Dilema-pirkti diplominį darbą ar rašyti pačiai?

siaubas. Tikrai sąžinė galėtų abi pagraužt. To ir palinkėsiu.

Yra tokių, kurie puikūs praktikai, o teorijos sakinio nesugeba suregzti. Norėčiau, kad mane operuotų chirurgas praktikas su nupirktu diplomu, negu puikus teoretikas ir prastokas praktikas.
[/quote]



pritariu 100 proc. Iš visų studentų, kuriems esu suteikusi pagalbą, tik viena nelabai besiorientuojanti gyvenime buvo pasitaikiusi. Jaučiau, kad jai rašau per gerą darbą. Bet atmestinai rašyti man neišeina... Tik buvo gaila, kad puikiai vadovo ir recenzento įvertintą darbą sugebėjo apsiginti vos 5

Aš kažkaip esu prieš visus šitus pirkimus. Buvo ir man pasitaikius tokia situacija, kai jau maniau nebesugebėsiu (labiau nesuspėsiu tiktų) kursinio darbo atsiskaityt, pusė kurso tada pirkosi darbus, tačiau mano principai neleido pirkti, ir iš didelio noro bei darbo viską pasidariau pati, atsiskaičiau, o ir dėstytojas matė, jog savarankiškai daryta, o ne pirkta ( na jis toks gudrus buvo, daugumai, kurie pirkosi darbus dar sunkiau apgint buvo).
Manau tam ir skirtas universitetas, kad baigęs žmogus sugebėtų būti įvairiapusiškas, o ne tik praktikas (man asmeniškai irgi sunku rašyti darbus, tačiau viską įmanoma išmokti)

Mano supratimu pirktas rašto darbas ir pirktas pats diplomas (būna ir taip) yra skirtingi dalykai.
O šiaip jau kalbėta, kad jei sistema yra atgyvenus, netinkama naudojimui ir objektyviai neįvertina studento sugebėjimų, ją reikia keisti, o ne palaikyti gyvybines funkcijas perkamais darbais. Kaip čia yra, kad visos rašo darbus tik protingiems, per visą temą gal 2 ar 3 nesigaudantys reikale klientai? Kaip tokie protingi nesugeba pasirašyt bent patenkinamų darbų? Ir kodėl jie turėtų sudaryti konkurenciją tiems, kas sugeba suderinti gyvenimo niuansus su rašymu, paskirti tam laiko ir energijos, įsigilinti į dalyko teoriją? Ir galiausiai ar manote, kad jei esi super teoretikas, bet praktiškai nesugebi pritaikyti žinių, kaip niekur nieko pasibaigsi mokslus ir sėkmingai dirbsi pagal diplomą? Argumentas, kad geriau praktikas, negu teoretikas yra suprantamas, bet taisyklės yra taisyklės, jei nenori ar nesugebi jų laikyti, tai ir nekišk nosies ten kur jos yra. Tas toks požiūris persismelkęs į visus gyvenimo niuansus - kyšius imt/duot galima, nes algos mažos, machinuoti savų naudai yra gerai, nes kas gi jais pasirūpins, biurokratija, švogerizmas ir t.t.

Ajste. Jūs stebitės, esą, rašiau tik protingiems. Nieko stebėtino, kokiems 10 atsisakiau rašyti. Būtent dėl to, kad jie buvo neverti. Iš tų, kam rašiau, pirmai merginai rašiau pirmais metais po studijų. Ji buvo po avarijos, dėl smegenų sukrėtimo vos ėmus skaityti skaudėdavo galvą. Ji jau turėjo dalį surinktos medžiagos ir 10 lapų teksto, iš ko supratau, kad ji pati parašytų geriau. Bet va taip atsitiko. Beje, ji vėliau pasirašė disertaciją ir iki šiol dalyvauja moksliniame gyvenime. Paskui, kažkur apie 1995 metus rašiau dviem kursiokams neakivaizdininkams. Abu dirbo darbuose pagal specialybę, o vyrukas, kurį pažinojau iš seniau, dar turėjo šeimą, gimė vaikutis, kuris buvo labai neramus, nemiegodavo naktimis. Mergina buvo ką tik pakeitus darbą į labai solidų, bet visai laiko nelikdavo. Paskutinis atvejis panašus – draugės sūnus jau krizės metais versle samdomas darbuotojas, kad nežlugtų dirbdavo nuo 7 ryto iki 8-9 vakaro, šeštadieniais visad, dažnai ir sekmadieniais – kada nueiti į biblioteką, susirinkti medžiagą. Beje, jis temą pasirinko iš savo specialybės, praktinę dalį padarė pats. Tai, kad šie žmonės visi dirba pagal įgytą specialybę, sėkmingai daro karjeras, įrodo, kad aukščiausių pažymių buvo verti. Be to, dar vadovų klausimas. Pirmoji studentė turėjo puikų vadovą, deja, jis susirgo, tačiau katedra nepakeitė. Kitais atvejais vadovai tik pinigus už vadovavimą pasiėmė, studentai buvo paleisti plaukioti vieni. O tai merginai, kaip minėjau, dar ir oponentas kliuvo, atsiprašau, su užlenkimais, kartais matau viešumoje tekstų. Atsiliepimą parašė glotnų, o į darbą susidėjo skirtukus ir pradėjo prie sakinių kabinėtis. Va tam ir buvo reikalingas pasiruošimas, nes buvo įvertinta dešimtuku.
Beje, dėl diplominių rašymo apskritai. Manau, kad jie reikalingi. Išmokstama surinkti didelės apimties medžiagą, atrinkti, kas priklauso temai, kas yra esminiai ir antraeiliai klausimai, kaip suplanuoti ir išdėstyti ir t. t. Visa tai darbe labai praverčia, žinoma, jei dirbama ne viščiukų fasavimo linijoje UK, o intelektualinėje ar biurokratinėje sferoje. Nes dabar dažnai kai parengia projektą ar parašo tekstą – sunku suprasti tiek atskirą sakinį, tiek ir visumą. Beje, esu susidūrusi su lietuvių filologe magistre (VDU), kurios viename lape teksto 4 vietose radau atskirtą veiksnį nuo tarinio, jau nekalbant apie begalę kitokių klaidų. Tad, Laukianti, tegraužia sąžinė tokius rašytojus, kurie jai galimai visus darbus parašė.

