Gyvenimas po vyro mirties

Rene0, tu pas mus viena stipriausiu, bet matyt irgi ne gelezine. Matyt sitos sirdies zaizdos niekada neuzgyja, rodos jau geriau, bet kazkas jei pakrapsto taikliu zodziu, ar siaip, prisiminimais, ir vel pradeda kraujuoti. Man tai skaudziau ne ziureti i kitas laimingas poras, o prisiminti kaip jis mane apkabindavo, ka man snekedavo, koks nenugalimas stipruolis saunuolis visame kame buvo. Nu negaliu tais momentais, rodos kas peili i sirdi smegtu. O apie kita vyra vis dar vemt vercia mintis, nenoriu net noreti to.

Paskaitinėjau temutę ir ašaros pačios rieda...
Esat tikros šaunuolės, kad nepasiduodat, kovojat...
Esu girdėjus dvi labai gražias frazes:
Dievas išbandimus siunčia tik stipriems žmonėms, nes žino, kad silpnieji jų neištvers.
Ir:
Jei yra blogai, žinok, kad gali būti blogiau. O jei yra dar blogiau, žinok, kad blogiau būti jau nebegali...
Stiprybės, mergaitės.

Kaip taikliai apibūdinta...
Mane kažkaip prieš artėjančias metines pradeda psichozė imti... Būna dienų, kad rodos tų 10 mėn. nė nebuvo... Atrodo - dar vakar su juo atsisveikinau paskutinį kartą prieš jo paskutinę kelionę į užsienį... Atrodo - lyg ir kvapą jo tebejaučiu...
Buvau šiandien su jo draugu į miestą išvažiavusi. Praleidome visą dieną vaikštinėdami po parduotuves... Ir akyse vaizdai, kaip su savo žmogumi po tas vietas vaikščiojau. Žliumbiu kaip kvaiša kokia lyg ir be priežasties... Užsimirštu - vėl šypsausi... Ir vėl tas pats... Vaidenasi, kad jis tuoj sugrįš iš darbo... Toks vaizdas kad laikas atgal pasisuko... Vėl viskas ima atrodyti kaip blogas sapnas, iš kurio turiu vilties pabusti... Kaip jo ilgiuosi...

Pilnatis, pasirodo...

Jei ne jusu nuosirdzios mintys, turbut visiskai jausciausi izoliuota nuo gyvenimo,nors ir dabar pakankamai taip jauciuos,nes niekam kitam aplink neatsitiko,kas atsitiko man...savo svajoniu tariamus issipildymus matau tik kitu gyvenimuose

Kartais ima kas nors ir paklausia kazkokiu keistu klausimu..Koks mano hobi..ka megstu veikt...is mandagumo.o mane net erzina supratau, kad nebera mano gyvenime nei hobiu,nei maloniu sirdziai laiko leidimo akimirku,tiesiog viena juoda gija.. uzburtas ratas,dienos visos vienodos,be trupinelio laimes,ir begalinis noras atsukt laika atgal..

Mane irgi zudo ilgesys,atrodo myliu ji vis labiau kaip noreciau suzinot,kur jis,ar jam ten,kur yra gerai..ar jis isvis dar egzistuoja kazkur nezinau ka galvot...ir del ko gyvent..

Mergaites, gyvenimas - tai bangavimas, potvynis, atoslugis, siandien tu dugne, rytoj - ant bangos, pavirsiuje... Ir tik nuo musu paciu priklauso, kiek tas etapas issilaikys... Buna ir man tusciu dienu, buna, kad noriu vilku staugti, bet stengiuosi, kad tai neuzsitestu. Nesinori gyvenimo baigti kokioj psichiatrineje. Kad ir kaip sunku butu, as renkuosei GYVENTI. Giminej turiu pavyzdziu, kai moterys 50, 70 metu naslauja ir vis gyvena tuo idealiu zmogum... As taip nenoriu. Nenoriu, kad gyvenimas praeitu ilgintis neimanomo ir nepasiekiamo, juk meile be atsako zudo. Ir vardan saves, netgi vardan jo as suteikiu sau sansa gyventi, imti is gyvenimo viska... Bus zmogus salia ar nebus nebe taip svarbu, svarbu negaileti saves, neuzsidepresuoti... Juk kiekvienos is musu zmogus tikrai noretu, kad butume laimingos.

