Kas lemia žindymo sėkmę?

Miela Milk,
džiaugiuosi, kad Jums geriau, nebekamuoja skausmai. Išties, ir visiškai sveiko kūdikio liežuvis gali būti truputį balkšvas. Pienligei būdingas savo struktūra į kerpes panašus nenusivalantis apnašas.
O spenelių, kaip ir aplinkinio tamsesniojo laukelio/areolės atspalviai gali būti labai įvairūs ne tik skirtingų mamų, bet ir tos pačios mamos įvairiomis aplinkybėmis ir apšvietime. Jei ir pro padidinimo stiklą nematote jokių žaizdelių ar nenusivalančių apnašų, reiškia nebėra dėl ko nerimauti

Sveiki, gal mano atvejis gal kaip ir daugelio kitų, bet nežinau ar teisingai viską darau. Man darė Cezario pjūvį. Vaiką išėmė 9:07, paspaudė krūtinę, davė mažyliui priešpienio (tai atsimenu per miglą, bet tai tikrai buvo ). Labai sunkiai atsigaudinėjau, tai mažylį gavau tik apie 17 val., žindžiau, tada vėl jį išvežė, kad pamiegočiau. Dar kartą atvežė žindymui 23 val ir vaikas išmiegojo iki 5.00 ryto. Tada jau prasidėjo... Tapau čiulptukas, nes vaikas prie mano krūtinės gulėjo po 6 val. ir į tualetą negalėjau nueiti. Vyras sumaitindavo man ir pusryčius, pietus. Vaikas klykė, nepadėjo nei nešiojimas, nei kitoks raminimas. Duodavau jam krūtį, nes buvau įsitikinus, kad neturiu užtektinai priešpieno, vėliau ir pieno. Pamaitini, jis pamiega 10 min ir vėl verksmas. Porą naktų davėm mišinukų, nes aš fiziškai nebegalėdavau net krūties išlaikyt, kad mažius ją patogiai paimtų, ir buvau vis dar tikra, kad jam neužtenka mano pieno. Grįžus namo situacija buvo ta pati, bet man įsitikinus, kad pieno gaminasi užtektinai, pradėjom mažylį limituoti. Pirmą dieną daug klyksmo, tačiau dabar turim per naktį ir 3 val pamiegot. Vakar vėl parikdėm (parikdėm reiškia, kad jį nešiojam, kalbinam, glostom, bet kartais duodam ir čiulptuką, jau nepatogu ir prieš kaimynus), nes jau skiriu, kai vyksta žindimas ir šiaip čiulpimas, tai naktį pašokdino mus, nes įsiverkus kas kiek laiko pasiūldavau krūtį ir jei per kiek laiko būdavo tik čiulpimas, atimdavau ar pats krūtį pamesdavo. Taip baisu, nes nežinau kas bus, kai vyras išeis į darbą.. Jis mane palaiko ir padeda nešioti mažylį naktį.. Gal vaikučio rėžimas susinormalizuos ir nebus toks čiulptukas. Dieną įvairiai būna, bet jau dienos šviesėja ir pats mažylis pamiega, nes buvo baisu, kad jis visai nemiegodavo, tik čiulpdavo arba verkdavo..

