Kas lemia žindymo sėkmę?

Miela Iris_25
Sveikinu Jus!
Džiaugiuos, kad ėmėtės šiandien vis dar labai aktualaus žindymo propagavimo ir mokymo. Malonu kad į knygą surinktos žinios Jums buvo naudingos
Tačiau „Teorija – sausa šaka. Užtat gyvenimo vaisingas medis – žydi!“
Taip ir Jūsų diplominio darbo dešimtukas užderės pačiais gražiausiais vaisiais, kai jo žinios priverčia susimąstyti ir paskatina daryti. Didžiausios sėkmės Jums ir praktikoje!
Kviečiu į KONKURSĄ

Laba diena,

Su didžiausiu malonumu skaitau Jūsų knygą „Kūdikio žindymas nepakeičiamas kaip motinos meilė“. Labai daug naudingos informacijos joje radau. Patiko tai, kad knygoje išdėstytas aiškus autoriaus požiūris įvairiais klausimais. Tačiau, iškilo keletas klausimų į kuriuos neradau atsakymų arba tiesiog nesupratau iki galo. Jeigu atrastumėte laiko atsakyti į keletą klausimų, būčiau labai dėkinga.

Mūsų dukrytė yra neišnešiotukė, gimė apie 2,5 kg, šiuo metu sveria apie 3 kg ir jai yra mėnuo. Visą laiką maitinu tik krūtimi, jokio kito pakaitalo neduodu, pieno nenutraukinėju. Keli gydytojai patarė vieno maitimo metu duoti abi krūtis. Jūsų knygoje taip pat užsiminta apie tai, kad jei ilgiau užtrunka maitinimas, pasiūlyti kitą krūtį. Man iškilo tokie klausimai:


1. Kokia laiko trukmė skaitosi ilga maitinant viena krūtimi iki pasiūlant kitą krūtį? Mano maitinimas mažiausiai trunka pusę valandos, tačiau dažniausiai apie valandą. Po kiek laiko maitinimo viena krūtimi, būtų teisingiausia pasiūlyti kitą krūtį to paties maitinimo metu?

2. Prieš duodant antrą krūtį, iš pirmos su ranka dar išspaudžiu pienuko, bet mažylis valgo ne godžiai (godžiai valgo pirmas 5 - 15 minučių), labai lėtai ir ramiai, sunku pasakyti ar jis valgo, ar tik žaidžia. Pasiūlius kitą krūtį, jis vėl ryja godžiai. Ar tai reiškia, kad jis neturi jėgų ištraukti gilesnį, riebesnį pienuką iš pirmos krūties? Ar teisingai darau, kad duodu kitą krūtį, užuot kantriai (daugiau nei valandą) laukusi, kol ištuštins pirmąją?

3. Kuria krūtimi pradėti kitą maitinimą, kai paskutinis maitinimas buvo iš abiejų krūtų – ta, kuri buvo pirmoji ankstesnio maitinimo metu ar kuri buvo antroji?

4. Ar vaikutis nėra alkanas pavalgęs iš abiejų krūtų pradinio, liesesnio pienuko?

5. Ar maitinant iš abiejų krūtų vieno maitinimo metu, nesumažės pieno gamyba?

6. Jeigu pirmąjį mėnesį priaugo apie 500-600 gramų, tai reiškia, kad pakanka pienuko?

7. Ar normalu, kad dažniausiai vieno maitinimo metu iš vienos krūties suvalgo apie 30 g (svėrėme prieš maitinimą ir po maitinimo), maitinant kas 1 - 2 valandas?

