Fotografijos pradžiamokslis

nesuvokiama tai, kas nuotraukoje... kaip ir nemažai kitų foto, iš kokių nors neramumų, su mirštančiais ir t.t...
Nežinau kaip pati reaguočiau tuo momentu... Bet tikrai nefotografuočiau. Nebūtina viską įamžinti...

Turbut yra ir velesniu vaizdu, na kaip tas traukinys uzvaziuoja, gerai, kad tokios neidejo...

kad taip manytų laikraščių redaktoriai. Bet jie cinikai, visko matę, apie žurnalistinę etiką nieko negirdėję. Jie kitaip vertina tokias nuotraukas, ne taip kaip mes, jautruoliai.
Kažkada ir LT vienas iš leidinių buvo publikavęs pirmame puslapyje ką tik autoavarijoje žuvusio žymaus žmogaus nuotrauką. Taigi čia ne pirmas toks atvejas.

1.

2. aš į bendrą tendenciją atsakiau - straipsnis su klausimu apie etiką ir netgi griežtesnį įvertinimą yra, temoje pasisakymai, kad šiurpu ir blogai yra, tad ir paskatinau nesmerkti (kreipimasis buvo į kosmosą, o ne Jūržolę asmeniškai), nes nė viena, manau, nepultų gelbėt. absoliuti dauguma žmonijos negelbėtų.

dėl fotografavimo niekada nebūkit tikros.. jei rankose įjungtas fotikas, gali būti, kad automatika įsijungtų ir padarytumėt tą foto net pačios nesupratę, kas ir kodėl. va dėl atidavimo publikuoti tai kitas klausimas. bet jei kalbame apie eilinį vartotoją, tai jis tokiu atveju pasipinigautų, kas nėra labai gražu, jei apie profesionalą - jis atliko savo darbą, gavo atlygį. o jeigu jis foto padovanotų žiniaskladai nemokamai, tai būtų mažiau negražu iš jo pusės?

man, tarkim, nepatinka sensacijų vaikymasis, aprašinėjimai baisybių, nusikaltimų, stichinių nelaimnių ir pan., bet aš nerandų tikrai rimtų argumentų to nedaryti, nes tuomet žiniasklaida būtų nebe žiniasklaida, o saldžių naujienų apie gražius žmones skleistuvas. naujiena yra naujiena, net jei ji sukelia neigiamas emocijas ir išgyvenimus. manau, kad tokios baisybės rodymas atlieka nepaneigiamą ir labai svarbią edukacinę funkciją. juk atsiras žmonių, kurie po šito pagalvos, kad visada reikia stovėti toli nuo metro bėgių, kitiems patarti pasitraukti, pastebėti kokį nors bėgantį žmogų, galbūt pagalvoti, kad jei kas įkris, kaip čia greičiau padėti išlipti, atsakyti sau į vidinį klausimą, ar aš galėčiau pasiaukoti bandydamas padėti įkritusiam, net jei nėra jokios realios vilties - ar bandyčiau vis tiek jam padėti? vardan ko? kas po to nutiks su mano artimaisiais? gal kažkoks genialus mokslininkas paskaitęs sugalvos, kaip metro galima saugiai pertvarkyti, gal pakylančias užtvaras pastatyti, gal traukinių greičius mažinti, gal kokią signalizaciją įdiegti, kuri perspėtų artėjantį traukinį, kad ant bėgių žmogus? todėl tai, kad mums baisu ir nemalonu į tai žiūrėti, nereiškia, kad baisių dalykų rodymas žiniasklaidoje yra visiškai beprasmis. bet koks sukrėtimas gali būti panaudojamas pastebėjimui, kaip tai blogai ir neetiška, bet gali tapti ir stimulu padaryti, kad būtų geriau arba nelaimė nepasikartotų. nelygu, kaip į tai žiūrėsi.
Papildyta:


koks drąsus apibendrinimas prie viso mano skeptiško požiūrio į žiniasklaidos etiką, savo misijos nesuvokimą ir iškreipimą, toks pareiškimas yra per drąsus. kam skirstyti pasaulį į mus jautruolius ir cinikus? ai, nu bendriau taip lengviau gyventi.

Sveikos...

Sorry, kad dingus.. Bet.. Neturiu ką rodyt, neturiu dabar net kaip fotkint, dešinės rankos rodomąjį blederint ikišau, sudarkė visą pirštą vaiko gimtadienio dieną, gryžę namo rado kraujo klane atsijungusią.... Na nesvarbu.. Sugys, tik palinkėkit kuo greičiau...

