[ gal ir vidsai nieko varzybos butu man nors tiek pasiseke kad nenori pasodinti i kalejime, nebent sodintu uz tai kad mylejau ir kurejau seima tau begalo buvo sunkiu matyti kaip vyras gesta tavo akise onkologine lyga tikrausei baisause mirtis koke yra kaip turi kankintis nuo lygos ir laukti paskutines dienos.
QUOTE(rene* @ 2013 05 23, 23:08)
trenkta. būk tokia ir toliau
gal surengiam giminių plėšrumo varžybas
mane buvo nusiteikę pasodinti į kalėjimą už tai, kad slaugiau jų tėvą ir juo rūpinausi dieną naktį, o jie pusvalandžiui per savaitę apsireikšdavo. Iš kur jiems žinot, kad onkologinis ligonis irgi kainuoja... ta jų byla buvo nutraukta, kaip neturinti pagrindo, ar kaip ten rašė. žinojau, kad kitaip ir būti negali, bet tą žinią pranešančius dokumentus gavau per savo gimtadienį.
O iš buto vijo pusantrų metų, kol prisiteisiau tą 1/2. tai sėdėjau, kaip ant tiksinčios bombos nuo posėdžio iki posėdžio, vis nežinodama, ar dar tai mano namai. Kiek nervų, kiek ašarų, kiek pažeminimo, kiek nerimo... dabar jau bent negali išvyti, nes pusė mano. Vieno kambario butas. grasina kokį nuomininką bomžą įleis, nuomos iš manęs reikalaus, bet tam neturi jokio juridinio pagrindo, tik tuščios kalbos vėjyje, aš jau jų nebebijau. Žinai, džiaugiuosi, kad jie naudojo tik psichologinį smurtą, niekada negrasino susidoroti fiziškai...
gal surengiam giminių plėšrumo varžybas
mane buvo nusiteikę pasodinti į kalėjimą už tai, kad slaugiau jų tėvą ir juo rūpinausi dieną naktį, o jie pusvalandžiui per savaitę apsireikšdavo. Iš kur jiems žinot, kad onkologinis ligonis irgi kainuoja... ta jų byla buvo nutraukta, kaip neturinti pagrindo, ar kaip ten rašė. žinojau, kad kitaip ir būti negali, bet tą žinią pranešančius dokumentus gavau per savo gimtadienį.
O iš buto vijo pusantrų metų, kol prisiteisiau tą 1/2. tai sėdėjau, kaip ant tiksinčios bombos nuo posėdžio iki posėdžio, vis nežinodama, ar dar tai mano namai. Kiek nervų, kiek ašarų, kiek pažeminimo, kiek nerimo... dabar jau bent negali išvyti, nes pusė mano. Vieno kambario butas. grasina kokį nuomininką bomžą įleis, nuomos iš manęs reikalaus, bet tam neturi jokio juridinio pagrindo, tik tuščios kalbos vėjyje, aš jau jų nebebijau. Žinai, džiaugiuosi, kad jie naudojo tik psichologinį smurtą, niekada negrasino susidoroti fiziškai...
Labai gaila girdėti tokias istorijas, iš tikrųjų nesuprantukaip žmonės kartais virsta pabaisomis, pinigų troškimas užgožia visas moralines vertybes... tikėkimės tai išimtiniai atvejai. Nes tai visiškai nenormalu. Rene, neisivaizduoju kaip tu istverei, bet saunuole esi.
Vaziuoju savaitgaliui aplankyt uošvienės, paskui į kapus. Bus liūdna. Gero savaitgalio visoms.
QUOTE(rene* @ 2013 05 23, 14:04)
Jei jie šaunuoliai žinotų, kaip jie mums naudingi ir reikalingi, kaip jie mums padėjo savo pykčiu, patyčiomis, kaip mus išugdė stipriomis, užgrūdino, nors ketinimai buvo suvalgyti nekramčius, sutrypti, sulyginti su žeme.
Patinka man šie žodžiai
QUOTE(Ara @ 2013 05 24, 09:03)
Patinka man šie žodžiai
Taigi, jeigu suvoktų, kaip jų blogis bejėgis, iš pasiutimo pradėtų daryti gerus darbus
QUOTE(makita @ 2013 05 24, 07:40)
Labai gaila girdėti tokias istorijas, iš tikrųjų nesuprantukaip žmonės kartais virsta pabaisomis, pinigų troškimas užgožia visas moralines vertybes... tikėkimės tai išimtiniai atvejai. Nes tai visiškai nenormalu. Rene, neisivaizduoju kaip tu istverei, bet saunuole esi.
