Kas lemia žindymo sėkmę?

nežinau nežinau... manau, kad vaikui labiausiai reikalinga gyva, sveika ir stabili mama. kartais, deja, sąlygos yra tokios, kokios yra. be galimybių nei kažkaip atsitraukti, nei tą kasdienybę labiau paįvairinti. logikos jos naktiniuose manęs žadinimuose aš nepagaunu. kaži, ar čia gali kažką papsichoanalizuoti... būna naktų, kai tik tris kartus tepažadina. būna, kad ima ir išvis atsikelia 3.30 (mėgstamas laikas). atrodo, jei ne tos baisios naktys, dar galėtum kažkaip traukti. na bet dabar. aišku, su tuo žindymu yra taip, kad galiausiai patenki į užburtą ratą, nes keliu ir klausimą, ar atjunkymas (pats procesas) nebūtų dar sunkesnis nei gumos tempimas. jei klyktų kokias tris naktis? dievulėliau, neatlaikyčiau. tai va, jaučiu, kad ir nenutraukiu greičiau dėl to, kad to verksmo bijau, o ne kad suvokiu aukščiausiąją žindymo prasmę.

beje, įdomu, kad mūsų antri vaikai ne tik kad gimę vos per kelias dienas, bet ir vardą tą patį turi

Smagu

Deja deja, moterų žindymo istorijomis domiuosi seniai ir gausiai, tai tokių patirčių, kad nujunkius niekas nesikeičia, tikrai daug... Tiesiog niekur nedingsta tas vaiko poreikis ramintis. Kas kitą, kai vaikui kokie dveji. Tada jau galima kelti klausimą, ar naktinis žindymas yra vis dar poreikis ar jau tik įprotis... Bet su kūdikiu juo labiau man tokių klausimų nekyla.

Aišku visada galima bandyti visai nenujunkyti, o naktį pabandysi pasiūlyti kitokį savo artumą, panešiojimą, apsikabinimą ir užglostymą ir t.t. Nors aš iš tingėjimo naktį tiesiog ištraukiu (.) ir toliau parpiu Bet man tai niekad ir netrukdė, vaikas net atsibust ir cyptelt nespėja, aš dažnai irgi neišsibudinu, o neretai net neprisimenu, kad maitinau naktį, būna vyras ryte papasakoja Bet gal aš tiesiog nejautriai miegu, o žmonių visokių būna...

Laba diena,

Įsigyjau jūsų knygą apie žindymą, radau daug naudingos informacijos, bet gaila kad sužinojau apie ją tik jau susidūrus su maitinimo problemomis.
Mano dukrytei 8 dienos. Problemos prasidėjo jau ligoninėje, nes kai atsirado pieno trečią dieną, aš jų neišmasažavau, matyt retokai daviau vaikui žysti- pasekmės buvo pilnos kietos krūtys, apkandžioti spieneliai, blogai tekantis pienas ir gūzai. Grįžus namo pradėjau pastoviai jas masažuoti, šiltas dušas, todėl situacija lyg ir pagerėjo, bet matau, kad pienas sunkokai teka, nematau kad būtų laisvas tekėjimo refleksas, kai bandau truputi ištraukti pieno, reikia jas gerai išmasažuoti link spienelių, tada atsiranda lašeliai. Vaiką dedu prie krūtynės tik jai panorėjus arba žadinu po 3 val., bet matinimas gaunasi labai ilgas po kelis kartus ir dar su mano masažu pagalba. Atrodo jau pavalgė ir užmigo, davus atsirugti ir paguldžius į lovytę- vėl verkia ir deda kumštelį į burnytę, rodydama, kad nori valgyti, tai iš kokio trečio karto pridėjimo prie krūtinės- užmiega. Nesuprantu ar jai neužtenk pieno, ar labai sunku jį ištraukti, nes nekarto nemačiau kad iš spienelių laisvai lašėtų pienas. Gal pas mane užsikimšę latakai ar kažkokios kitos bėdos? Kantriai maitinu, nors spėneliai dar nesusitvarkė nuo apkandžiojimų, bet paimą jos jau gerai, manyčiau. Labai noriu ir toliau maitinti pati kuo ilgiau, bet bijau, kad kažką netaip darau.

