Gyvenimas po vyro mirties

Malvinute,vieno dalyko nedaryk,nekaltink savęs..Skausmo ir taip užtenka.Tave mylėjo,Tu mylėjai,reiškia buvai jam geriausia pasaulyje.

Žinau, kad taip ir buvo... Bet galėjau būti dar geresnė...

Malvinute kas galejo buti jau nepakeisi. Reikia ziureti i prieki. O savojo zmogaus atvaizdo as nepamirstu, jo kuno ir ranku stiprumo taip pat O pinigineje beveik desimt metu atnesiojau jo rasteli man, kurikadaise paprasiau man parasyti, parasyti belia ka. \ir jis parase: As paprastai labai tave myliu Tik dabar isvaziavus toli nuo namu palikau ji samoningai namie

Kai sukako aštuoni mėnesiai po jo mirties, pirmą kartą mintyse aš jam parodžiau vidurinį pirštą: matai, mano dukra gali garsiai kalbėti, netgi garsiai juoktis šiuose namuose. Jis mane mylėjo visa širdimi. Esu tuo tikra. Lygiai taip pat nekentė mano dukters. Jei ji bandydavo man ką pasakyt, jis pertraukdavo. Kai ji nueidavo miegot, jis pagarsindavo tv iki begalybės, nors pats nepakentė garso. Niekur jos negalėjau vežtis, nei į savo giminę, nei lankyti galudienės močiutės. Negalėjau jos nuvežt į mokyklą, ar parvežt po pamokų, net jei jai teko laukti 4 val., o aš būčiau užtrukus tik pusvalandį. Man nepaklusus jis tikrai susirgdavo: širdies blokada, priešinfarktinė būsena. (Du infarktus buvo jau persirgęs, tikrai reikėjo tausoti širdelę). Nuolat nusileisdavau aukodama dukrą, nenorėdama jo prarasti. Jis dažnai mane veždavosi į restoranus, bet išvažiuodavom 5 min. prieš grįžtant dukrai, o grįždavom, kai ji jau miegodavo. Su ja pakalbėdavau tik tlf. jam nuėjus į tualetą. Širdo, kai pasikeičiau mokėjimą planą, kuriuo su dukra galėjau kalbėti nemokamai. Tyčiojosi iš jos, kad dėvi pižamą. Jis mėgo keliauti, norėjo aprodyti man visa kas gražu, visur su manim pabuvot, pavaišint gardumynais. Tuo tarpu mano dukra viena sėdėjo namie, valgė tik likučius, ką aš paslėpdavau jos stalčiuje. Nupirkęs ką nors skanaus, namie mane vaišino ir nurinkdavo nuo stalo, kai prieidavo dukra. Kalbos ir maldavimai buvo bevaisiai. Sakiau, jei mane myli, kaip gali taip nekęst mano vaiko, juk tai kaip nekęsti mano dešinės rankos. Sakiau, geriau jau namo parsivesčiau meilužį. Sakė, geriau. Net butą, kurį pirkom perpus susidėję pinigus, jis registravo savo vardu, nes negalėjo pakęsti minties,kad po manęs jis atiteks namo dukrai. Net nebuvo svarbu, kad bename mane palieka jau dabar. Dėl to teko pusantrų metų tąsytis po teismus su jo paveldėtojais.
Po laidotuvių mano dukra nebuvo prie jo kapo, niekada ten jos nesivedu ir jau aišku iš jo vaikų elgesio, kad nebūsim kapo kaimynai, mano dukrai nereiks prižiūrėti kapo žmogaus, kuris 5 jos gražiausius metus (13-18m.) pavertė pragaru.
Gal ir jūsiškiai nekakojo chrizantemom, buvo paprasti mirtingieji? Kai tai pripažinsit, bus lengviau juos paleisti, bendrauti su kitais žmonėmis.

[quote=Rene0,2013 01 03, 18:27

nu bet kaip busciau grudus toki seni pro duris,neturiu vaiku,bet tikrai nelesiciau niekam elgtis taip su jokiu zmogumi!!!! uch kaip pikta paliko tikrai... nu tikiu lazda turi du galus,visada viskas gryzta dvigubai...as net tokio zmogaus nemyleciau

