Gyvenimas po vyro mirties

Kasdien vis atsiverčiu ir vis nespėju parašyt, kaip jau laikas lėkti į darbuką. Tavo anytai reikia nuorodos į piktų anytų forumą, jei jau gali čia mus užtikti. Pasidalytų patirtimi. Šiaip aš mėgstu skaityti tikras istorijas apie piktas anytas ir jų beribę fantaziją daryti bloga, tai jei turėsi kada liekamo laiko, parašyk į až, ten ji tikrai neįlįs. Aš kai ištekėjau, anytos jau nebebuvo, buvo tik trys brolienės, kurios daug už mane vyresnės, pranašesnės, įžūlesnės, tai tiek ašarėlių išlieta dėl jų karčių replikų. Dabartiniu protu būčiau "numetus ignorą" ir tiek, tada jauna kvaila, jautri, pažeidžiama buvau.

Sveikos mielosios, musu skyrelyje isivyravo kapiniu ramybe. Kaip jusu sirdeles laikosi? gal suplazdejo nauji jausmai, ar vis dar skauda?
as jau atminejau 6 menesiukus. Ir zinot, tik ateina mintis, kad jau dabar lengviau, pradedu vel ji prisiminti kaip kur kas buvo ir bac... vel asaros. bet siaip bendra busena tai lengviau kvepuoti, nebera to didelio akmens ant krutines. Manau, kad ateina pamazu tas susitaikymas, suvokimas, kad kitaip nebus ir vis maziau rausiuosi praeityje. Gerai, kad turiu veiklos, prablasko mintis.

Kapinių ramybe aš to nelaikyčiau, veikiau mergaitės kabinasi į gyvenimą, pavasaris, darbai. Darbas - vienintelis patikrintas vaistas, kai pamiršti save, dirbi 24 valandas per parą, kai žudai save kitaip, nei tik sielvartu.
Tau tik pusmetukas. Kitą pavasarį kvėpuosi dar lengviau. Paskui kažkaip įsiriedės tas gyvenimas toks, koks bus, nebe toks, koks buvo.
Širdelėj niekas neapsigyvena. Gal net ne dėl to, kad ten vis dar mano žmogus, gal dėl to, kad nėra taip lengva kažką rasti, kad širdis ir protas priimtų, kad kažkas manim domėtųsi be išskaičiavimų, o ne dėl to, kad dirbu, uždirbu, turiu namus, dukra jau retas svečias, kad aš patogi ir finansiškai naudinga partija.
Pavasaris. Dažniau trauksim į kapines, ne tik paverkti, bet ir prižiūrėti mini darželius. Po žiemos nurinkau nuo kapo nuorūkas ir kramtomas gumas. Nesupratau, kaip jos ten atsirado.

O mano anyta jau ant kapelio našlaitelių prisodino, sakė diiiidelį vazoną, įtariu baisus tas vazonas bet nesimušiu gi, tegu. Dabar rūpi paminklą išrinkti, užsakyti, taip norėtųsi tokio, kad ir jam patiktų. Galvoju daryti žalio akmens paprastą, stačiakampį, su juoda metaline lentele ir auksinėmis raidėmis. Gal turit gražių minčių dėl kapų tvarkymo?
Beje, jums pasisakysiu, lankiau tokius įdomius kvėpavimo/jogos/meditacijos kursus, ten sutikau vyro draugą (pažįstamą), taip per visą savaitę kol vyko tie kursai įsimetė kažkoks kirminas, traukia prie jo nors tu ką, nesuprantu, ar dėl to, kad jo draugas, ar čia chemija kokia. Jaučiuosi taip negerai, lyg neištikima būčiau. Jaučiu dar gerokokai per anksti man į svetimus dairytis, katik rašiau, kad net mintis apie kitą vemt verčia, bet kas čia dabar vyksta su manimi nebežinau, jums taip nebuvo? gal sakau čia kad vyro ilgai neturėjau, hormonai siaučia
Rene*, suprantu tave, dauguma mano mamos draugių vyresniame amžiuje tapusios vienišos taip kitos šeimos ir nesukūrė. Sunku vienoms, bet begant metams vis mažiau pasirinkimo ir pasisekimo, deja. Kažkaip reikia išmokti džiaugtis tuo, ką duoda gyvenimas nedejuojant dėl to, ko nedavė ar atėmė. Aš ir vyrą turėdama, kaip dabar pagalvoju, būdama labai laiminga, nuolat skųsdavausi - tai ner vaikų, tai pinigų, tai dėmesio tai laiko, vis blogai ir blogai. Dabar irgi tas pats, tik nebereik nei vaikų, nei pinigų, kad tik jis BŪTŲ. Šiaip tie kursai gerokai praplovė man smegenis, buvo verta ir sveika.