Nors maitinu jau trečius metus, nusitraukti man vis dar labai sunku... Tokia anatomija ir tiek, manau. O paguldytas vaikas verkia turbūt ne iš alkio, o dėl noro būti prie mamos. Įsigykit vaikjuostę ir nešiokit mažiukę, naujagimiui niekur nėra geriau, kaip nuolatinis buvimas prie mamos Aš saviškė pirmą mėnesį net nenorėdavau niekur guldyti vienos miegoti, taip gera buvo ją tokią mažą laikyti ant rankų O iš trečio karto užmiega, nes jau būna labai pavargus, nuovargis savo padaro ir vaikas nebeturi jėgų rodyti, kad nenori gulėti vienas. Na bent aš taip manau ir taip jaučiau augindama savo naujagimius

Dėl noro būti pastoviai prie mamos viskas suprantama, aš padėjus ją į lovytę taip noriu vėl ją priglausti prie savęs , bet tuomet net pavalgyti negalėčiau nekalbant apie kažkokius elementarius darbus namuose. O ji ir būdama ant rankų biški aprimsta, bet paskui ir ant jų verkia, ir intensyviai ieško krūties, todėl visgi manau, kad problema yra visgi su maitinimu.

Na tai sakau, įsigykit vaikjuostę, iš visų nešynių ji tinkamiausia naujagimiui. Bet aišku yra ir kitų tinkamų, svarbiausia, kad vaiko kojos nekabėtų ant siauro klyno. Aš saviškę nuo penktos dienos vaikjuostėj kelis pirmus mėnesius vos ne visą dieną laikydavau - ir darbus pasidarydavau, ir su sūneliu žaisdavau. Ir man patogu, ir kūdikiui gerai, ir kaip jauku

Sveiki,

Labai laukiu patarimo kaip elgtis toliau. Mano dukrytei dvi savaitės, maitinu ją savo pienu, kurį ištraukiu su pientraukiu per buteliuką. taip maitinu todėl, jog duodant žįsti krūtį be galo skauda spenelius. Pirmosiomis dienomis speneliai buvo plokšti, tačiau daviau žįsti. Dukra sunkiai paimdavo į burnytę, dėl ko nepavalgydavo, o mano spenelius "nukramtė". Mėginau maitinti su antspeniais, nepadėjo, speneliai pradėjo kraujuoti. Todėl šiuo metu pienelį traukiu su pientraukiu, kur reguliuojasi traukimo stiprumas, todėl ši procedūra tapo pakenčiama, tačiau speneliai vis tiek liko jautrūs. Mėginau kelis kartus vėl duoti žįsti, tačiau skausmas vis tiek nepakenčiamas, eina per visą kūną. Labai laukiu patarimo, kaip išgydyti jautrius spenelius, mėginau kremą su lanolinu, skausmas šiek tiek apmalšo, bet nepraėjo. Be galo noriu žindyti dukrą pati, bet niekaip neperlipu per tą beprotišką skausmą. Žindymo padėtis žinau ir rodos krūtį paduodu teisingai.

Miela dianytis,

jeigu žindyti be spenelių skausmo nepavyksta nuo pat gimimo, o bandymai gerai priglausti prie krūties vis tiek atkaliai nesėkmingi, vertėtų atidžiai patikrinti ar nėra per trumpas kūdikio liežuvio pasaitėlis (p.132-136). Tokiu atveju geriausia išeitis būtų liežuvio išlaisvinimas pakerpant pasaitėlį (atlieka odontologai ir burnos chirurgai).
O jeigu speneliai jau atrodo sugiję po buvusio „nukramtymo“, tačiau vis tiek labai skausmingi žindant ir net tarp žindymų, tai gali būti simptomas giliosios (latakėlių) kandidozės/pienligės (p.211-220), gydomos specialiais geriamaisiais griešgrybeliniais vaistais, kuriuos paskiria apžiūrėjęs ir diagnozę patvirtinęs gydytojas