8. Vaikutis po maitinimo beveik visada būna neramus, steni iki raudonumo, raitosi, bezda, verkia. Kai pasiūlau dar krūtį, patenkintas čiumpa, nusiramina, tačiau panašu, kad jis su ja tik žaidža, o ne valgo, nes per papildomas pusę valandos ar valandą suvalgo tik 10 g (svėrėme). Nesuprantu, ar jis nori dar valgyti, ar tai vadinamieji pilvo diegliukai? Jau kuris laikas pats nesituština. Buvome išlaukę net 8 paras, bet vistiek pats nesituštino. Padedame pasituštinti kremuku suvilgytu termometru. Atsirado bambos išvarža. Kai vaikutis verkia po maitinimo, labai dažnai norisi duoti čiulptuką „tuštuką“. Šiuo metu nuraminimui dažniausiai duodu pažaist savo krūtį, bet nuo to labai skauda spenelius, bijau, kad greitai nuo skausmo negalėsiu ir maitinti. Kaip manote, kas vaikiukui yra, dėl ko verkia ir steni po maitinimo, kaip galėčiau jam padėti, nes širdis plyšta iš skausmo žiūrint į pilna gerkle verkiantį vaiką.

9. Papildomai geriu geležį skysta forma "Ferromax Tonic Strong". Ar nekenkia ji vaikučiui? Ar gali būti, kad ji kietina jam vidurius?

Miela iksiule,

Kai ištisinis žindymas iš vienos krūties užtrunka apie pusę valandos, jau yra didelė tikimybė, jog kūdikis gavo iš tos krūties ne tik pradinį (liesesnįjį), bet ir galinį (riebesnįjį) pieną. Jeigu žindo su pailsėjimo pertraukėlėmis, tai rekomenduojama prie tos pačios krūties glausti vienos valandos laikotarpiu. Tačiau būna situacijų, pvz., „augimo šuolio“ metu, kai kūdikiui prireikia pieno daugiau, nei iki tol rasdavo vienoje krūtyje, o žinda jis aktyviau/energingiau ir ją greičiau ištuštinęs, labai nekantrauja ir nelinkęs laukti kol būtent ši krūtis pagamins ir latakėliais link spenelio atstums naują pieną. Tuomet kūdikį verta glausti prie kitos krūties jau tos pačios valandos bėgyje. Ypač, jeigu ir pati mama, čiuopdama krūtį, įsitikina jos ryškiu palengvėjimu/patuštėjimu


Tikrai, kūdikiui yra lengviau žįsti pradžioje iš krūties veržliai tekantį „pradinį“ pieną. Paskui lėčiau atbėga latakėliais riebesnis galinis pienas. Neretai kūdikiui tenka ir „pažaisti“, dirginant burna spenelį, kad sužadintų galinio pieno išstūmimą >>> pieno tekėjimo refleksas. Taip ir būna, jog kūdikiui tenka kantriai padirbėti ir palaukti. Tačiau, jeigu po lengvai tekančio pradinio pieno išžindimo iš pirmosios krūties, kūdikis perkeliamos prie antrosios ir iš ten vėl lengvu darbu gauna daug nors ir liesesnio, bet santykinai saldesnio pradinio pieno, kūdikio darbas „prisišaukiant“ galinį pieną gali darytis vis vangesnis ir tingesnis. Taigi Jūs teisi, verčiau reikėtų leisti kūdikiui dar padirbėti prie pirmosios krūties.


Kitą maitinimą (žindymo ciklą) pradėkite iš tos krūties, kuri po ankstesniojo maitinimo liko pilnesnė.


Žindęs paeiliui iš abiejų krūtų vieno maitinimo metu, ir iš jų abiejų gavęs tik pradinį liesesnįjį pieną, kūdikis neliks alkanas, nes ir tokiame piene yra ne tik vanduo, bet ir maisto medžiagų, o pieno cukraus laktozės net santykinai daugiau, negu galiniame piene (kuriame kelis kartus daugiau riebalų negu pradiniame piene). Tačiau neriebus liesesnis ir skystesnis pradinis pienas greičiau teka kūdikio plonuoju žarnynu ir spėjama įsisavinti mažiau „perteklinės“ laktozės, kuri storojoje žarnoje dėl fermentacijos išsiskiriant dujoms gali sukelti pūtimą ir pilvelio dieglius, o taip pat pritraukdama vandenį skystina išmatas ir gali atrodyti, jog kūdikis viduriuoja. Apie tai detaliau skaitykite skyriuje „Kūdikio pilvelio bėdos“, p.137-146

