mėnesį likusi našlė, apsivilkus glaudžia juoda suknele, atbėgo manęs pasitikti per sodą, pastebėjau, kad ji...pražydo...
Per šermenis visą laiką pasakojo, kokias velionio ligas kokiu užpilu gydė, kokius kompresus dėjo, kokius tepalus tepė. Pagalvojau, kad ji šventoji, ji kaip devynios gydymo žolelėmis knygelės į vieną sudėtos. Žinojau visa tai, bendravom dauguma metų. Jis buvo išrankus maistui, kaprizingas, dėl silpnos sveikatos jau pametęs didžiąsias ydas, o jaunumėj ir kumščiais mosuota ir visko buvo. Vos ne pusšimtį metų ji viską darė dėl jo. O dabar nebereikia. Negražu sakyt, bet kaip akmuo nusirito. Atsitiesusi, pailsėjusi. Žinoma, gedulas, žinoma, netektis, žinoma, savas žmogus. Tik pagalvojau, kartais ir išeidamas kažką duoda...

Žinot... bet taip gali atrodyti tik jums... Nes net ir silpnas ir "sukeliantis nepatogumų" žmogus gali daug duoti. Ypač jei yra svarbus, o ne "papildoma našta" ar "bereikalingas balastas". Poilsis, atsitiesimas ir pan. gali būt tik viena pusė. O su kita "iš šalies" vertinantys gali ir pataikyt ir labai ne. Esu kiek kitokioj situacijoj patyrus kaip stipriai pro šalį suskamba tas "dabar tai jau tau palengvės". Nesakykit taip už kitą žmogų, jei jis pats taip nesako. Nes tuo metu kai jautru toks "supratimas" gali dar ir įskaudinti. Taip atrodo, kad mes žinom, kada ir nuo ko kitam palengvėti turi, bet kol nesi patyręs ką išgyveni artimo mirties (ypač jei juo daug ir nuoširdžiai rūpintasi) akivaizdoj, gal neskubėt taip vertint... Viena yra vargas. Ir kita "poilsis" kai pareini į tuščius namus...ir nė kam žodžio pasakyt. Tai ganėtinai sudėtingas laikotarpis, ne tik kažkoks abstraktus gedulas ar liūdesys "iš reikalo". Net kai kalba ne apie apie dideles viešai rodomas emocijas...

Ačiū, rene, už palaikymą, suprantu, ką norėjai pasakyti antrąja žinute... Aš jau antrus metus gyvenu nei ištekėjus, nei našlė, nuo tada, kai gydytojai pasakė diagnozę: ŠAS... Likau kažkoks slaugymo mechanizmas... Prieš ketverius metus palaidojau irgi visišką negalę turintį 18 m. sūnų... Kankinomės visi... Galvojau, kad du kartus akmuo nekrenta į tą patį daržą, bet še tau... Gal todėl dabar dar sunkiau...
"Fazano plunksna", silpnas ir nepatogumų sukeliantis žmogus tikrai gali daug duoti (taip galvojau pirmus metus), bet jei tas žmogus tampa nebe tuo (asmenybė, mąstymas, pasaulio suvokimas) ir tai tęsiasi pora metų, ir kiekvieną dieną sunkėja ir psichologinė ir fizinė (pabandykit pakelti vyrą be rankų ir vos atsistojantį...) užduotis... Kai tai jau nebesuderinama nei su darbu, nei su vaikais... Kai kiekviena diena – realybės šou, ar išgyvensi... Aš jau seniai mintimis viena su savo problemomis...

Mieloji, lyg nežinočiau. Juk ne vakar gimiau. Ir ne užvakar. Ir pati patyriau netektį, antraip sėdėčiau kitame forume. Ir tai, ką ji išgyvena viduj, ir tai, kas matosi išorėj, ir tie tušti namai, ir praverktos naktys. Nieko neneigiu. Tik paminėjau aspektėlį, kad žmogus ir būdamas duoda, būna, kad ir duoda išeidamas. Juk nesupratai mano žinutės, kad senolė kaimynė jau ruošiasi gedulo suknią keisti į gėlėtą, ar širdgėlą į "ką noriu tą darau", nes niekas nebeniurzga, kad sriuba prėska. Tai ir pažymėjau savo pastebėjimą, detalę.
Kai netekau savojo žmogaus, kuris mano dukrai buvo prastas patėvis, nedera pripažinti, bet pastebėjau, kad mano dukra namie gali kalbėti garsiai, gali juoktis. Nustebau. Jam esant vyravo kita atmosfera. Jis buvo pats geriausias žmogus man, bet mano dukrai nebuvo. Arba, buvo vakaras, kad nuėjus prie kapo padėkojau už tas malonias akimirkas, kurias patyriau, nes...jo jau nebuvo. Kad jis išeidamas leido man tai patirti. Žinoma, jeigu jis nebūtų išėjęs, aš nė nesiilgėčiau to, kas vyksta mano gyvenime: nauji draugai, naujos pažintys, nuotykiai, kvailionės. Tiesiog dabar yra taip. Nieko neatšauksi, nepakeisi, nesugrąžinsi. Kabiniesi už kažko. Būna, laidai sąmojus, būna, ieškai kampo, kur pažliumbti. Toks gyvenimas...

Tiesą sakant, pirma žinutė buvo tau, o antra tiesiog pastebėjimas. "Pamąstymai iš papilvės", kaip sakydavo mūsų lituanistė apie nemotyvuotus darbus. Malonu, kad supratai mano mintis.
Kiekvienoj situacijoj visada išlenda tas didysis "o aš..." Tai ir šįsyk, sveriamės. Manasis jau svėrė 44 kg. (sveikas75 kg.), todėl lengvai paimdavau ant rankų. Slauga truko tik 7 mėnesius, ir tik 3-4 jų visiškai ligos patale. Dirbau tik pusantro darbo, kurie neatimdavo iš manęs pilnos darbo dienos, viename dažnai mane pavaduodavo dukra. Džiaugiausi kiekviena akimirka su juo, palaikiau jį morališkai, užteko tos stiprybės, nepalūžau. Kartais manau, kad padariau viską. Kartais... kai paskaitai apie visokias žoleles, badavimus, kitas panacėjas... Jo sesuo jau daug metų slaugo savo vyrą, kurio liga dar ne tos stadijos, bet vis pagalvoju, kad jei ji nebūtų tokia rūpestinga su visokiom žolelėm, savo rūpesčiu, įvairius abrakadabra su viskuo, ką beišgirdo, ką beperskaitė apie sveiką gyvenseną ir pan. Greičiausiai... ji jo jau nebeturėtų...
Užjaučiu dėl vaikelio. Ir dabar. Žmogus ir nežinotum, kiek gali pakelti, jei nebūtų tokių nelaimių... rašyk, kaip laikotės.