Gyvenimas po vyro mirties

Bet tai metiniu apibudinimas kuo skiriasi tada metines nuo paminejimo?

P.S. Labai jau norejau, kad jis pamatytu savo suaugusius vaikus. Jos jau suaugo, studijoja ir gyvena savarankiskai, nes ju mama toli nuo ju Vis dar tikiu, kad tetis jas saugo.
[/quote]
Patikek, jis tikrai jas mato ir jomis didziuojasi, be abejo ir globoja visas jus. Tikiu, kad taip yra. Manojo sesuo irgi pas bureja buvo, si patvirtino, kad jam ten gera, tik mes per daug ji trukdom, neduodam ramybes. Reiketu kazkaip susiimt, tikiu, kad jis savo mylimuosius globoja, jauciu net jo buvima kartais. Ir pries sunkius gyvenimo isbandymus manau jis atsius savo pagalba, gera tureti mylima angela sarga... bet dar geriau jei butu jis likes mylimu vyru

siandien-du menesiai...istisai mintys apie ji,kartais noriu uzsimirst,galvot apie kazka kita, susikaupt neiseina, tuoj smegenyse skyle atsiras,atrodo.. bet is tikruju taip gera galvot apie ji...ir taip skaudu

Comet, nebijok... Taip tikrai nenutiks "staiga"... Tai ateis po truputį, visas suvokimas ateina iš lėto, palengva, diena po dienos... Vieną dieną tiesiog tai pajausi... Ir tas skausmas bus jau kitoks. Skausmas nepraeis, jis tiesiog keis formą. Pradžioje skauda net fiziškai, vienu metu maniau - sprogsiu iš vidaus... Buvo net sąrėmius primenančių priepuolių... Vėliau "skaudės mintys", negalėsi apie jį galvoti, ir negalvoti negalėsi... Bus tokių momentų, kai skaudės, sėdėsi apsipylusi ašarom, klausysi priiminimus keliančios muzikos, tuo save skaudinsi, ir nenorėsi liautis tai daryti. Galvosi apie jį, nes negalvodama jausiesi jį išduodanti... Bet ir tai praeis.
Ir aš anuomet norėjau, kad tas veriantis skausmas staigiai praeitų, dabar pat... Pavydėjau supermamoms, kurios jaubuvo "pažengsios" pusmetį, metus...
O štai - jau skaičiuoju dešimtą mėnesį... Skauda, bet ne taip aštriai, jaučiuosi kiek ramesnė, kartais ir užsimirštu, ypač kai esu labai užsiėmusi. Nors, būna - pratrūkstu ir nieko negaliu su savimi padaryt...
Bet galiu pasakyt, kad šiandien man jau kiek lengviau... Jau tikrai nebeklausinėju savęs, "kodėl"...
Kartais prabėgdama pro jo nuotrauką, pasakau jam kur skubu, kur ruošiuosi važiuoti... ką daryti... Kartais pagaunu save, kad man ne skauda, o kad bendrauju su juo kaip su gyvu... Gal jau įžengiau į naują gedėjimo etapą...

Papildyta:
[quote=makita,2013 01 28, 23:37]
kas dar blogo gali nutikti? jau bijau ir gyventi...

Makita, gal per žiauriai pasysiu, bet į tokius klausimus aš sau atsakau štai kaip...
"Blogiausiu atveju - gresia mirtis. Ar tai taip baisu...? Tikrai ne."
Netekus savo žmogaus mirties vertinimas tikrai pasikeitė. Netgi ištikus mirčiai - blogiausiu atveju (jeigu visgi pomirtinio gyvenimo nėra) tavęs tiesiog nebeliks... Geresniuoju atveju - susitiksi su savo - žmogumi... Tai juk nėra taip blogai

Oi, įsivaizduoju, kaip tai skaudu ir kokį šoką sukelia.... Aš savo mogaus skaipą, fb, tel.Nr. ištryniau gal mėnesio bėgyje. Nes būdavo - įjungiu skaipą, pamatau kontaktą "auksiukas" - ir žiobsau - ar jis dega žaliai, ar atsijungęs... Jausmas nenusakomai baisus. Nenusakomai... Tas pats ir su telefono numeriu... Kam veltui save skaudinti. Juk to skausmo ir taip į valias...
Man buvo nutikimas spalio 2 d., per angelų sargų dieną. Vairuoju sau ramiai automobilį, gaunu sms profesinės šventės proga. Atsidarau - ir pirmi žodžiai: "aš paprašiau angelo, kad tave saugotų... O jis atsakė - angelai angelų nesaugo..."
Man ta angelų sargų diena iš galvos buvo išgaravusi. Man susišvietė, kad tai sms nuo mano žmogaus, kad jis man siunčia angelą... Na, žodžiu, protelis susisuko. Rankos drebet pradėjo, telefonas iš rankų iškrito, akys paplūdo ašarom, teko sustoti kelkraštyje, nusižliumbti ir tik po keliolikos minučių šiaip taip sugebėjau toliau vairuoti. Bet kokie proto užtemimai kartais žmogų užvaldo iš to noro, kad viskas kas įvyko, būtų netikra...
Aš kartais norėdavau save įtikinti, kad jis viską dėl kažkokios man nežinamos priežaties surežisavo, ir kad grįš pas mane sveikas ir gyvas... Bet... bet... bet...