BUS TĘSINYS

Pieno gamybą motinos krūtyse reguliuoja du veiksniai: (1) pieno „užsakymas“ ir (2) pieno pašalinimas iš krūties – vietos naujam pienui suteikimas. Pieną „užsako“ žįsdamas kūdikis, kai, burna dirgindamas spenelio ir areolės nervinius receptorius, jis paskatina refleksišką išsiskyrimą iš motinos hipofizio į kraują pieno gamybą ir tekėjimą skatinančių hormonų prolaktino ir oksitocino, kurie kraujo srovės nunešti į krūtis kaip tik tai ir daro: prolaktinas skatina naujo pieno gamybą alveolėse (pav.17), o oksitocinas stimuliuoja raumeninių ląstelių aplink alveoles susitraukimus, pastumiančius pieną tekėti latakėliais link spenelio (pav.16 ir tuo būdu atlaisvinančius vietą alveolėse ir pradiniuose latakėliuose naujai pagamintam pienui kauptis. Kadangi kraujas teka visame kūne, hormonų prolaktino ir oksitocino molekulės atnešamos į abi krūtis, todėl naujo pieno gamyba ir tekėjimas link spenelio irgi vyksta jose abiejose visą laiką kol kūdikis žinda bent vieną krūtį. Taigi maitinant iš abiejų krūtų vieno maitinimo metu bendra pieno gamyba gali nesumažėti. Ir pienas abiejose krūtyse bus toks pats nuostabus – su pradiniu liesesniu (atsigerti) ir galiniu riebesniu (sotumui). Taip jau yra gamtos sutvarkyta, jog, ilgai laukdamas kito maitinimo stambiuose latakuose ir pieno ančiuose (pav.16 esantis pienas liesėja ir virsta „pradiniu“. Nes gamtai pirmiausia rūpi jauniklius pagirdyti – vanduo gyvybei svarbiausias!

Jūsų dukrytė per pirmąjį mėnesį penktadaliu padidino savo gimimo svorį ir to tikrai pakanka

Tiek pieno gali užtekti 1 savaitės amžiaus naujagimiui, juo labiau jeigu jis gimė gerokai prieš visiško išnešiotumo terminą. Jau 1 mėnesio amžiaus kūdikiui 30 g pieno būtų mažoka, jeigu tiek jis gautų per visą maitinimą (žindymų ciklą). Tačiau, jeigu kūdikis dar antra tiek per tą maitinimą gauna ir iš antrosios krūties, tai iš dviejų tokių žindymų susidedančio vieno maitinimo metu gautas pieno kiekis (60 g) yra maždaug kaip tik tiek, kiek ir reikia 3 kg sveriančiam kūdikiui gauti, jeigu jis taip maitinamas maždaug dešimt kartų per parą.
Bet verta turėti minty, kad dėliojimas ant svarstyklių tuo metu, kai kūdikis jau nori likti tik ant mamos rankų, veikia kaip stresorius/dirgiklis, trikdantis kūdikio susikaupimą žindymui kaip valgymui, o ne kaip siekiui nusiraminti po to streso prie motinos krūties. Taip pat trikdančiai per bereikalingą „pasitikrinimo“ įtampą yra veikiama ir natūralioji motinos psichofiziologija, o ypač jautrus neigiamoms emocijoms yra pieno tekėjimo refleksas. Todėl verčiau pasitikėti vaiku, kuris geriausiai žino kada ir kiek ilgai jam norisi žįsti, nes jis natūralus gamtos vaikas. Ir pačia gamta, kuri prieš milijonus metų išrado žindymą ir tiek pat laiko jį tobulino nesižvalgydama į laikrodžius ir svarstykles.

