Ar esat buvusi neištikima?

Anksčiau taip irgi galvojau, bet vėliau per gyvenimą sužinojau įvairių įdomių situacijų. Tarkime viena žmona visą laiką žinojo, kad vyras pastoviai neištikimas, nepaisant to, ji visą laiką mylėjo ir dabar myli, kai tas net nebegali eiti pas kitas, nes invalidu patapo. Tiesiog ji žinojo, kad jis p..lus, kad padidintas poreikis ir jam nieko nereikia iš tų kitų moterų, tik to galo. Bet kas liečia kažkokius jausmus, prisirišimą, bendrą stogą, turtą, vaikus ir t.t., jam pastoviai reikalinga buvo ta žmona. Kitoms jis vaikų nedarė, turtų neužrašinėjo, nebent šiek tiek padėdavo, bet daugiau ne realiais pinigais, o tik pažintimis suveikiant ką nors pigiau ar pan. Ir ta žmona to vyro nepaliko net kai jis tapo invalidu. Ir nėra ji durnelė. Tiesiog suprato, kad viena pati neaptarnauja patino instinktų. Sugebėjo iškėlusi galvą vaikščioti po miestą, net užeiti kažko pas vyro meilužes ir jas panervuoti, kad joms rankos ar kojos drebėtų. Tarkime, jei jos pardavėjos parduotuvėje ar pan. Bet galbūt ji savyje ir labai pergyveno, gal meldėsi, gal ką, nes štai nutiko taip, kad jis dabar tik jai, kad ir kaip benorėtų kitų. Tiesiog fiziškai nelabai gali, o jei tas galas ir veikia, tai niekam nebereikia turtus praradusio senio, kuris dar ir ne iki galo veiksnus. Bet žmona jo nepaliko.
Štai kam kartais reikia žmonų ir niekas nesiskiria, jei tik ta kita pusė kenčia.

Išimčių visame kame yra Bet visgi yra skirtumas, kai kitai pusei tai priimtina, kai viskas apart lovos reikalų tenkina ir pan. Viena komentatorė rašė, kad iš vyro niekada nieko gero negavo, todėl ir buvo neištikima. Kad kartais žmonės nenusipelno pagarbos, ištikimybės ir t.t., žmogiškai suprasti galima. Bet man apgaudinėjimas yra ir savęs žeminimas, kaip sakiau - išsiskyrei ir daryk ką tik nori, nor kasdien su kitu ar su 5 iškart, kaip norisi
O beje, Jūsų paminėtoj situacijoj tai matyt moteriškė irgi ne angelas, kam tas meilužes nervinti iki rankų drebėjimo? Čia būdas išlietį pagiežą, kad vyrui vienos neužtenka? Man tai atrodo žema ir šlykštu. Ir galiausiai, kad pasirūpintu kas ištikus nelaimei, reikia būti žmogišku, o ne laikyti žmoną visiems gyvenimo atvejams elgiantis su ja kaip su skuduru. Čia kaip ir vaikus kiti gimdo kelis ne iš noro ar meilės, o kad būtų kas senatvėj prižiūrės

Man nereikia nei dievo, nei kunigo, nei bažnyčios. Tai yra įsipareigojimas vienam prieš kitą. Tas farsas vadinamas įsipareigojimu su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm. O sugyventinis man yra niekas. Šiandien su viena pagyveno, ryt - su kita Ypač dabar, kai susirinkti daiktus ir trenkti durimis nieko nebereiškia. Ir nieko! Jokių pasekmių! Tai ko vertas įsipareigojimas "būti ištikimam"? Ir jei net 20 metų kartu pragyventa, gali ramiai išmesti ištikimą sugyventinę į gatvę Niekam nieko neskolingas! Nesvarbu, kad gal tą butą suremontavo už jos pinigus, nesvarbu, kad gal ji nupirko baldus. Na, šiaip aš vertinu viską daug pragmatiškiau: Tu man - aš Tau. Tu man garantijas, kad po 20 metų neliksiu plika basa, aš Tau - ištikimybę. Tai yra realūs įsipareigojimai, o ne pasvaigimai apie "amžiną meilę".

Hmmm
Jus visiskai neteisi.
Statusas, santuoka juk statusas, kokybiskai nepagerina zmogaus doroves. Jei zmogus nedorovingas jis bus kiaule, nesvarbu sutuoktinis jis, ar tik sugyventinis. O ir zmonas kartais ismeta be skatino, jei norima viskas apdaroma.