Gerb. Gydytojau,

Noriu padėkoji Jums už nuostabią knygą. Joje tikrai labai aiškiai ir paprastai pateikta visa reikalinga informacija apie žindymą. Ji mane gelbėjo daugybę kartų, nes kad ir kaip gaila bebūtų nuo pat pradžių mus su mažyliu lydėjo nesėkmės žindymo kelyje.
Mano sūnus pirmą kartą priglaustas prie krūties buvo praktiškai iškart po gimimo. Akušerė parodė, kaip taisyklingai tą padaryti, vaikelis valgė, o man skaudėjo...Kūdikį glaudėme dar ir dar kartą, akušerė pasakė, kad viskas atrodo gerai, kad jis priglaudžiamas teisingai, tačiau man vis tiek skaudėjo...Ligoninėje praleidome šiek tiek daugiau nei parą, per tą laiką besikeičiant pamainoms mus aplankė trys skirtingos žindymo specialistės, visos kartojo tą patį - vaikas priglunda teisingai. Galiausiai nusprendėme, kad pas mane tiesiog jautresni spenialiai ir viskas sugis.
Dabar mano sūneliui 5 savaitės ir aš iki šiol maitinu jausdama skausmą. Kartais sugebu tiesiog nekreipti į tai dėmesio, o kartais maitinu su ašaromis akyse.
Per šias penkias savaites mes apsilankėme maitinančiųjų krūtimi organizacijoje. Ten esančios specialistės patikrino vaikelio liežuvio pasaitėlį - viskas tvarkoj. Kadangi jo liežuvėlis buvo šiek tiek baltas, galvojo, kad gal pienligė, tačiau patikrinusios mano spenialius nusprendė, kad tai ne pienligė. Dar kartą parodė padėtis, atrodė, kad viskas gerai, sakė skausmas praeis, kai sugis spenialiai. Vėliau man buvo nustatytas mastitas ir paskirti antibiotikai. Tą pačią savaitę kūdikį prižiūrinti gydytoja pamatė, kad jo liežuvėlis baltas ir pasakė, kad gali būti pienligė, patarė pasikonsultuoti su šeimos gydytoja ir gydytis pienligę, nes galbūt ji lemia mano spenialių skausmą. Šiuo metu jau savaitė, kaip abu gydomės pienligę, tačiau jokių pokyčių nei ant jo liežuvėlio (vistiek būna šiek tiek baltas), nei mano spenialių skausmas ar išvaizda nepasikeitė (jie rožinės spalvos). Skausmas lieka ir po maitinimo, kartais pabudusi naktį jaučiu kaip "degina" abu ar vieną kurį spenelį. Tai ypač suaktyvėja kai būna šalta...
Viskas atrodytų dar ne taip blogai, su skausmu galiu susitaikyti, nes labai noriu toliau maitinti, tačiau turime kitą bėdą - mažylis kartais būna tarsi išprotėjęs maitinimo metu. Visas raitosi, spardosi kojomis, mosikuoja rankomis, sukioja galvą arba traukia galvą atgal (su mano krūtimi burnoje), to pasekoje iš naujo traumuoja mano spenialius. Būna priglaudžiu jį, kelias sekundes jis valgo gražiai, o paskui prasideda. Glaudžiu iš naujo bet ir vėl tas pats. jeigu bandau jį atitraukti ir nuraminti, padėdi atsirūgti, taio jis dar labiau pasiunta, ima klykti, ieškoti krūties. Tas pats nutinka ir tuomet, kai jis pats remdamasis rankomis man į pilvą, atsitraukia ir iškart desperatiškai ieško krūties. Kaip aš sakau atrodo, kad tuo pačiu metu jis ir nori valgyti, bet ir nenori, ar tarsi pienas būtų neskanus. Toks neramus jo elgesys prasidėjo antrą savaitę po gimimo, tik pradžioje taip jis elgdavosi tik kartais, dažniausiai vakare, o šiuo metu dauguma maitinimų būna tokie...
Galbūt Jūs, gerb. gydytojau, žinot kas gali įtakoti jo tokį elgesį? arba gal kas iš mamyčių turėjote tokią bėdą ir galite pasidalinti patirtimi, nes aš jau nebežinau ką daryti ir kaskart darosi vis sunkiau ištverti tuos spenialių traumavimo momentus.

