Gyvenimas po vyro mirties

nenoriu veltis i diskusijas, bet kaip suprantu, tevas pavardes savo vaikui vistik nedave, kad tenka irodyneti per teismus

Amžiną jiems atilsį, bet vyrai galvoja tik apie save. gyvena ir naudojasi nemokama kekše, virėja, kepėja, namų tvarkytoja. Ir nė neketina įsipareigoti. Taviškis, kiek suprantu, nedavė pavardės nei tau, nei savo vaikui, manasis taip pat paliko mane, apvogtą praktiškai. Net sirgdamas ir gulėdamas mirties patale nepagalvojo, kokioj padėty palieka mane, kad teks įrodinėti per teismus, kad buvau jo faktinė žmona, o ne priglausta benamė kalė po jo patogiu stogu. tavasis, bent jau nesitikėjo, kad taip baigsis, dar planavote vedybas. Žinoma, nieko keisto šiais laikais tuoktis, kai vaikas jau į mokyklą išeina. O prisiimti atsakomybės nuo pat pradžių, kad vaikelis augtų šeimoj, o ne, oficialus benkartas, jam nelabai, matyt.
Pataisyk, jei ką ne taip supratau, bet, jie tikrai nepagalvoja apie kitą žmogų...

vedybas planavome kaip ir vaiko dokumentus sutvarkiti niekada nesikrate pareigos atvirkscei iskelta galva vaiksojo ir giresi kad pas ji auga sunus , jis begalio buvo jo lauktas nuo pirmu dieniu kaip pastojom visur dalivo ir prizurejo bet taip jau gavosi planavom po vestuvu iskarto sutvarkit na bet yra kaip yra . jis nezinojo kad taip gali atsitikti tikrai viska padares butu kad tik lengvau mums butu

Taip, pas jus viskas netikėta. jei ne toks likimas, būtumėt susitvarkę viską ir buvę normali šeima. Juolab, pirma santuoka, kai ankstesni vaikai į ubago terbos nesigviešia.
Manasis, mylėdamas mane labiau už visą pasaulį ir patį gyvenimą, sugebėjo paimti iš manęs didesnę pusę pinigų, kai pirkom butą, užsirašyti savo vardu, ir septynis mėnesius sirgdamas ir žinodamas, kad nepasveiks, paliko mane benamę. Pusantrų metų jo vaikai vijo mane lauk, kaip kokią bjaurybę, iš to buto. Nesvarbu, kad liko dar dvi sodybos, santaupos, penkiskart daugiau, nei tas butas, kurį mes kartu gyvendami įsigijom. Nors visas tas turtas irgi sukauptas mums kartu gyvenant. Dabar, prisikankinus po teismus, turiu 1/2 tos palėpės, kurioj gyvenu, kita pusė jo paveldėtojų. Parduoti jie nesutinka. patys iškvietė turto vertintojus, kai siūliau atsipirkti. O siūliau aš daugiau nei pusę sumokėt. Patys nesutinka su ta kaina, jiems mažai, neparduoda man. Taip ir gyvenu kaip kampininkė.
Ir kada tau sekantis teismo posėdis? Kada su "mielom" tetulytėm pasibendrauti teks?

Žinot, skaitau ir kraujas verda. Pykstu ant tų jūsų neatsakingų vyrų. Užteko parašą padėt, užteko nueit pas notarą 5 minutem ir būtų sutaupyta krūva laiko ir nervų. Meilė ir įsipareigojimai turėtų būti ne žodžiais, o darbais įrodomi. Nekalbu apie santuoką, bet neduot mylimam vaikui pavardės.... Bet jau toks tas gyvenimas. Kaip džiaugiuosi, kad neteko man to patirti. Natashiuz, būk stipri, būtinai įrodysi tiesą. Rene*, tavo situacija tirkai nepavydėtina, bet išgyvenai. Gaila, kad tik iš savų klaidų mokomės, o kas nutiko Onytei ar Petriukui, galvojam, mums niekada nenutiks, nes mes kitokie... O mano uošvienė apkaltino mane, kad vyro nebuvau priregistravusi pas save namuose, po mirties nortarė jai pasakė, kad jis benamis.... absurdas, bet kaip skaudėjo

Taip, atrodo, svarbiausia žmogus, meilė, nuoširdūs jausmai. o tvarkytis dokumentus atrodo nepadoru, lyg nepasitikėtum, lyg tik ir galvotum, kaip gyvensi, kai jo nebus. Ir testamentų rašymas pas mus dar nėra prigijęs. tada, atrodo, paskubins tavo mirtį, kad turtus gautų ir t.t. Kaip mano uošvis, amžiną jam atilsį, kad sakė, po manęs, kad ir tvanas, pjaukitės, riekitės, dalykitės žemes. Tada tuoj po laidotuvių, susėdo visi šeši su antrom pusėm. Ir nutarė, kas kaip. Nebuvo galima gaišti nė dienos, nes buvo ūkis, gyvuliai, kuriuos kažkas turėjo perimti, prižiūrėti. pasidalino, ne būtinai po lygiai, bet broliškai. Vyriausia sesė perėmė namus su pažadu neparduoti, o laikyti, kad visi galėtų susirinkti, kaip ir anksčiau. jau dešimt metų, o namai yra, nežinau, kiek ten labai visi renkasi, kai nebėra to branduolio- senelio, o aš jau nebe brolienė. bet nereikėjo jokių teismų ar kitokių velniavų, netgi rimtesnių apkalbų nebuvo.
Manasis taip pat nebuvo priregistruotas, nes tam butui dar nebuvo suteiktas adresas. aš tuo užsiėmiau jam sergant, adresą suteikė, bet jo priregistruoti be jo negalėjau, jis jau negalėjo išvykti iš ligoninės, buvo per silpnas. Kad benamis, niekas neminėjo, bet teisme marti sugebėjo sumalti, esą, aš reikalavau priregistruojama, spaudžiau jį, atseit, kišau kažkokius dokumentus mirštančiam pasirašyti. tik ta šlapia vištelė neturėjo sveikos nuovokos, kad priregistruoti nebuvo jokios teorinės galimybės, kai nėra adreso, ir nei jis neregistruotas. Ir kaip teismai už tokius melagingus parodymus, kai prisieki sakyti tiesą ir tik tiesą, o girdi tik išgalvotus šmeižtus, iš piršto laužtas istorijas, netaiko jokių baudų. Juk tai grynas tyčiojimasis iš institucijos.

