QUOTE(makita @ 2013 05 24, 07:40)
Labai gaila girdėti tokias istorijas, iš tikrųjų nesuprantukaip žmonės kartais virsta pabaisomis, pinigų troškimas užgožia visas moralines vertybes... tikėkimės tai išimtiniai atvejai. Nes tai visiškai nenormalu. Rene, neisivaizduoju kaip tu istverei, bet saunuole esi.
Vaziuoju savaitgaliui aplankyt uošvienės, paskui į kapus. Bus liūdna. Gero savaitgalio visoms.
Ačiū
Verkiu čia pernykštėm ašarom ir gąsdinu forumo jaunikles. Ne viena netyčia susivokė, kaip dar visai nieko gyvenimas. O aš visai buvau nusiteikusi ir belangėj pasėdėti. kaip sako liaudis,- lazdos, tiurmos ir ubago terbos niekada negali išsižadėti.
Galvojau, kodėl aš kuo puikiausiai sugebu stovėti ant lygios žemės, o ant lygios plačios palangės, kai valau langus antrame aukšte, jau pila prakaitas, įsitveriu į staktą iš visų jėgų, širdis atsiduria galugerkly, kojos įsitempia, svirduliuoju. Kodėl svirduliuoju, juk aš tik stoviu ir nėra jokio skersvėjo. Ir aš visai nebijau aukščio. Ir šventam rašte parašyta, pagrindinis žodis:
nebijokite. Tai ir mes, likusios vienos, imam svirduliuoti, stveriamės bet ko, bijom visko, kad neišgyvensim, nesusitvarkysim. O juk mes tik gyvenam toliau. Tik stovim, na, ne ant žemės, ant palangės, bet tvirtai, abiem kojom...