Miela Milk,
labai nuoširdžiai Jūsų atsiprašau, kad, visur ir visko nebesuspėdamas, laiku neperskaičiau ir neatsakiau į Jūsų klausimą.
Jei dar iš mano pamastymų būtų kokia nauda, tai, mano žiniomis, ir po žindymo besitęsiantis deginantis skausmas labiausiai būdingas pienligei/kandidozei. Gydymas priešbakteriniais antibiotikais, dažnai suaktyvina kandizozinę/grybelinę infekcija, nes sumažėja ir su grybeliais konkuruojančių “gerųjų” bakterijų. Jeigu pienligė įlenda į pieno latakėlius, tai kartais išorėje (gydant tepamais vaistais) gali nieko nebesimatyti ir tenka skirti geriamuosius specialius priešgrybelinius vaistus (p.211-220).
Jūsų sūnelio nekantrus neramumas, pasireiškiantis neužilgo pradėjus žįsti, gali būti dėl to, kad kūdikiui lengvai išžindus pradinį pieną, atsinaujinę spenelių skausmai stabdo tolimesnio, iš giliau krūtyje esančių latakėlių, pieno tekėjimo refleksą. Bet vaikelis nenustoja norėjęs pieno, todėl jis “dar labiau pasiunta, ima klykti, ieškoti krūties”. Išeitis turėtų būti kompleksinė: (1) gydyti krūtį, šalinant jos skausmų priežastį, pvz., kandidozę, ir (2) neleidžiant kūdikui spenelį papildomai traumuoti, t.y., pasirūpinant, kad jis gerai priglustų prie krūties.

Gerb. gydytojau,

Dėkoju už jūsų atsakymą. Tiesą sakant niekad nesusimąsčiau, kad mano atveju skausmas stabdo pieno tekėjimą, kadangi visuomet kai maitindavau vaikutį, suveikus pieno tekėjimo refleksui, pienas trykšdavo srove, o tiksliau netgi keliomis srovėmis. Dažnai pienukas tekėdavo ir iš kitos krūties, todėl ilgą laiką maitindavau apsikaišiojusi rankšluosčiais bet turbūt po tokio fontano, paskui vaikutis visai nesulaukdavo pienuko ir pykdavo. Tiesa, manau, kad mūsų atveju įtakos turėjo ir maitinimo pozicija. Jis būna neramus, kai maitinu jį pasiguldžiusi ant savo pilvo, o štai maitinant klasikine pzicija, jis elgiasi visai kitaip....

Jeigu turėsite laiko, galbūt galėsite padėti man rasti dar kelis atsakymus.
Dabar sūneliui jau beveik 11 savaičių, tačiau mes iki šiol nežinom ar mums pienligė ar ne. Aš skausmo nebejaučiu, o vaiko liežuvėlis vis dar baltas. Vartojom Nystatin 10 dienų, tačiau niekas nepasikeitė, nors gydytoja sakė, kad vaistas turėjo padėti jau po 3-4 dienų. Kadangi vaikelio liežuvėlis tik truputį baltas ir nėra jokių apnašų niekur kitur, tai visi man kartoja, kad labai sunku pasakyti ar tai pienligė, kad neva gali būti nuo riebaus pienuko. Gyvenam UK, čia svarbūs rodikliai nustatant pienligę, yra kūdikio svoris ir bėrimai ant užpakaliuko. Bėrimų neturim, o svorio prieaugis puikus - gimėm 3.86kg., numetėm tik 50gr., dviejų mėnesių svėrėm 5.88kg. Šiuo metu man kyla klausimas kiek ilgai pienligė gali tūnoti kūdikio burnoje be jokių kitų požymių ar bent jau didesnio išplitimo burnoje?

Kitas keistas dalykas vyksta su mano speneliais. Nors man jų visiškai nebeskauda, tačiau jie visad raudonos - rožinės spalvos. Pastebėjau, kad praėjus šiek tiek laiko po maitinimo jie pabąla, o kartais netgi tokie pamėlę būna (dažniausiai tą pastebiu duše, tai galbūt dėl šilta-šalta kontrasto). Gal žinote ar tame gali slypėti kokia nors problema ar tai visiškai normalu žindymo laikotarpiu?

Atsitiktinai buvau užtikus informacijos apie Reinaudo sindromą (Raynaud’s Syndrome) ir jo sukeliamus vazospazmus, čia angliškai išsamiau parašyta, lietuviškai neradau. Rekomenduojama vengti temperatūrų kaitos, šalčio apskritai, vengti kofeino, nikotino, kraujagysles sutraukiančių vaistų.. Galima pabandyt vartoti kalcį, magnį, vit.B6. Pasiklauskite GP ar žindymo konsultantės dėl šios diagnozės, jei patvirtins, turėtų patart išsamiau.. Sėkmės.