Sveikos likimo drauges As dar tik ketvirta menesiuka pradejau skaiciuoti, dar labai sviezia viskas, bet kaskiek lengviau nei pradzioje. Visada cis paskaitau, tik parasyt neiseina, isvis stengiuosi kuo maziau galvot. Nes tik uzvaldo mintys, negaliu sustot, negaliu neprisimint o tada taip skauda, tiesiog fiziskai jauciamas skausmas... Atrodo taip laukiau pavasario, silumos, bet su juo vel prisiminimu banga, prisimenu ka veikeme pernai tuo paciu metu, ka isgyvenom, kur vaziavom....
Griebiuosi siaudo einu kur tik kas pakviecia, kad tik nesedet ir negalvot. Kaskoks begimas nuo saves....

Kaip miela, kirminas Vadinasi esi gyva, sveika, pilnavertė moteris, verta dar daug gyvenime ką patirti. Tai nereiškia, kad tas žmogus bus tavo, bet nuo kažko reikia pradėti Man tas kirminas pradėjo kirbėti praėjus 8 mėn. nuo laidotuvių, arba metai nuo paskutinio pasimylėjimo su vyru. Bet, kaip matai mano liniuotėj, slankioju vis dar viena, su kuo prabėgomis išgerdama arbatos. Greičiausiai ir liksiu vieniša, kaip ir visa mūsų gatvė, pilnutėlė našlių, nieko nenustebinsiu.
"...kad tik jis būtų..." bus geriau, kai nebenorėsi neįmanomo, o sieksi įmanomo.
Kursai. Girdėta, matyta, išbandyta. Viskas, ką tu darai, tik į gera.

Taip, dar labai šviežia. Sveikinu už kiekvieną šiaudą, kurio griebiesi. Ir ta eilutė, kur paryškinau. Nuveik ką nors tokio, kad kitais metais, kitą pavasarį, jau turėtum ką prisiminti, ką nuveikei šiemet Tinka viskas: išvyka į gamtą, makitos minėti kvėpavimo kursai, joga ir meditacija. Patikėk, praeis daug laiko, kol galėsi nesugniaužta širdim papietauti jūsų mėgstamoj kavinukėj.
Turiu tokią vietą, kurią labai myliu jau n metų, nuo tada, kai vietinis medžioklis ją parodė. Ta vieša paslaptis, tai užtvanka, kuri per polaidį pati triukšmingiausia. Tad būtinai nuvažiuoju ten, patežusiu lauko keliuku rizikuodama užstrigti. Buvau prieš keletą dienų. Parėkavau, pavaikščiojau akmenimis, pasiklausiau šniokštimo. Relaksas. Dovana sau. Juk kiekviena kažką tokio turit

Griztu ir as ataskaitai.... Panasu, kad iki treju metu sukakties savo ano gyvenimo etapa busiu pabaigusi galutinai. Viskas ateina palengva, palaipsniui, bet vistiek ateina. Nebeturiu masinos, praejusia savaite nebeliko ir namo bei paskolos. Dabar turiu uzduoti susirasti ka nors sau ir vaikams ir startuoti is naujo. O kai bus surasta, laukia dovana sau - feniksas ant menties - tai tarsi sugrizimo i nauja gyvenima simbolis... Vakar aptikau savo rasytus laiskus jam musu draugystes pradzioje, perskaiciau ir neverkiau, isslaviau nama, surinkau jo darbinius rubus, juk naujiems seimininkams ju tikrai neprireiks. Irgi viskas be asaru... Uzsicementuoja viskas, negali dairytis atgal, kelio i nebuti nera. Vienintele iseitis tik i prieki....

Meile? Jos nera... Kas keisciausia, kad skaitydama savo laiskus, nebepajutau jos ir savo zmogui. Gal ir cia sirdy kazkas uzsiblokavo? Matau vyrus, pastebiu, bet... Gal dar ne laikas, gal reikia nurimti viduje paciai.

Skaičiau daktarą Miuntę apie San Mikelę. Apie šunis. Ar jūs mylite šunis. Jei pastimpa jūsų mylimiausias šuva, jūs sakote: niekada daugiau neturėsiu kito šuns, joks kitas jo neatstos. Po kurio laiko įsigyjate. Nes jūs mylite šunis.
Taip ir mums. Mums reikia to vyro, kurio netekome. Ar mums reikia vyro apskitai. Mano giminės moterys ilgai nevienišauja. Likimai nepavydėtini, matyt vienos nemoka būti. Nemoku ir aš. Bet esu. Kas belieka.

Žinai, sako, kad reikia leisti toms mintims ateiti ir išeiti, nereiktų slopinti, bėgti nuo jų. Svarbu yra priimti savo skausmą ir su juo susigyventi. Žinau, kaip sunku, bet tai yra gedėjimo etapas, užslopintos emocijos nežinia kokiu pavidalu gali išlysti kada gyvenime. Aš iki šiol negaliu kitiems išpasakoti savo širdies skausmo, tik jums ir anytai, nežinau kodel, tiesiog net verkti negaliu prie kitų žmonių, o visi galvoja - va kokia stipri, šaunuolė, susitaikė. Nei velnio, kasdien apie jį galvoju, mintyse sakau, kad myliu ir pasiilgstu labai labai.


Smagu girdėti, permainos tik į gera Būtinai save apdovanok, nusipelnei.
Keista, kad taip greit ir meilė užsicementavo. Juk turėjo likti to gražaus jausmo bent prisiminimas, aš taip galvoju...