Vaziuoju savaitgaliui aplankyt uošvienės, paskui į kapus. Bus liūdna. Gero savaitgalio visoms.
Vaziuoju savaitgaliui aplankyt uošvienės, paskui į kapus. Bus liūdna. Gero savaitgalio visoms.
Ačiū
Verkiu čia pernykštėm ašarom ir gąsdinu forumo jaunikles. Ne viena netyčia susivokė, kaip dar visai nieko gyvenimas. O aš visai buvau nusiteikusi ir belangėj pasėdėti. kaip sako liaudis,- lazdos, tiurmos ir ubago terbos niekada negali išsižadėti.
Galvojau, kodėl aš kuo puikiausiai sugebu stovėti ant lygios žemės, o ant lygios plačios palangės, kai valau langus antrame aukšte, jau pila prakaitas, įsitveriu į staktą iš visų jėgų, širdis atsiduria galugerkly, kojos įsitempia, svirduliuoju. Kodėl svirduliuoju, juk aš tik stoviu ir nėra jokio skersvėjo. Ir aš visai nebijau aukščio. Ir šventam rašte parašyta, pagrindinis žodis: nebijokite. Tai ir mes, likusios vienos, imam svirduliuoti, stveriamės bet ko, bijom visko, kad neišgyvensim, nesusitvarkysim. O juk mes tik gyvenam toliau. Tik stovim, na, ne ant žemės, ant palangės, bet tvirtai, abiem kojom...
Maniske vyro motinele tesugeba jau tik sms zinutem nelogiskom atakuoti.kiek tik turi mano giminaiciu numeriu,tiek visiems ir raso o susitikus kam nors ja gatveje is musu - nusuka akis,nedrista net I kiema paziuret,praeinant. sakiau atsibos tai pedinsiu I policija su visu tuo sms'u kraiciu ir priduosiu,kaip psichologine santazuotoja. uz tai kiek ji meslo isverte ant musu - atsiimtu maziausiai finansine bauda. bet kaip tokiai gal pakaktu ir policijos apsilankymo I namus
taigi,nusukdama akis parodo,kad supranta,kokia kvailyste daro,zino,kad yra neteisi. bet ir toliau loja visiem,ka sutinka,vadina mane zudike nezinojau,kad turiu galiu sustabdyt zmogui sirdi,ir dar net nebunant salia jo
o kaip matau varzytis butu is ko,paskaicius kokiu kuriozu kelia vyru giminaiciai,siaubas..
taigi,nusukdama akis parodo,kad supranta,kokia kvailyste daro,zino,kad yra neteisi. bet ir toliau loja visiem,ka sutinka,vadina mane zudike nezinojau,kad turiu galiu sustabdyt zmogui sirdi,ir dar net nebunant salia jo
o kaip matau varzytis butu is ko,paskaicius kokiu kuriozu kelia vyru giminaiciai,siaubas..
tetules apipile mane pamazgom nuo kuju iki galvos vis tikejausi kad blogau nebus... gavau is teismo atsiliepima o ten apie mane ir vyra baisausi dalikai as palaidu gyvenima gyvenau vaikas ne jo net pareiske kad vyras nepripazino tevistes saubas ir dar ivairiu dalikiu man jau nervai visai nelaiko taip ir norisi jas uzmusti kaip tarakonius ! bet net vyro negerbe neleidze jam ramei ilsetis kas da zmones galvoja tik apie save saubas kaip norecau kad tai butu baisus kosmaras
apskritai kas sem pasaulije darosi daugause demesio skire kaip zmogus mirsta o tada gimines visus atsimena o ipac vyriu antras puses tada maes tampake turtu medzotojos valgyles paleistuves musu vaikiu vyrai nepripazista mazai truksta ir zmonija sulaukes saubas
QUOTE(natasiukaz @ 2013 05 24, 21:17)
apskritai kas sem pasaulije darosi daugause demesio skire kaip zmogus mirsta o tada gimines visus atsimena o ipac vyriu antras puses tada maes tampake turtu medzotojos valgyles paleistuves musu vaikiu vyrai nepripazista mazai truksta ir zmonija sulaukes saubas
Būtent, šitaip ir nutinka
Nors prieš tai mes buvom visai nieko moterytės ir buvo galima su mumis sėdėti už vieno stalo, valgyti Kūčių vakarienę, dalytis paslaptimis.