niekada vyro nekaltinsu kad taip gavosi , vadinasi toks likimas kuri reike isgyventi. mes esame registruoti jo bute nuo pat pirmos dienos kaip pradejau gyventi. se savaite jau pranes kada bus posedis begalo faina pakluvo teiseja o dar mano advokato zmona nebijaunieko zinau laimesi .
mano vyras buvo didelis darboholikas galtodel tiek liako uztempem su dokumentais, dande seima ant koju pastatiti kad nieko mazajam netruktu .

Pirmiausia uzuojauta. Antra vaikiukui jau blogai, nes kas kaip ne vaikai viska jaucia daug geriau nei mes suauge. Neziurek, kad jis mazas ir mes daznai sudarom neteisinga nuomone, kad mazas ir praeis. Vat ir nepraeis. Kalbu is savo patirties, tik jau nepasakosiu atleiskit Stenkis nusiraminti, bent tada kai vaikas salia. Aisku praejo labai nedaug laiko ir dar daug praeis, kad galetum pasakyti, kad atejo palengvejimas. Bet gyventi reikia, gyvas kaip sako i zeme nelysi. Be to turi del ko gyventi, turi maziuka ir del jo turi pasistengti. Atsimink: TU STIPRI, TU TAI ISGYVENSI. Linkiu daug stiprybes ir sekmes

Tuomet mes su tavim švęsim pergalę. aš taip pat turėjau gerą advokatą. Vienu momentu jis manim suabejojo, kaip aš tokia protinga ir išsilavinusi patekau į tokią padėtį. Gal aš iš tikrųjų palikimų medžiotoja, kai teigė atsakovai ir jų advokatė. Sugebėjo įrodyti, kad aš su juo suėjau dėl pinigų, nors jie atsirado tik mums kartu taupiai gyvenant, pradžioj abu turėjom tik po parūdijusį auto. Anot jų, aš gyvenau dėl turto, manasis iš gailesčio, o tik jie, katinėliai, su savo antrom pusėm gyvena iš meilės...
Manasis taip pat buvo darboholikas, taip pat stengėsi, kad mums nieko netrūktų, tik nepasirūpino, kaip dera, kad po jo to tvano nebūtų.
Ilgiuosi jo. Šiandien kaimynas privažiavo dviračiu apsivilkęs panašų megztuką, kaip manojo mėgstamiausias išeiginis buvo. Vos ne sugriežiau dantimis, kad galėjo apsirengti kitaip, nenorėjau nė kalbėt su juo. tas skausmas, tas ilgesys, jis vis dar širdutėj. visam....

didelis aciu panelems uz palaikima. as ir savbojo begalio ilguosi be vyro net miegoti nemokiu jis man buvo kaip kokie migdomieji vaistai tik sale atsiguldavo ir staigei uzmigdavau o dabar net vaistai nepadeda miegoti, jau rytoj visas menuo kaip vyrio sale nebeturiu vaikas nors ir mazas bet kuo puikausei supranta ko truksta namuose ir matosi is jo elgeso nors stenguos grazei paaiskinti kad tecio nebera jis vistiek pyksta prasosi pas teti man sunkiu girdeti kaip jis verke ir reikalauja tecio kartais net isivaizduoja kad tetis sale jo guli.

Tai klaida. Mes negalim ir neturim pikti ant zmoniu tik todel, kad kazkas apsirenge toki pat ruba, pasikvepino tais paciais kvepalais ir t.t.Ttai ju gyvenimas ir jie nezino ir neturi zinoti musu bedu, kad mums tuo metu suskaudejo. Turim viska priimti, nes gyvenam toliau. Radau tetycia gerus prasmingus zodzius, tik rusikai. Kas skaito, perskaitykit, gal pades

Žinau, kad tas kaimynas taip pasipuošė netyčia. Juolab jis tada negyveno dar mūsuose ir nedaug apie mūsų gyvenimus težino, ką jau kalbėt apie garderobą. Žinoma, neparodžiau jam to, nereplikavau, tik su jumis dalinuosi, kaip jaučiausi.
tekstukas, kad ir ne valstybine kalba, geras. kas gi mus mylės, jei pačios savęs nemylim. taip daug kartų girdėta ir taip sunku taip elgtis.
Papildyta:

Jau visas mėnuo... dar tik mėnuo. Pasidaryk liniuotę ir didžiuokis savimi, kad jau tiek ir tiek išgyvenai ir nepalūžai, neišprotėjai, nenusidepresavai. Žiauriai trūks jo lovoj, bet kur, visur. Ir vaikelis kol susitaikys su tuo, kad jau niekada niekada
Galvoju, gal visai nieko tie teismai, nukreipia mintis, pyktis, teisybės ieškojimas- varomoji jėga, nėra kada iš tikro gedėti. Juk tada, kai reikia kovoti, būni labai stipri. kaip manai?