Rene*, viskas bus gerai, su vyrais ar be jų, ne tik ištversim, bet ir būsim nors kiek laimingos, juk mūsų mylimieji to mums tikrai linkėtų. Apie šunis perskaitysiu būtinai. Palaidojau vieną ir buvau pasiėmusi kitą, bet ne tas pats. Myliu šunis, bet užvis labiausiai savo Dikutę, kurios nebėra. Taip matyt ir su vyrais.

Ir dar vakar pagalvojau - turbūt Šapro mirtis labai užgavo širdeles tų, kurių vyrai išėjo savo noru iš gyvenimo, tos dainos, kalbos... sunku buvo ir man klausyt.

Vis girdziu,kad tureciau judet i prieki,kabintis,imtis veiklos...na,turiu viena veikla,bet ji ne aktyvi,o protine,daug mastymo reikalaujanti.o fizinio aktyvumo man pakanka darbe.bet skaitau,kad veiklos kaip ir neturiu..suskaiciuociau ant turbut vienos rankos,kaip prabega mano savaite.jokiu pramogu,jokiu draugu..tik keli bendradarbiai.viskas tikrai gerokai kitaip svetimoj saly.
atsiranda vis kokiu,vadinanciu save "panasaus likimo". net pyktis uzverda ir gauna is mano puses pamokyma,kad gerai pagalvotu,pries sakant.nei vienas/viena ju nelaidojo savo partneriu/zmony/vyru. aisku,jie nesupranta,koks didelis gali but skausmas,atrodo panasu,bet cia nieko panasaus!
bando kviest pasizmonet,istrukt is namu...O man jokio noro nera.vien jau nuejimas i kina man skamba kaip neistikimybe.manau kiekviena be isimties anksciau ar veliau taip pasijaucia.tai dar vienas gedejimo etapas. nenoriu as i ji zengt kolkas.
tiesiog plauksiu upes vaga,o organizmas pats nuspres,kada ir ko jis prades noreti.prievarta to tikrai nedarysiu.ir netgi jeigu tai gali uztrukt metu metus.jau susitaikiau,kad nenugyvensiu gyvenimo,kaip planavau,netapsiu mama,dar neilipus i trecia desimti,tai kam save skaudinti.kaip bus taip bus.gyvenu kolkas prisiminimais,ir guodziuosi,kad maniskis ateina manes aplankyt,kad girdi mano mintis ir prasymus

Manau,kad zingsneli zengiau ties tuo,jog dabar realiai suprantu,kad niekada jau jis nebegris namo,niekada nepriguls salia i musu lova...dar tokia placia pirkom,kad abiem uztektu vietos o dabar isausta rytas,kol visa ja susildau... vistiek miegu savo pusej,ir visada apvelku ir jo pagalve,nors nenaudoju. vis jaukiau miegot pamenu juokais kartais vadindavau mylimaji savo radiatorium galvoju,kaip pasiseke man,saltakraujai,kad toki vyra gavau ir ne tik ties tuo,daugelyje ir kitu aspektu dziaugiaus...
et,vel nuklydau i skaudzius prisiminimus...

Vis girdziu,kad tureciau judet i prieki,kabintis,imtis veiklos...na,turiu viena veikla,bet ji ne aktyvi,o protine,daug mastymo reikalaujanti.o fizinio aktyvumo man pakanka darbe.bet skaitau,kad veiklos kaip ir neturiu..suskaiciuociau ant turbut vienos rankos,kaip prabega mano savaite.jokiu pramogu,jokiu draugu..tik keli bendradarbiai.viskas tikrai gerokai kitaip svetimoj saly.
atsiranda vis kokiu,vadinanciu save "panasaus likimo". net pyktis uzverda ir gauna is mano puses pamokyma,kad gerai pagalvotu,pries sakant.nei vienas/viena ju nelaidojo savo partneriu/zmony/vyru. aisku,jie nesupranta,koks didelis gali but skausmas,atrodo panasu,bet cia nieko panasaus!
bando kviest pasizmonet,istrukt is namu...O man jokio noro nera.vien jau nuejimas i kina man skamba kaip neistikimybe.manau kiekviena be isimties anksciau ar veliau taip pasijaucia.tai dar vienas gedejimo etapas. nenoriu as i ji zengt kolkas.
tiesiog plauksiu upes vaga,o organizmas pats nuspres,kada ir ko jis prades noreti.prievarta to tikrai nedarysiu.ir netgi jeigu tai gali uztrukt metu metus.jau susitaikiau,kad nenugyvensiu gyvenimo,kaip planavau,netapsiu mama,dar neilipus i trecia desimti,tai kam save skaudinti.kaip bus taip bus.gyvenu kolkas prisiminimais,ir guodziuosi,kad maniskis ateina manes aplankyt,kad girdi mano mintis ir prasymus

Papildyta:
Biski priveliau klaidu atsakinedama,per klaida istryniau,vel rasiau,persiprasau uz pasikartojima ir bandyma redaguot