Gyvenimas po vyro mirties

jei ne teismai ir kiti rupescei jau tikrausei bucau paliuzusi galutinai dar vis laikausi sunkei bet laikausi, zinau kad kitas uz mane nepasirupins reikalais ir kitais dalikais. atsikeli rytais su ta mintim kad jau negaliu viskas nusibodo nenoriu ce buti ... bet pasiziuri i mieganti mazuka ir sau tari pasiduoti negaliu ! turi dantis sukandus kenteti.

Vadinasi turime keletą dalykų,kuriems turime būti dėkingi, jie padaro mus stipresnius. Priešų,- su jais reikia kariauti. Draugų- jų stengiamės nenuvilti. Ir mažasis- jam turi būti ir mama ir tėtis viename. ką mes turim dar?

pagrindinius dalikius jau isvardinai

Ir save turim nepamirsti visame tame

Isgyvenau panasia situacija. Vyro gimine nusprende kelti kara pries mane,taigi nuo pat nelaimes dienos pradejau eiti kryziaus kelius,ko galejo visiskai nebuti.bet toji puse matyt buvo per silpna priimti visa tai realybe,kas ivyko,taigi pasirinko silpnuju kelia - pykti (nors niekaip nesuprantu kuo as cia deta). buvo keista,kuri laika gaila,nes tikejaus,kad gedesim kartu,kad dalinsimes prisiminimais..o ivyko kitaip.

Bet butent tai man ir neleido per stipriai gedeti.tiesiog per ju sukeltus rupescius nebuvo kada. pradejau virkaut po gero laiko tarpo,kada viskas siek tiek apsitvarke,aciu dievui,mano naudai.

Is tikruju tokiems zmonems reikia tik padekot: ju deka - MES tobulejam! Jie,kuriuos vadinam priesais, mus daro stipresnius. Tik per juos mes uzsigrudinam ir turtinam savo siela. Ju elgesys mus vien jau is principo vercia gyventi toliau,irodyti,kad galim nuversti kalnus,ir leisti jiems zinoti,kad mes atsitiesiam,kad mums nors ir po truputi,bet pradeda sektis.

O jie,stengdamiesi kandziotis visaip kaip imanoma - susivalgys save is vidaus.susinaikins galiausiai. bet tai jau ju pasirinkimas.

Kuo maziau tokiu personu sioj zemej,tuo geriau

Jei jie šaunuoliai žinotų, kaip jie mums naudingi ir reikalingi, kaip jie mums padėjo savo pykčiu, patyčiomis, kaip mus išugdė stipriomis, užgrūdino, nors ketinimai buvo suvalgyti nekramčius, sutrypti, sulyginti su žeme.Man jau prie karsto buvo visokių istorijų, o grįžus tik palaidojus, prasidėjo atviras tyčiojimasis ir išsidirbinėjimas, kas ir surijo dalį mano gedulo. Mat reikėjo kovoti, gintis, įrodinėti. tai taip ne reta patirtis, daugelis čia esančių, kiek suprantu, išskyrus nutę, negalėjo tiesiog deramai gedėti. Be purvo, mėšlo. Nesuprantu aš tų žmonių. Aš taip pat maniau, kad bendras skausmas, bendra netektis, kartu gedėsim ir guosimės. Deja. Artimieji susiskirstė į stovyklas. Manojoj buvo tik jo sesuo, o jos dukterys su manojo marčia vieną dūdą pūtė.
Na, bet juk išgyvenom...

per tokius zmones ismokstam stipribes, pas mane prie karsto jo globejai ir tetutes stob=vejo ir vaidino kaip joms sunku viena ranka laikidami kiseneja kita glostidami vyro ranka negalejau tai zureti toks noras buvo uzvazuoti gerai per snuki bet tylejau as jau senei tikejausi kad jos ant visko pasiruosusos kad tik man blogau padaryti prie akiu visada grazei bendrauvo viskas tvarkoje o uz akiu amzinai lodavo koke as bloga zmona

Nesupykit, bet jus irgi lojat.... vienos pelnytai, kitos be reikalo. Bet gal jos nera toks visiskas blogis? juk nera zmoniu absoliuciai geru ir absoliuciai blogu. Gal ir joms skaudejo, gal sazine grauze. O gal as naivi, bet esu linkusi apie zmoens galvoti pozityviai ir neizvelgti blogu ketinimu ju klaidose...
Nesmerkiu jusu, nes nezinau situacijos, bet man asmeniskai tie zmones, kuriuos mylejo ir mano vyras man brangus. Aisku, manes niekas is mano namu nevare, pinigu nereikalavo... gal todel man cia taip lengva pamokslaut.