Nute, suprantu ką sakote ir kažkokiam lygyje tai yra pateisinama. BET aš kalbu apie priežastis. Rašomojo darbo pirkimas yra pasėkmė. Priežastys yra Jūsų minėtas katedrų, vadovų ir kt istorijų dalyvių nekompettetingumo, neprofesionalumo ir t.t. Mano manymu, jei studentai rimtai pasipriešintų tokiems "bezpredėlams" tai jų mažiau ir vyktų, galiausiai atsirastų natūrali atranka žmonėms, kurie gali ar negali dirbti akademijoje. Galbūt kaip šalutinis reiškinys atsirastų ir nepakantumas perkantiems diplomus, nes nesinorėtų įdėti daug darbo, o vėliau darbo rinkoje konkuruoti su apsimetėliais (kuriems popierius tik dėl vaizdo, kad švogeriai galėtų įdarbinti be problemų).
Dėl dalies Jūsų nurodtu pasiteisinimų, tai galiu iš savo patirties pasakyti, kad jei nori žmonės viską pasidaro patys. Porą puslapių atgal rašiau apie draugę, kuri daktaro disertaciją rašė su trim mažais vaikais, užsienio kalba, o vadovas ilgą laiką buvo išvykęs į užsienį. Ir parašė bai apsigynė puikiai. Pati neseniai apsigyniau darbą, kurį rašiau su didelėm kančiom, asmeninio gyvenimo, miego ir t.t. sąskaita, bet darbas mano. Taip pat gausu koleių ir kolegų, kurie lygiai taip pat derino darbus, šeimas ir darbų rašymą.

Esu rašiusi keletą bakalauro ir magistro darbų. Iki šiol graužia sąžinė, o dar tie žmonės gerai įvertinti buvo. Bandau teisintis tuo, kad gyvenimas su savo finansinėmis problemomis prispyrė - vyro algos tik jam pačiam užtekdavo, vaikas mažas buvo, o mano pajamos buvo apgailėtinos. Dėl tų pačių priežasčių esu rašiusi darbą žmogui, kuriam reikėjo tik penketo, kad tą varganą diplomą turėtų. Irgi galvosopis. Esu rašiusi darbą visiškam nevykėliui, kuris dar ir iš aukšto žiūrėjo, tad bent nuplėšiau tokią sumą, kad anas žagtelėjo. Ir esu pakišusi "kiaulę" mokytojai, kuri net nebandė slėpti savo neišmanymo, pradirbusi tikrai ilgai, bet nesugebanti net pamokos plano sudaryti. Tąkart panoro kvalifikaciją kelti. Kas susidūrė su šita procedūra, supranta, kad tai - ne kažkoks diplominis. Toks pats moters vyras pinigus tiesiai į rankas kišo, nes reikėjo visko skubiai. Iš tos nuostabos pinigus paėmiau paskyrusi pasimatymą po kelių dienų. Atėjau ir juos grąžinau su skambia kalba. Dėl šito sąžinė nė karto negraužė.
Studijuoti (bet ne mokytis!) po tokios praktikos noras dingo. O atgailą už rašytus darbus, manau, atlikau - pusvelčiui ir labai daug jėgų įdėjusi - paruošusi porą daugiavaikės šeimos vaikų valstybiniam egzaminui, kurio rezultatai buvo puikūs.
Va, kokia velykinė išpažintis .

Sunute, velgi vardinate kaip kazkieno nekompetencija dangstoma darbu pirkimu. Kazkas nesugeba sukurti normaliu studijavimo salygu, todel kazkas kitas perka darba ir taip pirmoji grandis nera taisoma, spragos tiesiog apeinamos. Kas is to laimi?

Kodėl gi nenupirkus darbo-juk įvairių situacijų gyvenime būna. Gal žmogus tikrai gabus, bus superinis darbuotojas, bet tiesiog nepajėgia parašyti darbo, nes pats dirba, o grįžęs namo nešioja ant rankų klykiantį mažą kūdikį, neturi sąlygų rašyti ir susikaupti? Na ir kas čia per kriminalas? Juk tarkim,atsimokė tuos metus, nebuvo kažkoks "dundukas". Tiesiog tam paskutiniam užtvirtinimui, tarkim, neturi sąlygų. Tad koks čia kriminalas, jei jam kažkas padėjo rašyti?