O staiga pasidarom va tokios anokios ir kitokios. Tuo metu mes būnam silpnos ir pažeidžiamos, o ant palinkusio karklo visos ožkos lipa. Juk jis jau nebegali mūsų apginti. Labai pasikeitė visos aplinkos elgesys su manim. Kai buvau šalia jo, visi skrybėles kėlė džiaugdamiesi garbe pasisveikinti su manim, tuo pačiu parodyti prielankumą jam. Panašiai, kaip girdamas šunėką paglostai širdį savininkui. O kai šeimininko nelieka, tai ir šunėkas spyrį tik gauna, kad eitų šalin...
Jei nesi laiminga viena, nebūsi laiminga ir su kitu žmogumi. Laimė tai tavo vidinė būsena, ir ji nepriklauso nuo to, kas yra šalia tavęs. Kai tapsi laiminga pati su savimi, visai netikėtai atsiras žmogus, kuris norės dalintis su tavimi savo laimę, o tu galėsi duoti savąją...Mylėkime save, kad galėtume mylėti kitus.
Milda Le
Papildyta:
Po isejimo, praradimo artimo zmogaus mums visad rodos, kad mums skaudziausia is visu. Bet ir kitiems taip pat rodos, kad jiems yra dabar sunku kaip niekam. Vat is kur atsiranda tas pyktis vienas kitam, nes kiekvienas yra nelaimingas ir kiekvienam rodos, kad nelaime ta yra jam nepakeliama. Po kiek laiko mes atsigaunam ir pradedam suprasti vienas kita ir ateina atleidimas, bet pradzia to viso tikrai sunki ir manau, kad negalim teisti ne viena puse. As ta pragara irgi esu praejus. Nesupratimas, pyktis, rodos as likau viena ir niekas man nepadeda.
Papildyta:
Padejo ir net per daug Nes as taip i ta vaidmeni isikunijau, kad visur sakiau ''as''. As padariau, as sutvarkiau, as istveriau. Ir net kai mano gyvenime atsirado kitas zmogus, as dar ilga laika sakiau ta zodi ''as''. Kol negavau atgal, kad reiktu pagaliau sakyti ''mes''.
Milda Le
Papildyta:
QUOTE(natasiukaz @ 2013 05 23, 19:20)
gal ir nera blogis bet... as ir visada galvojau kad blogiu zmoniu nera ,bet pamacau kokie istikruju gali buti zmones blogi ir zaurius
Po isejimo, praradimo artimo zmogaus mums visad rodos, kad mums skaudziausia is visu. Bet ir kitiems taip pat rodos, kad jiems yra dabar sunku kaip niekam. Vat is kur atsiranda tas pyktis vienas kitam, nes kiekvienas yra nelaimingas ir kiekvienam rodos, kad nelaime ta yra jam nepakeliama. Po kiek laiko mes atsigaunam ir pradedam suprasti vienas kita ir ateina atleidimas, bet pradzia to viso tikrai sunki ir manau, kad negalim teisti ne viena puse. As ta pragara irgi esu praejus. Nesupratimas, pyktis, rodos as likau viena ir niekas man nepadeda.
Papildyta:
QUOTE(rene* @ 2013 05 23, 15:04)
Jei jie šaunuoliai žinotų, kaip jie mums naudingi ir reikalingi, kaip jie mums padėjo savo pykčiu, patyčiomis, kaip mus išugdė stipriomis, užgrūdino, nors ketinimai buvo suvalgyti nekramčius, sutrypti, sulyginti su žeme.
Padejo ir net per daug Nes as taip i ta vaidmeni isikunijau, kad visur sakiau ''as''. As padariau, as sutvarkiau, as istveriau. Ir net kai mano gyvenime atsirado kitas zmogus, as dar ilga laika sakiau ta zodi ''as''. Kol negavau atgal, kad reiktu pagaliau sakyti ''mes''.
[ne visiems skaudiu kiti galvoja kaip pasipelniti is nelaimes. tau pasiseke kas galejai sakiti as, pati dar to negaliu pasakiti as visur sakau mes nors jau isties esu viena gal jau iprotis sakyti mes o ne as