Miaumiukas, labai idomu kaip pakomentuos gydytojas ir kitos mamytes... Musu atvejis labai panasus - pirmus tris menesius dukryte tik ir "kabejo" ant papo - o ar valge ar miegojo ar siaip raminosi taip ir nesupratom. Kiek galejau daviau kruti, kiek ne - sokinejom su vyru pasikeisdami ant kamuolio, nesiojom, supavom ir t.t., lovelej guledavo max 15 min. Galvojom ar cia pienuko truksta (priauginejo ir sisiojo normaliai) ar pilvuka jai skauda (sunkiai jai pavykdavo atsirugti) ar dar kazkas... Na zodziu isaugom taip ir neissiaiskine priezasties. Ciulptuko nedavem, dabar galvoju gal ir vertejo Laikiausi grieztos dietos (gyvenau be karves pieno, kvieciu ir pan), vaistuku visokiu davem pilvui - jokio rezultato. Abejojau ar viska gerai dariau, bet jau yra kaip yra. Dabar mano mazajai metukai ir pora menesiu, o uzmigti be (.) nemokam, jei ne masinoj ar lauke vezime, pavargsta ir pati praso "papa". Nors jau ir pienuko nebe daug ten like, tik viena krutis ji gamina. Nezinau ne kaip atpratint ir ar reikia... Kiti kreivai ziuri kad nemiega vaikas lovytej, bet... kiti migdymo budai isbandyti - baigdavosi isteriniu verksmu Tikiuosi ir sita etapa isaugsim. Kirba man kazkur mintis kad dukrele musu jautruole, o gal ir vel kazka blogai darom, nezinau...

Jautrumas tai ar ne, viską darote gerai Daugelis naujagimių nuolat būna ant krūtinės, ir miegot atskirai toli gražu ne kiekvienam priimtina.. Mano vaikui pusantri metai, ji visiškai normalus vaikas, bet miegame kartu, užminga dažniausiai žįsdama, ir problemos nėra

Bet kaip valgyt pasidaryt? Jau nekalbu apie buitį. Į tualetą, tai parėks ir palauks, bet dušas, galų gale ir nagus susitvarkyti reikia. Nežinau, dar savaitė laisvesnė ir bandysim dar kažką keisti..

Valgyt pasidaryti, nagus susitvarkyt galima vaiką turint nešynėje Tokiu būdu ir kūdikis ramesnis jausis būdamas arti kūno, ir laisvas rankas turėsite. Kol būnate duše, tegu vyras pasergsti vaiką.

Mums su dukryte irgi panašiai huvo, gimė Cezario pjūvio metu. Kūdikiui tiesiog artumo reikia. Viskas netrukus turėtų pasikeisti į gera. Vaikučiai žįsdami ir pamiega.

Visom už, bet ar ne per mažas į nešynę? Jei galit, parašykit man į až dėl tinkamų nešynių mažyliui. Aišku, jei ji padės, nes jį nešiojant ir myluojant, tai tik verksmas būna..

Mielos,
priežastis labai paprasta: „žmogui reikia žmogaus“. Ypač išgąsdintam naujagimiui. O taip tikrai nuvo atsitikę maumiuko mažyliui, kuris ir gimė ne pagal gamtą, ir buvo atskirtas nuo savo mamytės. Tai prisimindamas ir bijodamas jos vėl netekti, jis ir laikosi jos įsikibęs dieną ir naktį. NATŪRALU. O išvertus į lietuvių kalbą, tai reiškia GAMTIŠKA. Jautriam kūdikiui ar mažam vaikui prisiglaudimas prie mamos krūties yra didžiausia SAUGUMO GARANTIJA. Pagal gamtą naujagimiai ir kūdikiai niekada ir niekur nepaliekami, tik VISADA KARTU!

