Niekada nebuvau, net nepanasi i tokio tipo zmogu (niekada nestaciau fiziniu priorietu pirmiau emociju ir tai visada isreiskiau, bet kokioje aplinkoje, ne zodziais o elgesiu ) bet esu nuolat kaltinama
Juokinga, kai pagalvoji, ka tada daryt?
Pripazistu, kad emocniu atzvelgiu, gabut buvau, cia pagal kiekviena spresti. Taip, buvo zmogus,su kuriuo daug bendravau, aptarinejau,guodziaudi del savo santykiu, tuo paciu visada pabrezdavau savo priorietus, t.y kad turiu vaikina ir kad man dabar svarbiau issaugoti savo santykius su juo ir apskritai, nepaisant to, kaip jis elgesi, visada akivaizdziai rodziau kad man jis ir tuo paciiu mano nusistatymai pries neistikimybe yra svarbiau, nei bet kas kitas. Tas zmogus, gal netgi del mano tokio poziurio mane isimylejo, deja:) o as toliau endrava, nes jau buv artimas,emocinis rysis, nesinorejo prarasti draugo:)
Tai MB uzskaite kaip neistikimybe, tiksliau, jis prie viso to, mano, kad as visgi jam ir atsidaviau
(nors tiesa pasakius, tai ir anksciau buvo kaltinimai, be jokios ypatingos priezasites)
Va tai tau ir situacija
Ka jus pasakytumete tokiu atveju?