Kai zmones stebisi,kokia as stipri,nesupranei ju,nei saves.juk ne pati pasirinkau sita kryziu,niekada nebuciau to galejusi,kaip ir negaliu pati ryztis iseit is gyvenimo.tai kur ta mano stiprybe? as tiesiog negaliu rinktis,plaukiu pasroviui,ir tiek.tikriausiai sunku jiems suvokti ta bejegiskumo busena,o jie laiko tai stprybe.
As noriu tiek nedaug,kad daugiau nieko blogo nebebutu,ir pakaks,daugiau jokiu gyvenimo dovanu nereikia,pavargau nuo visko,taip norisi ramybes.
Malvinute,juo2ke,jiems tikrai ten gerai,nebent del musu neramu.o jei kur ir egzistuoja pragaras,tai tik cia,musu zemeje.
Labos visoms,graziu sapnu

Rene, mieloji, šiaip ar taip, kiekvienai savas gyvenimas svarbiausias, jos net nesusimąsto, kad įgelia. Manęs neskaudina, kad draugėms gerai, priešingai, džiaugiuosi, kad vienos žnypliuotasis jau treti metai tyli, kad kitų dviejų vyrams viskas gerai. Viena iš jų antai surengė vakarėlį - naujai pirktos mašinos pristatymą - nė minties nebuvo, kad savo turtais giriasi. Ir dar viena mūsų draugė, kuri našlauja dar nepilni metai, taip pat nieko blogo tame nematė, nes aš parvežiau ją namo, ilgokai kalbėjomės. Sau pasidžiaugiu, kad maistui galiu skirti nebe tris, o net 8 litus dienai
Ko pavydžiu - kai pamatau gražiai einančią senukų porą, tokius abu per aštuoniasdešimt. Paverkiu parėjus namo...


Makita, visa kita, kas bus blogai, bus nepalyginama su tuo, kas mus ištiko.
Mano stiprią našlystę kažkaip visi priėmė natūraliai, lyg taip ir turi būti, ir niekas nežino, kiek man skaudėjo. Kai buvo jau visai blogai, susitikau su prof. Gailiene. MB dirbo tam pačiam fakultete, ji žinojo, ką aš praradau. Ji sako: tai visai natūralu, nenatūralu būtų, jei būtų kitaip. Tas kažkaip apramino. Mane dar labai gelbėjo muzika. Gal ir rašiau. Pasiimu kokią ariją ir klausau jos kokius 5-6 variantus, ieškau skirtumų. Skausmas nebe toks aštrus. Gyventi pradėjau suėjus 2 metams. Skaičiau, kad Griciuvienė, garsaus Kauno sąjūdininko našlė - tik penktais. Bet aš vyresnė, privalu pagyventi taip, kaip skirta.
Mano žmogui šiandien būtų 71 metai. Kai jam - nedaug, iki ligos visi laikė žymiai jaunesniu. Nuvažiuosiu į kapines, bet man ten jo nėra. Yra čia, šiame kambaryje, sėdžiu toje vietoje, kur jis ruošdavosi paskaitoms, tik stalas kitas ir kitaip pasuktas. Jo knygos, du portretai, studentų "diplomas" "už viso gyvenimo nuopelnus". Parsinešė, o vakare sužinojo, kad serga...

Taip, puikiai žinau, kad niekas manęs neskaudina tyčia, juk moterys tiesiog kalba apie savo kasdienybę. O kaip aš tai priimu, tai jau mano pačios problema. Juk ir mes čia plepėdamos apie vaikus negeldamos geliam toms, kurios jų dar neturi ir jau nebeturės nuo išėjusių vyrų. Jaučiuosi tarp jūsų prisiplakėle, jūs buvot teisėtos žmonos, o aš tik leidau sau apsiskelbti, kad tai mano žmogus, nors jis manęs nebuvo vedęs. Jūs turit prižiūrėti vyrų kapus, o aš tik antra jo sugyventinė po žmonos. Epizodas.
Rinkdamasi filmus, išsyk atmetu kategoriją: šeimos. Per skaudu, nenoriu jų. Žiūriu apie vienišius, jų išgyvenimus.
Slaugau 87 metų močiutę, kuri, pragyvenus daugiau kiap 60 metų su vyru, preiš mėnesį jį palaidojo, kai jam buvo 85 metai. Šviežia našlė, verkia, guodžiasi, ilgisi. Mano požiūriu, jos godos keistos, kai skundžiasi, kad pasistatė namą susitvarkė ir išėjo anapilin. Bet tame name pragyveno 40 metų. Ko dar? Nori su saule gyvent? Suprantu, kad tie metai kaip smėlis tarp pirštų... Leidžiu jai verkt, guostis. Pamenu, kiek aš pirmais mėnesiais visiems ausis išūžiau. Savo nuožiūra ir atsakomybe riboju antidepresantus. Noriu leisti jai gyventi, o ne nuslopinti, kad man ir artimiesiems būtų lengviau.