Tokio amžiaus kūdikiai tuštinasi rečiau negu naujagimiai, nes motinos pieną sugeba dar geriau suvirškinti ir įsisavinti, todėl gali užtrukti po kelias dienas, kol susikaupia tuštinimuisi sužadinti reikalingas atliekų-išmatų kiekis. Tačiau reikšmės gali turėti ir žarnų peristaltikai padedančių kūno judesių stoka. Užsibuvus rūgstančioms atliekoms gali prasidėti pilvelio pūtimai su diegliukais. Be to, „žaisdamas“ su speneliu, ypač jeigu kūdikis jau buvo raminamas čiulptuku ,tuštuku“ p.104-105, t.y., burna apžiodamas tik spenelį (tada burnoje lieka daug laisvos vietos, kurioje yra oras), kūdikis ne tik neefektyviai čiulpia ir gali stokoti maisto, bet ir prisiryja oro. Oras, kaupdamasis žarnyne, gali sukelti pilvo pūtimą ir diegliukus. Jei kūdikėlį vargina pilvo pūtimas, nešiokitę jį priglaudusį prie savęs, keisdama jo kūno padėtį, nes tai padės išsiskirstyti žarnos sienelę tempiantiems ir skausmą sukeliantiems oro/dujų burbulams, šilta ranka pamasažuokite pilvelį „pagal laikrodžio rodyklę“, kaip skubia pagalba, taip pat galima pasinaudoti p.141 pavaizduota priemone
Geriausia tarp maitinimų nerimstantį kūdikį raminti kitokia judria veikla: mankštelėmis, žaidimais, kalbinimais, nešiojimais. Nors dar ir labai mažas, jis jau yra homo sapiens, kurio vystymuisi vien gulėjimo ir valgymo nepakanka.

Visad maniau, kad žindymo sėkmė priklauso nuo mamos motyvacijos. Vis dėlto, kuo toliau, tuo labiau imu tikėti, kad labai daug ką lemia ir moters fiziologija. Kodėl vienoms pienas liejasi upeliais, net nusprendus nutraukti maitinimą, o kitos kovoja dėl kiekvieno lašo?

Norisi pasidalinti savo istorija ir paprašyti pagalbos. Sūneliui tuoj bus trys mėnesiai, o mano kova dėl pienuko kol kas be rezultatų. Pirmąjį mėnesį maitinau tik krūtimi, tačiau visas mėnuo buvo labai įtemptas – vaikas visą laiką atrodė alkanas. Šlapių sauskelnių priskaičiuodavome mažiausiai po 10 per dieną (naudojame medžiaginius vystyklus, tad lengva skaičiuoti), tad teoriškai pieno turėjo pakakti. Vis dėlto sūnelis nuolat zirzdavo, prašydavo krūties, tarpai tarp maitinimų dieną retai būdavo ilgesni nei valanda, o patys maitinimai užtrukdavo valandą-pusantros. Dėl technikos, kiek prašiau pažiūrėti specialistų, visi sakė, kad kūdikis žinda idealiai – gražiai apžioja, ausytės juda. Po sunkaus gimdymo mėnesį nesikėliau iš lovos, tad galima sakyti ten ir gyvenome – kūdikis beveik visą dieną leisdavo prie krūties. Naktimis dėl maitinimo problemų nebuvo – keldavosi kas tris valandas, greitai pasisotindavo ir vėl užmigdavo, tačiau rytiniai maitinimai jau trukdavo mažiausiai valandą (beje, miegojome ir vis dar miegame kartu).

