Gyvenimas po vyro mirties

tik dabar pradedu suprasti,kas atsitiko. Tik dabar verkiu nenustodama,negaliu nieko daryt,nei valgyt,nei miegot..
siek tiek papasakosiu. Atleiskit,risliai minciu destyt dar nelabai iseina. paskutiniu metu jis mego isgert,budavo-
dingsta is namu keliom dienom,neskambina ir nekelia,tiesiog dingsta...kur miega zinojau,pas mama,netgi matydavau kartais ji
su draugais.
vaziavau gimdyt - jis gere...gulejau su didziaja ligoninej-jis gere...sirgau,kai tik buvo gimus mazoji,gere.kiek
kartu sakiau,kad taip negyvensiu,bet visada atleisdavau,nes be proto mylejau.jis,kai negerdavo-auksinis vyras..
beje,labai grazus.visada
su sypsena,mus ant ranku nesiojo,be proto stengesi del musu..mergytes labai mylejo. bet vos tik paragauja - negali sustot.
Po paskutiniu"baliu",savaites nesirodymo namie,pasakiau,kad dar kartas - ir iskraustau ji.Jokios atsakomybes,
koks tai gyvenimas?
Su anyta kalbejom,prasem gydytis,sutiko. Sake del musu viska padarys, kad tik musu neprarastu.
Pries apsilankant pas gydytojus,reikejo gal pora savaiciu negert. Buvo praeje desimt dienu.
Pirmadienio vakare visi puosem eglute. Planavom kam ka pirksim dovanu,kaip sventes sutiksim..Antradieni ryte
isejo i darba..laukiau jo,gaminau pietus,kol atsitiktinai suzinojau,kad jis isejo is darbo anksciau,ir jau nekokiam
stovy...isiutau,sukroviau daiktus ir isveziau jo motinai.
Nakti,pirma val.,kazkas pradejo skambint i duris. paziurejau pro akute ,ten jis..Neleidau ilgai, bet
skambindamas ilgai pazadino
mergytes ir vistiek atidariau duris. Vos atidarius jis puole mane must,tampyt.Niekad iki tol jis nera
ant manes net balso pakeles..Isbales, ispustom akim ant manes sauke, is to isgascio net nepamenu ka..Viskas vyko
gal minute,kol apsisuko ir isbego. Dieve, kaip as issigandau.. Isbego,ir parase kelias zinutes,kurias
perskaiciau tik veliau. Paskutine buvo: jei manes ieskosit,busiu apacioj.myliu tave.
Ji radau rusy. Dieve, jei ne as,jis butu gyvas. Jis man yra sakes,kad be musu negyvens. Bet as nebegalejau kentet jo isgerinejimu, simta kartu prasiau,sakiau, kad taip negyvensiu,kad jis tures iseit. kol galu gale tai padariau..o jam girtam matyt visai galvele susisuko..ir sirdis plysta ,kaukt noriu,ir pykstu..kaip jis galejo mus palikt?...

Mieloji, kaltini save ir dar ilgai kaltinsi. Palik tą reikalą aplinkiniams, prisiklausysi dar visko. Juk tu stengeisi iš paskutiniųjų dėl šeimos, dėl dukrelių, dėl jo. Pagaliau kažkada turi ginti ir save, negali sau leisti tyčiotis iki begalybės. Žinoma, jei būtum žinojus, būtum nusileidus ir pakentus tuos dalykus dar ir dar kartą. Kol vieną sykį būtų nutikę tai kas nutiko. Tai padarė ne jis, jus mylintis vyras ir tėvas, o demonas jame,- alkoholis. Tai maras, kuris ir atėmė iš tavęs žmogų. Tėvas Stanislovas visada į paskutinę kelionę lydėjo šitaip išėjusius ir prieš bažnyčios valdžią teigė, kad tie žmonės buvo bent jau tuo momentu psichiškai nestabilūs, nes sveiko proto žmogus to niekada nepadarys: nugalės sveika mirties baimė. Alkoholizmas tokia baisi liga, nors mes linkę laikyti tik žmogaus žalingu įpročiu.
Tikiuosi, palaiko tave savi, nes paeis daug laiko, kol susitaikysi su tuo, kas įvyko, grįši į gyvenimą.

palaiko ir padeda.puiku,kad ir su jo tevais santykiai liko puikus,jie zinojo,kokia situacija...o is svetimu jau dabar girdziu, kad as kalta. na,jie nezinojo situacijos, nes jis i alkoholika ne is tolo panasus nebuvo...

beje,pora dienu pries mirti,sapnavau dantis priekinius krentancius..tai reiskia mirti.dar jam pasakiau,sake,kad netikeciau tokiom nesamonem,nuramino.pasirodo sapnas tikrai pranasingas:/