nesupykit labai bet taip kraujas uzvire

Dukra ir vyras, tai buvo man du patys brangiausi žmonės mano gyvenime ir dėjau visas pastangas, maldas, kad šie du pasauliai kažkaip susigyventų. Nesupratau, kodėl aš turiu rinktis: vyras ar vaikas, juk aš myliu juos abu ir esu verta būti mylima, turėti, kaip aš sakydavau, pseudo šeimą (įskaitant ir du jo suaugusius vaikus, kuriems nebandžiau pakeisti mamos, bet buvau jiems atidi ir draugiška). Juk tai ne pasirinkimas tarp vyro ir meilužio. Dukrą vis prašydavau pakentėt, patylėt, neišrėkt to skausmo, kadangi jis ligonis ir bet kada susinervinęs gali numirti. Situacija vis aštrėjo ir, ko gero, būtų tekę rinktis, jei ne ta liga. Net sirgdamas, kai lankiau jį ligoninėse, susierzindavo sužinojęs, kad dukra laukia mašinoj ir aš ją parsivešiu namo. Jį erzino išvis tas faktas, kad ji yra. Prireikė visokių subtilybių, kad bent minimaliai galėčiau su ja bendrauti.
Na, bet, kaip sakoma, nėra žmogaus, nėra problemos.

Tokios jau mes, moterys. Kas benutiktų, vistiek mylim

http://www.youtube.c...h?v=ssm8E5wWqYA

[quote=Rene0,2013 01 03, 19:52]

bet tai kas per zmogus turi but...gaila tiesiog tos mergaites,ka turejo ji iskenteti,tikiuosi nebus jai kokios traumos. ji buvo vaikas ir ne jai reikejo nusileidineti o suaugusiam ir protingam vyrui,nors nemanau, kad toks jis buvo jei sitaip elgesi.Na visi zmones skirtingi,mano draugiu yra vienisu ir jos sako busiu su vyru tik jei jis myles mano vaika taip kaip mane,o maniskis sako jei tu turetum vaika nzn ar myleciau vaika,tai ir su tavimi nebuciau,nzn tiesiog negaliu tokiu zmoniu pakesti,zinokit man net skaityt baisu buvo nzn man vaikas ir jo jausmai svarbiau butu uz vyra,siusciau kuo toliau toki besirdi

Nėra viskas juoda ar balta. Kai suėjom gyvent, jis irgi sakė, kad priima mano dukrą, kaip mano dalį, kad nesuvokia manęs be jos atskirai. Buvo kaip buvo. Tai tik įrodo, kad niekas nėra tobulas. Jo trūkumas buvo šis. Jam girdint, stengiausi neminėti dukters.
Visais kitais atžvilgiais tas žmogus buvo auksinis. Su juo aš buvau pati laimingiausia ir mylimiausia moteris. Jis išvis nevartojo alkoholio, nerūkė, buvo darbštus, mandagus, taktiškas. Man buvo dėmesingas, lepino, pirko rūbus, batus ir papuošalus, kokių aš sau nebūčiau leidus. Kur tik ėjo, sėjo visur gerą nuotaiką, visi jam buvo draugai, kiekvieną pakalbindavo, visus vadino vardais, maloniai elgėsi su pardavėjais, padavėjais, buvo visų su šypsena pasitinkamas, visų mėgiamas. Jis mylėjo mane ne už nuopelnus, o vien už tai, kad esu. Galėjau neparuošti pietų, nesutvarkyti namų, vistiek buvau mylima. Didžiavosi manim, nes buvau jaunesnė. Nėra pasakęs grubesnio žodžio. Kai gulėjo ligos patale, nenorėjo būti su savo vaikais , šaukėsi tik manęs, be manęs nevalgė, nemiegojo. Šimtus kartų kasdien kartojo meilės žodžius. Kai gulėjo Santariškėse ir aš, pakeliui į ten, neatsiliepiau į keliolika skambučių, nes tiesiog negirdėjau, jis jau matavosi aukštį šuoliui pro langą, manydamas, kad man kas nutiko. Kai paskutinius mėnesius jau buvo ne pilnos nuovokos, nuolat šaukė mano vardą, iš paskutinių jėgų apkabindavo sulysusiomis rankelėm. Būdavo sudėtinga atsitraukti porai valandų į darbą, nes nevalgė kitų maitinamas, nerimo. Pasakymas "kraustosi iš proto dėl meilės" man jau skambėjo ne kaip komplimentas.
Kiek galėjau praleidau daugiau laiko su juo. Žinoma, mano dukra tuo tarpu dirbo už mane, užsiėmė namų ruoša, nakvojo viena, nes aš nakvojau ligoninėse. Jai teko daug atlaikyti. Bet ji visada mane suprato.

[quote=Rene0,2013 01 03, 21:25]

bet tai vistiek nesuprantu kodel jis taip elgesi su dukra,kad kito vyro?bet juk ji irgi zmogus,su jausmais...gal as per daug kisuosi,ne man jus suprast,nes dar esu jauna ir nei vyro nepalaidojau nei vaiku turiu,bet vistiek negalejot suzaist jausmais,jei jis taip mylejo ir negalejo be jusu,buciau salygas kelus,arba tu graziai elgiesi arba viso gero!