* * *
Vasarį susitiksime su Gargždų ir Klaipėdos nėstukėmis

Mamytės,

Kitų mamų ilgametės patirties (kuria aktyviai domiuosi) įkvėpta ir savo nedidelia patirtimi remdamasi norėčiau visas padrąsinti nebijoti būti mamomis ir klausyti savo mažylių poreikių bei savo intuicijos. Juk dažniausiai suabejojame tuomet, kai įsikiša giminės, draugai ir šiaip pažįstami su savo nuomone. Jeigu mažylis ilgai būna prie krūties, tai žiūrėk tuoj susilauksi komentaro, kad pieno trūksta arba dar juokingiau - kad per liesas! Jeigu miega tik mamai ant rankų, tai jau turėsi "rankinuką" visam gyvenimui. Sąrašą galimą tęsti ilgai...aš irgi susilaukiau tokio pobūdžio komentarų savo laiku, tačiau man buvo vienodai, nes žinojau,kad mano vaikučiui šilčiausia, jaukiausia ir geriausia pas mane ant krūtinės. Ten ir miegodavo pirmą mėnesį. Kai jau alpdavau iš nuovargio, pasiguldydavau šalia, pasakydavau, kad labai pavargau, kad būsiu šalia, o jis pažiūrėdavo į mane savo didelėm protingom akim ir užmigdavo. Viską mažyliai supranta ir nieko nedaro specialiai iš piktumo, o tiesiog tenkina savo elementarius poreikius.
Vėliau, kai mažylis pradėjo išskirti save iš aplinkos ir suprato, kad čia yra taip pat saugu, kaip buvo mamos pilvelyje, pradėjo miegoti savo lovelėje (ji prie pat mūsų lovos ir viename lygyje be jokių sienelių), dar vėliau ir dienomis mažiau ant rankų pradėjo prašytis, juk pasaulis aplink toks įdomus, reikia viską ištyrinėti, išbandyti...pirmi mėnesiai turbūt sunkiausi, nes reikia apsiprasti visiems kartu ir fiziškai atsigauti po gimdymo, vėliau bus vis lengviau. O jeiu mažylis keliasi 10 kartų per naktį, kad patrauktų pienuko porą gurkšnių ir toliau miegotų, vadinasi jam to reikia, jam tai labai svarbu. Man būdavo, kad pabusdavau naktį, negalėdavau užmigti arba konors išsigąsdavau ir taip norėdavau pažadinti šalia ramiai miegantį vyrą, bet nesinorėdavo trukdyti jo miego, tad pakentėdavau, kol vėl miegas suimdavo. Juk mažylis negali pakentėti, kaip kad mes, jam reikia įsitikinti, kad mama šalia, arba tėtis
Kažkurioje šio forumo temoje perskaičiau auksinius vienos mamos žodžius - kam stumti mažylį nuo savęs, kai su laiku jis pats atsiskirs...

Atsakau i temos klausima:

1. Informacinis pasiruosimas (man padejo Jusu, gydytojau, knyga bei nuostabus SM kolektyvas, kuri radau dar besilaukdama nestukiu temoje)
2. Nusiteikimas, kai jau esi pasiruosus ir pasiskaicius.
3. Aplinkiniu palaikymas.
4. Pats zindymas Jei sekmingas nuo pradziu, didele tikimybe, kad bus sekmingas ir tesis ilgai.

(Apie daktarus gimdymo namuose ir ju 'pagalba' bei 'informacija' ner ka kalbet - tuscia vieta.)

Prieš pusmetį čia dalinausi savo ne visai sėkminga žindymo istorija, kai kūdikis beveik visą dieną "kabėdavo" ant krūtinės, nepriaugo svorio, visą laiką būdavo alkanas ir gydytojai išvien siūlė maitinti mišinuku, nes trūksta pieno...
Norėjau tik pasidalinti visai džiugia jos pabaiga - nuo dviejų iki penkių mėnesių mažylį primaitinome mišinuku ir jau buvome su tuo susitaikę, kai pamažu pamažu nieko specialiai nedarant pats sūnelis ėmė ir atsisakė buteliuko - taip grįžome prie išimtinio maitinimo krūtimi. Dabar sūnui jau virš dešimties mėnesių, tačiau pienelio atrodo net daugiau nei reikia (priminsiu - pirmus kelis mėnesius krūtinė atrodydavo visuomet tuščia). Kadangi bandžiau daug įvairiausių metodų pienui pagausinti ir niekas nepadėjo, o pieno pagausėjo visai netikėtai ir visai nesistengiant, įtariu, kad būta psichologinių priežasčių
Kaip bebūtų, norėjau padrąsinti kitas mamytes ir paskatinti jokiu būdu nesmerkti savęs, jei ne viskas einasi pagal planą. Ir nors visi gąsdino, kad įvedus primaitinimą mišinuku pienas greit "užsiriš", mums jis pasitarnavo kaip galimybė šiek tiek atsipalaiduoti, atsitraukti nuo problemos, o atsipalaidavus grįžo ir pienelis!