Suo loja, o karavanas eina.. Nekreipk demesio i apkalbas, jos tave tik uzgrudins. Tu zinai, kad kaltas ne jis, ne tu, o velnio lasai... Dabar, svarbiausia, saugok save, dukrelems esi labai reikalinga Stiprybes

Sužinosi, kas draugai, kas tik pagal situaciją...
Skaičiau tavo įrašus kitose temose ir daugmaž buvo aišku, kad problema buvo, nors ten tik mažos užuominos. O teisėjų mėgėjų visada atsiras. Vyras geria - žmona kalta, jei nelaimė, tai irgi žmona.
Gerai, kad neslėpei nuo savų, kaip yra iš tikro, nes, atsitikus nelaimei jau žino kas kaip, o ne tai, kad buvo viskas idealu ir štai.

Taip, sapnų per daug nesureikšminu ir numirėliai reiškia tik oro permainas, bet prieš išeinant žmogui visada sapnuoju iškrintant dantį. Ir, nors ir nori netikėti, jau žinai, kad nuspręsta. O jei priekinis dantis ir jei su skausmu, tai tikrai tik labai artimas žmogus.

niekad sapnais netikejau, tik esu kazkada girdejus,ka reiskia tai sapnuoti.. siaubas..nesu nei religinga itin,nei tikiu kazkokiais'stebuklais' ar ateiviais,bet kaip tai paaiskint..? tikrai kazkas yra,ko mes nezinom,nematom..

Taigi, ne viską galima apčiuopti. Dalis sapnų,- prisiminimai apie praeitį, kiti kalba apie ateitį.
Yra daug dalykų, ko negali taip paprastai suprasti. Kad ir žmogaus sielos kelionę po mirties. Kas patyrė klinikinę mirtį žino apie tai kiek daugiau, ir nebebijo mirties, bet niekas negali žinoti visko. Ir mirę sapnuose mažai kalba, nieko apie tai nepasakoja.
Ir nelabai tikiu, kad savižudžių ten laukia amžinai verdanti smala.

Labai gaila,kad tema uzsidare,nes pasiekem maksimalu puslapiu skaiciu tik del sios temos cia ir pradejau lankytis,tai manau gal nenusizengsiu forumo istatymams,pratesdama savo mintis?

Tai vienintele vieta,kur galima surast bendraminciu sitam juodam skausme..ir aiskiai jis neapibudinamas dviems zodziais,tai ir prirasem greitai cia

ragana666,galbut as per daug savanaudiskai galvojau,bet atleiskit man - kalbu juk be patirties,tik tiek-kiek sugebu suvokti,koki dziaugsma patiria mamytes.bet po tavo pasakymo suprantu,kad nepagalvojau apie tas atzaleles,kurioms butu taip skaudu gyvent be tevelio.bet as ir pati uzaugau praktiskai be tevo,tai suprantu ka tai reiskia.tik va gyvybe visgi - neikainojama Dievo dovana..ir jau geriau as aukociau visa save,kazkiek nukentetu ir vaikeliai,bet ateitu diena,kai ir jie atsigautu,susitaikytu su nepilna seima,bet visi galiausiai dziaugtumemes,kad buvo sukurta nauja gyvybe juk po keliu metu skausmas pribles,su nelaime visi susitaikys ir liks neikainojamas atminimas - tavo kadaise turetos gyvenimo meiles atzala..
Todel taip be proto ir skaudu,kad niekad ir nesuzinosiu,koki tie vaikiukai galejo buti musu ir is tikruju,nasles be vaikuciu mato kur kas maziau tikslu,del ko vertetu gyventi,del ko kabintis i ta gyvenima..

O butent tai ir noreciau isgirst is burejos..kad man dar lemta patirti laime siam gyvenime.Nes jau be galo pavargau jaustis sudinai..Nieks nekelia dziaugsmo,kiekviena diena kelies su liudesiu akyse,uzmiegi daznai ir su asarom..tai taip slegia.. Puse metu galvojau tik apie isejima is sios zemes.tiksliau prasiau savo mylimojo,kad pasiimtu ir mane pas save.o dabar kai kada jau pagalvoju,kad gal ir noreciau dar pagyvent,tiesiog,kad pamatyt,kas manes laukia ateityje. tik va neturiu pazistamos burejos,o sarlataniu dabar nualintoj krizes Lietuvoj - begales