Va sita mintys ir mane aplankydavo. Kazkaip ir galvojau, kad jis gyvas ir sveikas tik slepesi ir laukia kada viskas nusiramins. Jis neisejo pas angelus ir viena diena ateis i namus kaip niekur nieko. O poto ateidavo kitas klausimas: o kas gi tada kabejo tuoj kilpoj rusyje? Pasipurtau, mintys sustatau i vietas ir blaiviai mastyt pradedu.

siaubas,ir man kyla tokiu minciu

ir man ir man jau kur kas daugiau,nei puse metu,o vis dar aplanko akimirkos,kad jis gris,kad sita visa nesamone baigsis..kaip man truksta jo palaikymo,patarimo,nuomones...tiesiog negaliu be jo nusprest tokiu svarbiu klausimu,kuriuos siuo metu turejom abudu sprest ;(

o kiek jau sapnu prasapnavau,kad viskas baigiasi,ir jis grista...sitas noras toks didziulis,kad pasamone nuolatos siuncia tokius sapnus...net nebezinau,ar jie dziugina,ar skaudina..

o man vis dar kyla klausimu,kodel..kodel apskritai tokio jauno zmogaus gyvybe uzgeso,juk jis to nenusipelne,tiek turejo planu...kaip man jo gaila,kad taip ir netapo teciu iki gyvenimo galo tikrai kamuos klausimas,kaip butu atrode musu bendri vaikiukai

ir visgi,kokia zmogaus gyvybe trapi..kodel nera kokiu mokslu,kaip elgtis vienu,ar kitu atveju,kad apsaugotume save ir savo artimuosius! juk ne visi pasirenka gydytoju specialybes..jeigu daugiau zinotume apie zmogaus anatomija,galimus gyvybei gresiancius pavojus ir kaip ju metu elgtis,gal maziau mylimu zmoniu paliktu savo artimuosius vienisus

kazkodel Kantrilot jau ne karta mano mintis aprasai,sutinku su vikuo,visos mintys lyg mano.tik as atsakyma I klausima "kodel"regis radau jau mano anksciau minetose knygose.kai jauni sveiki zmones zusta(ne nusizudo),dazniausiai savaji likima jau buna pasirinke pries gimdami,tokia ju dalia ir valia,tik gime jie pamirsta apie savo karminius isipareigojimus,kaipir mes,todel tokios nelaimes netiketos ir skaudzios.bet,mirtis yrapamoka ir mums,sansas ismokti to,ko galbut stingame ir neismokome kitu isikunijimu metu-drasos,ryzto,atsakomybes,galiausiai kancia kelia zmogaus dvasinguma,vercia perkainoti vertybes ir pan.tikiu,kad mirtys retai buna atsitiktines ir bevertes,kad ir kaip ziauru ir sunku,bet sia pamoka privalome ismoktiir gyventi toliau,tik kitaip.beje,tikiu,kad nepradau jo amziams,mane ta mintis labai guodzia,pasiilgau beproto,tiek turesiu jam papasakoti

Nusizudziusiu zmoniu likimas ir karma nesiskiria. Tas likimas taip pat pasirinktas pries gimstant

mane taip pat stipriai guodzia mintis,kad jis tikrai neisnyko ir dar susitiksim.
ir pagaliau papasakosiu viska viska,ka jis praleido,ko nepatyre kartu su manim,ka daug naujo suzinojau...
siaip tai niekad gyvenime netikejau,kad po mirties nieko nebera,gyvybe baigiasi ir visa energija,sukaupta jo gyvenimo metu,isgaruoja. visada tikejau,kad yra gyvenimas po mirties. tik dabar tuo dar labiau domiuosi,tikiu ir narplioju galimybes.

sianakt velgi ji sapnavau..jau taip daznai jis ateina pas mane i sapnus
bet tokia keista mintis tam sapne...kad atvaziavo autobusas,ir as turejau vaziuot namo. kazkuri mano dalis sedo i autobusa ir isvaziavo,o kita dalis - liko su juo. ir buvo taip dziugu,kad radom sprendima,kad nereiks abiems kentet issiskyrimo,atseit ji turesiu ir isvykus,ir kartu busiu su juo susikabinom uz rankuciu ir nuejom keliu visa pusdieni dabar galvoju apie ta sapna ir jo prasme

bet va issakius sapna zinuteje paciai daug kas paaiskejo,ko nepastebejau,vien tik turedama tai savo galvoje

Kai man labai reikėjo kažkuo tikėti, ir bandyti suprasti kas įvyko, skaičiau šią knygą. Man padėjo

O sapnai paskutiniu metu oho kokie audrigi