Tai priklauso nuo žmogaus, nuo asmenybės. Kiti kovoja už save, kiti tik meldžiasi Tu esi drąsi, pasimokyk iš mano klaidų ir niekad gyvenime niekam neleisk savęs ar savo vaikų skriausti

Naujesnės naujienos
Kai mano dukra išvyko svečiuosna su nakvyne, ir, visai neplanuotai neperspėjusi namo grįžo dar tą patį vakarą, mane su naujuoju draugu užtiko lovytėj nuogučius. Žinojo, kad bendraujam, bet tai visgi kaip čia pasakius Bet ji sueagavo normaliai, palaukė virtuvėj, pasilabino. Džiaugiuosi, kad ji supranta, kad mama irgi moteris, kad gali turėti savo gyvenimą, kad taip pat nori būti mylima ir t.t.
O kai ji po dešimtos vakaro išbėgo pasimatyt su draugu, mano draugas didžiai nustebo, kaip aš ją išleidžiu, juk tamsu, juk mergaitė, visko gali nutikti. Na tada tai ilgai iš jo krizenau. Priminiau, kad jai jau 20 metų, kad tai suaugęs žmogus ir gali po dešimtos išeiti į kiemą. Ir tai, kad aš ja pasitikiu. Juokiausi, kad nesivargintų prisiimdamas patėvio pareigas

Oi, Rene0...
Net pašiurpau skaitydama.... Mano žmogutis irgi turėjo "garbės" auginti mano vyriausią dukterį iš pirmos santuokos. Kai su juo pradėjome santykius - dukra buvo antrokė. Ir žinot ką... Nė vieno karto, nė vieno kartelio per 9 metus neišskyrė jos kaip "nesavos"... Nors jis buvo už mane ir jaunesnis, ir vienturtis... Jis buvo tokios širdies... Visada buvo jai teisingas, netgi teisingesnis ir objektyvesnis už mane pačią. Jeigu pykdavau ant jos be reikalo ar perdėdavau - visada ją užstodavo. Jis jai buvo tikras tėtis. Tikresnis už tikrą, nepaisant to, kad susilaukėme dviejų bendrų vaikų. Mano vyriausioji tik prieš kelis metus išdrįso pradėti jį vadinti "tetuliu"... Ir iki šiol puoselėja mintį pasikeisti pavardę į mano žmogaus. Biologinis tėvas sutikimo nedavė. Ji jam pasakė - "nu ir nereikia, sulauksiu 18-kos - pasikeisiu ir be tavo leidimo"... Vat kaip gyvenime būna... Na štai... Dar kartą prisiminiau, koks tobulas ir nesavanaudis jis buvo. Ir vėl suspaudė širdį... Mergaitės, kaip aš jo ilgiuosi... Kaip ilgiuosi... Ir kuo toliau - tuo labiau... Netgi nesistengiu apie jį negalvoti... Noriu. Nesvarbu, kad save kankinu, tiesiog negaliu kitaip...

Man irgi pastarasias dienas istisai tik asaros byra, ilgiuosi beprotiskai jo. Man rodos laikas ne gydo, o tik dat labiau aitrina zaizdas, vis labiau atskirdamas mane nuo jo. Netycia radau skype susirasinejimus, rodos jis cia pat ir tuo paciu metu neimanomai toli.
Nebuvo ir manasis visiskas angelas, keldavo balsa pastaruoju metu daznokai, daznai ir namuose nebudavo, vis draugai, motociklai, darbas, kartais net abejodavau, ar isvis mane myli... net keleta kartu rimtai skirtis norejome. Bet nepaisant viso to, mano meile jam augo kasdiena, negalejau be jo gyventi,tapo mano dalimi, mano brangiaja geraja dalimi. O su jo mirties diena dingo visi blogi prisiminimai, liko tik kaltes jausmas del to kas nepasakyta, nepadaryta, nenuvaziuota, nepamatyta. Jei kas bando uzsiminti apie tai, kad ne angelas buvo, akis puolu draskyti, niekas neturi teises smerkti, teisti, juo labiau jam nesant, negirdint, negalint apsiginti. Puoseleju tik graziausius jausmus jam, ilgiuosi, myliu ir nuo to tik sunkiau. Zinau, kankinu save, bet kitaip neiseina. Gal laikas pas psichologa? ar padeda?
Rene, pavydziu tau to blaivaus proto ir galejimo matyti savo buvusi vyra be aureoles, kaltes jausmo. Ir dar labai baltai pavydziu mylincios ir supratingos dukters, tikras lobis.