kantrilot jokiu budu saves nekaltink, netgi uz tai, kad leidai jam isbegti ta minute. Jis suauges zmogus ir zinojo ka dare, tegu net isgeres buvo. Saviski irgi 10 metu atgal radau rusyje, irgi pries iseinant jam susipykom, bet as nezinojau jo problemos. Irgi kaltinau save, kad paleidau ir neatsisveikinau, bet musu vyrai prieme patys si sprendima ir paliko mus su vaikais ant ranku, nors manieji buvo kiek didesni. Praejau gyvenime galima sakyti pragara, kol uzaugo vaikai, kol laikiau viena namus, stengiausi pati is visu jegu nepaluzti. Dabar praejus laikui apsiraminau, bet zaizda sirdyje liko ir liks ir iki siol apie ji negaliu kalbeti ir rasyti be asaru. Suprantu, kad tau viskas dar pries akys, svarbiausia vaikai. Jie tokie dar mazi, kokia turetum buti stipri, kad atitiestum gyvenime. Linkiu tau begalines stiprybes ir sveikatos mieloji ir jei tavo keli pasitaikys dar viena proga, kuria pajusi sirdimi, nepaleisk jos, nes mes jos verti. Negalima statyti kryziu ant saves
Papildyta:
.Juo2ke. brangioji pakeisk rasyba avatare apie vaika. Atleisk, kad kisuosi, bet kaip mes uzprogramuojam savo mintys kaip jas paleidziam taip ir gyvenam. Turesi tu vaiku, pamatysi viskas bus gerai, tik galvok teigiamai ir pamatysi viskas ateis. Ir dar karteli asiprasau

Forumas tęsiasi, tik atvertėm naują puslapį

Galiu pabūti tavo būrėja ir pasakyti, kad turėsi dar laimingų akimirkų dienų ir metų, kad rasi sau artimą žmogų. Kodėl taip drįstu tvirtinti? Tarkim, statistika. Pasidairyk aplink, kaip po kiek laiko gyvena savo gyvenimus panašaus likimo žmonės. Kažkaip atsitiesia, išsilaižo, praskauda ir vėl sugeba juokauti, juoktis, šokti. Tai kodėl tu taip nesugebėsi? Ateis ir į tavo namus noras gyventi, rasis ateities planai, jau minėjai ir smalsumą: o kas bus toliau.
Net gražią legendą apie gulbių ištikimybę ornitologai neigia. Pasiblaško metus, gal antrus, žuvus partneriui, o paskui, žiūrėk, jau nauja vada Gamta nemėgsta tuštumos. Ir mes, jei nesugebėsim susitaikyt su netektimis, juk karta po kartos išnyktume.
Mintis išeiti iš gyvenimo lengva pakeisti mintimi, kad gali gi šiek tiek čia pabūti, kol ateis tavo eilė. Juk mūsų gyvenimas tai tik mirksnis amžinybėj ir tavo žmogus juk gali luktelėt, kol tu ateisi čia pabuvus tai, kas skirta tau. O gal kas ir gero nutiks
Mamakubu teisi. Reikia galvoti pozityviai ir tikėtis geriausio. Žinai posakį: įsikalbėti ligą. Kai kažko blogo tikiesi, tai ir gauni. O jei esi tikras, kad viskas bus gerai, tai ir bus. Kaip tik ta tema dabar skaitau nemažai literatūros. Stenkis valdyti mintis. Puoselėk gražias vizijas. Po mažą žingsnelį. Ir žiūrėk, po metų kitų mes jau kitam forume plepam apie saukelnes

Rene0 tu saunuole. Aisku i si foruma mes ateinam isikalbeti, bet ne viskas turi buti su asarom, mes gi turim svajones. Kas neturi arba taip mano, kad ju svajone jau praeiti, tikrai tures ja, tik reikia laiko, viskam reikia laiko

Dieną keičia diena, savaitę - savaitė, aš jau aštuntą mėnesį skaičiuoju. O šios vasaros tai iš vis neprisimenu. Tuštuma ir chaosas. Nebeatsirenku, kas vyko šią, o kas - praeitą... Kai pagalvoji - aštuoni mėnesiai atrodo lyg ir nemažai... Buvo diena, kai skaičiau jūsų laiškus ir svajojau, kada aš jau būsiu pusmetį praegzistavusi... O dabar su nerimu laukiu metinių... Negi visada taip ir bus atskaitos taškai - mirties diena, pusmetis, gimtadienis, pažinties sukaktis, Kalėdos, Velykos... Ir su nerimu teks laukti - sugebėsiu "tai" išgyventi, ar ne...
Mielosios, ar jūsų negraužia skausmas, kad blėsta jo atvaizdas, kad pradedat užmiršti, kokios buvo jo akys, rankos... O gal čia aš viena tokia... Taip graužiu save, kad nebuvau jam tokia gera, kokios jis buvo vertas. Nemokėjau parodyti jausmo, nebuvau iš tų, kuri gali be priežasties prieiti, apkabinti, pabučiuoti... O jis buvo katinas. Mėgo glaustytis, apkabinti, pabučiuoti... Ir iš manęs jam to labai reikėjo... Jaučiuosi tokia jo neverta...