gal ir nera blogis bet... as ir visada galvojau kad blogiu zmoniu nera ,bet pamacau kokie istikruju gali buti zmones blogi ir zaurius

Patikėk, man irgi buvo beveik neįmanoma patikėti, kad tie žmonės yra tokie, kokie yra: blogi. Kad jie nori man blogo, stengiasi kiek įmanoma man pakenkti, kad, žinodami, kiek aš dirbau ir uždirbau, jie teisme į akis šmeižia ir tyčiojasi, prikalba tokių dalykų, kuo jie patys net per klaidą negalėtų patikėti. Jie norėjo paveldėti ir mano uždirbtas blusas, mano vaiko alimentus, kuriuos aš 5 metus kaupiau studijoms. Jie stengėsi ne tik savo tėvo viską o viską iki šaukšto atsigriebt, bet ir mano uždirbta, juk aš dar gyva ir aš turiu paveldėtoją. Kiekvieną jų išsidirbinėjimą aiškinau sau kaip klaidą, nesusipratimą. Gražiausia buvo tai, kad man buvo iškelta baudžiamoji byla, kad aš nuo savojo kortelės nuėmiau ligos pašalpas, kai jis gulėjo ligos patale. Mat aš svetimas žmogus, vagis. Jiems nesvarbu, kad aš jo slaugai išleidau antrą tiek, kiek pati uždirbau iki cento, palikdama savo dukrą nukainotą batoną graužt. Jie buvo tikri, kad onkologinis ligonis nieko nekainuoja, tą teigė ir jų advokatė iš savo patirties. Kad ir kaip myli pasaulį, žmones visus kartu ir kiekvieną atskirai, tenka pripažinti, kad nekurie neturi širdies.
Kalbu tai per liniuotės atstumą, ne ant karštųjų širstu ir nieko neperdedu. Mano posūnis, padavęs tą ieškinį, esą aš apvogusi jų mirštantį tėvą, viešai išvadinę vagimi, suko akis į šalį, o aš jo kaip vaiko gailėjau: kaip jam sunku, kad tenka tas akis sukti. Ir džiaugiausi su savo dukra, kad esam nuskriaustos, paniekintos, strese ir įtampoj likti be namų, bet mes nesam tokios. Tikrai, apkabinau savo dukrą ir verkiau iš džiaugsmo, kad mes ne tokios, mes niekada taip nepasielgtume, mums neteks akių sukti iš gėdos žmogui blogio pridarius...

oho rene tavo vyro giminaicei tikrai baisesni negu mano vyro. man nors tiek gerai kad kolas neveja menes is vyro buto nors ir kaip pikcau ant vyrio giminaiciu iki sol visada pasulau savo pagalba gal per daug gera esu nezinau. jos man bloga daro o as negaliu zureti kaip joms blogai su sveikata ir kaip galiu tuom padedu. gal as biski trenkta? kad taipm darau.

trenkta. būk tokia ir toliau
gal surengiam giminių plėšrumo varžybas
mane buvo nusiteikę pasodinti į kalėjimą už tai, kad slaugiau jų tėvą ir juo rūpinausi dieną naktį, o jie pusvalandžiui per savaitę apsireikšdavo. Iš kur jiems žinot, kad onkologinis ligonis irgi kainuoja... ta jų byla buvo nutraukta, kaip neturinti pagrindo, ar kaip ten rašė. žinojau, kad kitaip ir būti negali, bet tą žinią pranešančius dokumentus gavau per savo gimtadienį.
O iš buto vijo pusantrų metų, kol prisiteisiau tą 1/2. tai sėdėjau, kaip ant tiksinčios bombos nuo posėdžio iki posėdžio, vis nežinodama, ar dar tai mano namai. Kiek nervų, kiek ašarų, kiek pažeminimo, kiek nerimo... dabar jau bent negali išvyti, nes pusė mano. Vieno kambario butas. grasina kokį nuomininką bomžą įleis, nuomos iš manęs reikalaus, bet tam neturi jokio juridinio pagrindo, tik tuščios kalbos vėjyje, aš jau jų nebebijau. Žinai, džiaugiuosi, kad jie naudojo tik psichologinį smurtą, niekada negrasino susidoroti fiziškai...