Zmoniu santikius atspindi ne statusas, o juos formuojantys zmones.

Suprantu, jums santuoka yra vertybe, man ne. Del to neturiu poreikio menkinti jusu pasirinkimo, tiesiog as ji gerbiu, vien todel, kad jis jums tinka.

kazkaip nelabai jus supratau. kam jum tada vestuves, jei tai yra isipareigojimas vienas pries kita?cirkas kad kiti matytu, jog isipareigojimai tikri? sugyventiniai irgi duoda isipareigojimus vienas kitam...ir butent jiem nereikia nei baznycios,nei kunigo, kad tai patvirtintu. kazkaip priestaraujat pati sau. jum vestuves tam kad neliktumete basa skyrybu atveju?tada tai tikrai tik cirkas, o ne isipareigojimai rimti....

Santuoka tai ne tik įsipareigojimas, o įsipareigojimų įforminimas, įteisinimas. Sugyventiniai gali būti lygiai tiek pat įsipareigoję. Ir kartais netrenkti durimis kai tai taip lengva padaryti reikalauja daugiau jėgų, negu "į protą atvedantis" oficialumas (tipo kiek kainuos skyrybos, turtą dalintis, tas ir anas...). Be to, jei neklystu pagal įstatymus, vedant bendrą ūkį, net be santuokos galėtum išsireikalauti savo dalį. Na kaip kitos rašė, gali žmoną išspirt be nieko, yra noras, rasi ir būdą
O neturėtų būti, kad ištikimybė už ištikimybę? Nes kitaip, tai skamba lyg pasridavimas, lyg "tu mane finansiškai aprūpini, o aš už tai su kitais nemiegu"

Jei tekėsi už paršo, tai užmovus žiedą jis nepataps svajonių princu

Yra juk dar ir turtai, vaikai ir t.t. Gal ir moterys pačios apsileidžia, subobėja kaip sakoma. Esu ne kartą girdėjusi tokių dalykų, kad myli tą vestą moterį, bet jau kaip kokią savo motiną labiau, o ne partnerę, todėl partnerės lovai jau pasiieško kitos. Bet vėlgi, nėra tokie buki tie vyrai (nes jie taip dažniau visgi daro), nes tos sekso partnerės irgi turi savo pričiūdus, savo praeitis, gal vaikus, kuriuos reiktų žiūrėti apsigyvenus kartu, pametus savuosius.
Be to dažnai būna ir nesuprantamų priežasčių. Galbūt kai kurie iš viso nemąsto ir patys nežino ko jie nori ir kam jie apskritai gyvena. Būna tokių diedų, kurie neina į kairę, bet vistiek visą gyvenimą nepatenkinti savo moterimis. Net prie kitų žmonių jas menkina ir t.t. Taip pat menkina ir kitus žmones, net vadinamus draugus.
Žodžiu, noriu pasakyti, kad žmonės labai skirtingi ir tikrai mums, jei esame kitokie, nesuprasti tų priežasčių. Galbūt viduje jie patys supranta kokie jie nevykėliai ir kad jokia moteris jiems nebus geresnė, kibs prie visų tai bile su jais nesiskiria ir jiems gerai.

Toje situacijoje, tai ji nenervino, scenų nekėlė, ji gal net ne visas tiksliai ir žinojo, tiesiog kai miestas nedidelis, tai sutapdavo taip, kad užeidavo. Meilužės žinojo, kad čia ta žmona ir pačios bijojo Jinai jį myli, gal akla meilė ar kaip Nes tikrai ji galėtų šiandieninėje situacijoje palikti jį, dar pati iš jo prisiteisti už viską, bet ji to nedaro. Tai jai pirmiausia jo reikia. Yra liudininkų, kurie pasakojo, kad ji labai gražiai jį į keliones išleisdavo ir pan. Visaip ten su dievu linkėdavo ir pan. Tokia motiniška žmona Bet tai matote kaip jis išlošė visgi. Būtų palikęs tokią žmoną, vistiek būtų kita viena moterimi greičiausiai neapsiribojęs, turėjęs kelias ir dabar padvėstų vienas. O turi dabar palaikymą, žmoną, kuri nepabėga net po to, kai jie prarado turtus.
Papildyta:

Aha, bet pamąstykim iš kitos pusės. Pareigojasi būna prieš 200 žmonių, prieš 5 kunigus, vienas prieš kitą, prisigimdo 5 vaikus ir... niekas vistiek nesutrukdo................... išsiskirti
Aišku, jei vyras (nes visgi labiau priimta pirštis vyrui) niekada per kelis metus nešnekėjo apie vestuves, bendrą ateitį, viską visuomet dalino ir atskaičiavo tik pusiau (apie pinigus aš), tai tada aišku, kad jis galimai nepatikimas, bet jei žmonės viską kartu planuoja, viską dalinasi kartu, bendrai, pažįsta gimines vieni kitų, turi bendrų augintinių ar pan., tai yra lygiai tas pats, kas su tuo štampu. O jei tu nepasitiki tuo žmogumi iki tol, kol nėra štampo, tai kaip gali su juo daryti štampą? O bėgti ir štampuotis po pusmečio kartu, tai yra blogis ir nesąmonė. Vat tada tai tikrai daug šansų, kad nepakankamai vienas kitą pažinojo ir t.t.

Yra daug visokių pasiteisinimų pateisinti patogiam gyvenimui ir nesiskirti, yra visokių baimių, kurios trukdo tai padaryti, nepilnavertiškumo kompleksai (kas mane ims), savininkiškumas (tu mano ir niekam kitam neduosiu, nors pats/pati elgiuosi kaip su skuduru) ir t.t. Bet tai yra pasiteisinimai prieš save ir kitus. Normalūs protingi žmonės, sugebės draugiškai išsiskirti, pasidalinti turtus ir jokiais būdais neleis vaikam nukentėti Galiausiai šeima yra partnerystė ne tik lovoje, bet apskritai visame kame. Visai nesvarbu ar tai prisiekiai prieš kunigus, liudininkus ir gavai štampą pase ar prie barščių puodo ir bučkis buvo už štampą, ar net visai neįvardinai tokio dalyko, o tiesiog kasdieniais dalykais rodai savo įsipareigojimą. Taigi jei kyla bėdų, jas sprendi, o ne slepiesi kitoje lovoje Galiausiai jei tai toks jau nekaltas dalykas, kurį galima pateisinti vos ne "ne ta" mėnulio faze, tai kam slėptis, apgaudinėti, pagautiems atsiprašinėti, verkti, prisiekinėti daugiau taip nedaryti? Kaip sakant jei yra susitarimas tarp partnerių, kad yra vadinamas open relationship ar pan, tai valio, nieks nieko nesako. O jei prisiekei ištikimybę iki grabo lentos ir kitokių susitarimų nėr, tai ir laikyk suglaudęs kojas ar savitarna užsiimk, netinka - skiriesi ir ieškok malonumų kur tik širdis geidžia. Bet ne, visi gudrūs nori apsidrausti, kad neliktų senatvėj vieni. Čia sąžininga?
Iš ankstesnio posto taip supratau, kad ji pati specialiai jas nervindavo O dėl palikimo tokioj situacijoj, tai jei gerais laikais meilužes pakentė, tai labai maža tikimybė, kad paliks žmogų bėdoje
O būna ir labai stiprių, ilgalaikių santykių susištampavus po trumpo laiko. Lygiai taip kiti pragyvena kartu keletą metų, žino šeimas, draugus ir ką tik įmanoma, dar kokį bendrą turtą ar vaiką užgyvena ir skiriasi nespėjus štampo rašalui nudžiūt. Man regis visa tai ir remiasi į žmogaus požiūrį, įsipareigojimą. Dažnai tenka girdėt apie konfliktus poroje ir kaip vis skiriamasi, taikomasi, vėl skiriamasi... Tokie dalykai stebina vis mažiau, nes bėgti nuo problemų lengviau neii jas spręsti

Savo vyrui niekada nebuvau neistikima

Aš taip pat.

Aš pastaruoju metu pamastau apie tai, kad reiktų kokį susirasti vien dėl lovos reikalų, nes pas mane didesnis poreikis nei pas maniškį. Tačiau kolkas tam nesu pasiruošusi emociškai. O kaip bus po kelerių metų, jei tokia situacija išliks, tai neaišku.

O kitų variantų nesvarstėte? Kad ir kokių žaisliukų? Ką tuo klausimu vyras sako? Per kelerius metus tai ir Jūsų poreikis gali sumažėti ar vyro išaugti