Kaip teisingai pasakyta..Girdziu ir as daug pasakymu,kokia as stipri. Tikrai,is kur jie zino? Juk nei vienas negali ilysti i mano dusia ir pamatyti,kaip ten is tikruju juoda ir niuru. O kada skaitytusi,kad mes nestiprios? Priimu tik viena atsakyma: jeigu pacios nusprestume iseit is gyvenimo,neatlaike neprasytos dovanos - naslystes. Jeigu vis dar egzistuojam,vadinames stiprios? Gal taip dauguma zmoniu nori paguost ir padrasint,naudodami si issireiskima
Papildyta:


Labai optimistiskos mintys
ir velgi,labai teisingos
kazkaip tikiu,kad maniskis tikrai noretu,kad as stengciaus gyventi toliau,per daug neliudeti (tik tiek,kiek reikia nuleisti gara,kad per ilgai prikibes liudesys nepadarytu zalos)...stengciaus kurtis gyvenima,bent dalinai panasu i ta,kuri buvom pradeje kurti kartu

kolegos darbe bando man isiulyti susirasti kokia nors veikla,kuri praskaidrintu mano kasdienybe (pvz pradet zaist koki tinklini ar istot i koki bureli..),bet as is sirdies atsakiau,kad tikrai neesu dar pasiruosus noreti ko nors kitokio. mano sirdis vis dar troksta to,kas nebeimanoma,svajoniu,kurios zlugo.. vis dar galvoju apie tai,kaip butu buve. Vis dar esu svieziam gedejimo etape,gal kiek pasikoregavusiam,bet pilnam skausmo,ir jokios veiklos as nenoriu,tai manes visiskai nedziugintu
Turejau sporto klubo abonementa..po savo gyvenimo katastrofos - nebenuejau nei karto...

Dievulėliau, Rene, koks skirtumas - buvo antspaudas, nebuvo. Kiek tu antspauduotų gyvena du svetimi po vienu stogu.
O kas dėl močiutės - tai aš ją suprantu. Mano Mamytei buvo lygiai tokia pat tragedija, kaip ir man dabar, nors tėvelis mirė 87, 10 paskutinių metų nebevaikščiojo. Bet sakydavo jai: bus tų darbų, ateik, pasėdėk ant lovos. Mama paimdavo jo ranką. Esu mačius jų akis...
Kai prieš trejus metus šią dieną mano vyrui buvo 68, ir žinojau, kad mums liko savaitės, mes išgėrėm po kelis lašus brendžio ir po puoduką silpnos silpnos kavos ir prasėdėjom tiek, kiek liga jam leido sėdėti. Ir tai buvo bene šviesiausias jo gimtadienis. Paradoksas.


Va, kokios mes skirtingos. Man tik veikla: kraštotyta, leidyba, kraštiečių klubas, koncertai (klasikinės muzikos). Nuo pirmų dienų. Tik blogai, kad fizinę kultūrą apleidau . Mano žmogus nesuprastų.

Gavau po poros savaičių išeiginę, tai reiškia, kad šiandien nakvosiu namie, o ne pas slaugomą močiutę.
Nemieli linksmų švenčių linkėjimai, kai esu visai viena. Skamba kaip farsas. Puikiai pamenu, kaip pernai sliūkinau per prisikėlimą aplink katedrą vienutė, kai visi porom, šeimom.
Elgetauju kompanijos. Darbe kūrikui išdėsčiau, kad yra nerašyta taisyklė,- tas, kas padeda dirbti, turi pavaišint arbata. Susėdom arbatos, sulošėm pora partijų šaškėm, pasišnekučiavom. Nenorėjau eiti į tuščius namus.
Kai grįžau, dar pasėdėjau mašinoj. Pažliumbiau dėl nieko. Kol prisiverčiau išlipti ir atrakinau namus. Apsilankiau pas jus.
Vistiek. Linksmų švenčių