Pernelyg nesijaudinau, kol nepaaiškėjo, kad per 3-4 savaitę mažylis nei kiek nepriaugo (per pirmą mėnesį sumoje priaugo 300 g nuo gimimo ir 500 g nuo numesto svorio, bet viską per pirmas dvi savaites). Kūdikis gimė 3.4 kg, o po mėnesio svėre 3.7 kg.. Pediatrė liepė būtinai primaitinti, nes “net iš šalies žiūrint, matosi, kad vaikas badauja”. Labai išgyvenau ir išliejau daug ašarų, nes beveik visą dieną praleisdavau žindydama, dažnai nelikdavo laiko net pietums paruošti, o vaikas “badauja”! Pradėjome primaitinimą mišinukais. Pavalgęs mišinuko kūdikis nurimdavo, imdavo guguoti, šypsotis, lengvai užmigdavo ir išmiegodavo lauke. Tuo tarpu po maitinimų tik krūtimi, zirzdavo, užmigdavo daugiausiai dešimčiai minučių, rodydavo alkio ženklus ir niekada neatrodydavo pasisotinęs Kaip ir anksčiau stengiausi vaikelį kuo daugiau laikyti prie krūties, gulėdavome nuogi, didinau suvartotų skysčių kiekį, tačiau situacija nesikeitė – pamaitintas tik krūtimi kūdikis dieną vargiai ištverdavo pusvalandį iki kito maitinimo, išėjimas į lauką tapo neįmanomas, nes tekdavo stoviniuoti ties kiekvienu kampu ir maitinti vaiką, galiausiai verkiantį parsinešti namo. Kai po maitinimo krūtimi duodu 60 ml mišinuko kūdikis laimingas guguoja, šypsosi, lengvai užmiega ir išveria bent dvi valandas iki kito maitinimo – per tą laiką bent jau galiu atsikvėpti, o ir pienelio pasigamina.

Didžiausias mūsų pasiekimas – sugebėjome atsisakyti rytinio mišinio. Tačiau dabar visą rytą tenka praleisti žindant vaiką – pertraukos tarp maitinimų vargiai siekia 20 min.. Krūtį duodu, kol išsispaudžia bent lašas, tada keičiu į kitą.

Manau, galėtume išsiversti ir be pietinio bei vakarinio mišinių, bet tai reikštų visą dieną praleidžiant žindant (jau minėjau, kad be mišinėlio jau neberizikuojame eiti pasivaikščioti). Nusitraukti matyt nemoku – valandą darbuojantis nusitraukiu varganus 40 ml iš abiejų krūtų. Svorio priauginėjam gerai (praėjusią savaitę priaugome 300 g). Mišinėlio sūnus suvalgo tik 120 ml per dieną (pats sveria 5.1 kg) – aš ir pati nesuprantu, atrodo tokia maža dozė, palyginus su dienos norma tokio svorio vaikui, tačiau jos negavęs vaikas šitaip protestuoja (kuo arčiau pietinio mišinio metas, tuo neramesnis darosi, sunkiai ima krūtį, verkšlena). O gal apskritai pieno netrūksta ir niekad netrūko, o bėdų reikia ieškoti kame kitame? Kaip sureguliuoti pienuką? Vaiko laikymas prie krūties akivaizdžiai nepadeda – sūnelis galima sakyti gyvena prie krūties, o tai visur akcentuojamas kaip pagrindinis ir vienintelis būdas paskatinti laktaciją

Taip pat man neramu dėl to, kad nejaučiu savo pienuko – krūtinė šiek tiek padidėjusi, bet nejaučiu, kad būtų apsunkusi. Nejaučiu, nei kaip pienelis gaminasi, nei kaip teka – apie tai, kad vaikas valgo, sprendžiu tik iš ryjimo garsų. Jaučiuosi pervargus dėl nuolatinio žindymo ir vaiko zirzimo, nuolat verkiu, išgyvenu, kad nesugebu išmaitinti savo vaiko (“nes juk visos mamos gali maitinti”). Susimąstau, ar sūneliui labiau kenkia tas 120 ml mišinuko ar mano nuolatinė įtampa ir ašaros, kad be jų negaliu išsiversti

Miela Berenike,

mišinukas nekenkia, jeigu/kada jis yra reikalingas.
Tiesiog, motinos pienas, tarkime taip, yra/būtų geresnis iš dviejų gerų kūdikiško maisto pasirinkimų, o žindymas yra/būtų geresnis iš dviejų gerų kūdikio maitinimo būdų.
Mišinukas savotiškai kenkia tik tada, kai jis, duodamas be reikalo (1) iš dalies nuslopina kūdikio apetitą kitam, geresniam iš dviejų gerų kūdikiško maisto variantų – motinos pienui ir (2) mišinuku girdomas kūdikis, dalį jo kūno augimo ir energijos poreikiams reikalingų medžiagų gaudamas iš gero konservuoto gyvulio pieno pagrindu pagaminto maisto, atitinkamai mažiau gauna motinos pieno - šviežio gamtos jam paskirtojo natūralaus maisto ir vaisto
O mišinuko girdymas iš buteliuko per čiulptuką, kaip reikalui esant tinkamas kūdikio maitinimo būdas, taikomas be reikalo, atitinkamai gali sumažinti kūdikio galimybę patirti žindymo metu gaunamą betarpiško artumo su savo mama įvairiapusę psichologinę naudą bei pačios mamos sveikatai teikiamas dovanas
Tačiau ir mokslininkai pripažįsta, jog, nors ir ganėtinai retai, tik iki 2 procentų, pasitaiko motinų, biologiškai nepajėgių išmaitinti kūdikius savo pienu. Tokiais atvejais mišinukas yra tikras gėris. Tiesa, pirmiau vertėtų įsitikinti, jog nepažeidžiami gamtiški žindymo fiziologijos ir technikos dėsniai, bei pašalintos visos kitos priežastys, sąlygojančios pieno trūkumą >> p.230-258

Sveiki,

Tikiuosi sulauksiu patarimo... Mano dukrytei 10mėn., maitinu pati ir dažnai. Susiklostė aplinkybės,mkad turiu išeiti į darba ir išvykti 4 dienom į komandiruotę. Kaip nenutraukti maitinimo, neprarasti pienuko ? nesinaudojau nei pientraukiais, nei mišinukais.. Gal galit patarti, kaip pasielgti mano situacijoje?

Be pientraukio nieko nebus... pasiskolinkit gal ir iki kelionės nusitraukinėt po maitinimų ir palikit pienuko dukrytei. Nors galbūt ir nieko nenutiks, jei ir negaus, nebent kito maisto mažai valgo, o komandiruotėj tikrai teks nusitraukinėti, kad nebūtų diskomforto ir kad išliktų stabili pienelio gamyba. Nors per tiek dienų nedingtų, paskui tikrai pasidaugintų pagal dukrytės poreikius, tiesiog dėl savęs, kad sąstoviai nesusidarytų ir neimtų pats pienelio perteklius bėgti

laba diena,

norejau paklausti kokia itaka (teigiama/neigiama) daro sportas zindant? esu kazkur skaicius, visiskai niekuo nepagrista minti, jog sportuojant sutrikdoma pieno gamyba ir jis gali palaipsniui dingti. kiek tiesos yra tokiame teiginyje? ir jei jis tikrai teisingas, ka patartumet norincioms sportuoti ir kartu toliau sekmingai zindyti? is anksto dekoju uz atsakyma.

Noriu parekomenduoti tau Siuslerio druska Nr. 2 ,tik nepadaugink . man budavo irgi tokiu kriziu kaip del kazkokiu priezasciu sumazedavo pienuko . Pabandyk . Jos greitai suveikia , nuo 1-2 tabl. turetu pienuko zymiai padideti .

Rizikuosiu būti nesuprasta. Aš niekur nevažiuočiau. Viskas palauks. Paskui.
Dabar man būtų vaikas.

Papildyta:


Dėkoju už nuostabią knygą apie kūdikio žindymą, žindau savo dukrytę 3.5 mėn ir labai noriu žindyti kuo ilgiau. Nors netikėtai padarė cezario pjūvį, kurio visai nesitikėjau, bet tikejimas ir noras žindyti padėjo, nors mus su dukryte po cezario išskyrė 5 valandom. Dalyvavau Jūsų paskaitoje ir esu labai dėkinga.
Mano nuomone ir kol kas trumpa patirtis rodo, kad žindant svarbiausia labai norėti ir tikėti, taip pat svarbu dar besilaukiant daug domėtis. Visoms besilaukiančioms rekomenduoju Jūsų knygą ir paskaitas, kurios tikrai padeda. Nes tik pagimdžius iškyla įvairių sunkumų ir labai gerai po ranka turėti Jūsų knygą.
Atsakymas būtų žindymo sėkmę lemia noras žindyti, žinios ir domėjimasis žindymu prieš gimstant vaikeliui.