Na .. Dėl tos foto NY ... Tai.. Ką galiu pasakyt.... Galiu pasakyt tiek, kad buvau identiškoj situacijoj, Londone, prieš 4 metus.. Vasara, kur važinėja undergroundai tie karštis nemoku pasakyt, nėra kuo kvėpuot, ir yra geltona linija, garsiakalbiai visada perspėja, neperženngt ir nestovėt už jos... Maža ką... Aš tada laukiau draugės gryžtant iš darbo, pati alpinėjau ir vis stebėjausi, kaip tie žmonės dzin, stovi ten, juk nualpt gali. Ir jaučiu... Vėjo gūsis- atmauna metro.... Ir tiesiai su mintim susikirto vaizdas,kaip per kelis metrus nuo manęs viena iš dviejų stovėusių merginų, kurios prieš tai plepėjo juokėsi, staigiai susmego ir nubildėjo tiesiai ant bėgių... Aišku... Pabaiga aiški, nieko ten nesimatė, tik draugės klykimas.. Žmonės pradėjo lyst žiūrėt, ką tu ten matysi.. Faršas gi jau... Sustinugs stovėjau 10 minučių.. Išėjau drebanti... Po 4 valandų gavau draugės sms,kad tik dabar visus išleido iš metro, puse ten atsijunginėjo nuo oro stygio ir nuovargio, kol kriminalistai tvarkė ir iš po apačios faršą traukė....
Bet čia buvo momentinis dalykas, tarsi likimas susmego tiesiai po metro pavirto ( gi sakė nestovėt už linijos), būt arčiau stovėjus, būt nieko nebuve... Bet čia baisu, žmogus gi iš niekur neatsirado tą minutę toj vietoj prieš metro,o gal irgi įkrito, kas čia dabar pasakys..

lengviau, kai suskirstai daiktus į savo lentynas.
Duok die, kad kas nors padarytų išvadas po šito įvykio. Nes dažniausiai būna, kad šunys loja, o karavanas eina.

aš tai nežinau, kaip kiti galvoja, bet man tai tos baisybės visada yra pamąstymo šaltinis. kaip apsisaugoti pačiai ir apsaugoti kitus.

aš esu ta durnė, kuri šalia stovintiems nepažįstamiems žmonėms gali pradėti ką nors apie nesaugų elgesį aiškinti arba paklausti vaiką tampančio tėvo, ar jis nustos tampyti, ar man kviesti policiją, ir būti pasiųstai ant trijų raidžių.

ir beje, kas rytą stebiu, kaip mano vaikas eina per perėją šalia mokyklos. ir, ko anksčiau nebuvau pastebėjusi, suaugę žmonės prieina, pamato, kad spuogas dvejoja, pasiūlo ranką ir pagalbą ir padeda pereiti, socialiai rizikingoje aplinkoje gyvenanti pamėlynavusi smėlio barstytoja sustabdo eismą ir perveda vaiką. va taip ir turi būti. jei stebėsi aplinkui esantį pasaulį ir jautriai į jį reaguosi, tai kada nors tai gali sugrįžti. jei pasakysit, kad aš bloga motina, nepervedu saov vaiko, tai galiu atsakyti - na tiap, aš galiu jo ir į mokyklą neleist, bus saugiau, bet kaip kitaip aš jam aprodysiu arba leisiu patirti pasaulio įvairius reiškinius, jei kaip višta sparneliu būsiu apglobusi? o štai jis dabar patiria, kad suaugusieji jam gali padėti, kažkas jį mato, pastebi, pagalvoja apie jį. ir gal kada nors jis mažiukams padės per gatvę pereit.

Pritariu viskam.


Nesakyk, taip, mieloji. Būna tokių situacijų...
Elementarus dalykas - mane užpuolė 6 narkomanai ir spardė dėl telefono, o aš vietoj to, kad jį atiduočiau (pigus telefonas), rėkiau, kandžiojau, cypiau, spardžiaus. Neatėmė O kai jie bėgt pradėjo, nes rytas, žmonių buvo toliau, tai aš dar iš paskos jiems ir rėkiu - ***** ***** **** tuoj policiją iškviesiu
Visiška beprotybė. Nesvarbu, kad po to 2 metus drebėdama sutemus vaikščiodavau ir be balionėlio rankose niekur. Tuo metu man atrodė taip, sveiko proto tiesiog neliko.

Aš tikrai jokiais būdais nesmerkiu.
Papildyta:

Jo, aš irgi nenutylinti Paskutinį kartą kai per šokius močiutė vertė vaiką verkiantį eiti šokti (grubiai taip), aš pasakiau jai, kad tai baisu ir negaliu to suprasti, man širdį skauda. Ir tai buvo intuityvu, jos charakterio nepakeisiu.
Tai manau toks būdas labai šiaip nesaugus, kai protas aptemsta

oho, cioce.. galėsim eit naktį vilniuj pasivaikščiot

aš tai pakliūnu į situacijas. vieną kartą į invalido vietą toks lėktuvo dydžio mersas mersas skersai pasistatė prie PC, išlindo toks gorila didelis ir plaukuotas, aš priėjau, sakau, užuojauta. Jis, kodėl, kas? Sakau, nu Jūs visiškas invalidas, man invalidų visada labai gaila.

O studentavimo laikais kai prie vyro priėjo monstrai su pasakymu - DUOK parūkyt!, jis pasakė aš nerūkau, o po to - DUOK paskambint, tai atidavė telefoną ramiai ir nuėjo

say

Užjaučiu bet nesuprantu, ką su fotoaparatu būtum dariusi? būtų tikrai pasistengę labiau ir atėmę

Say, tikiu, kad padarytas gėris, kaip ir blogis sugrįžta. Aš irgi iš tų rėksnių ir pasipiktintojų. Kartą pamokiau alkoholikę motiną ir jos vyriškį, kurie kūdikį, laikė žemyn galva Bet... kas iš to? ar jie ims elgtis geriau? smarkiai abejoju.
Papildyta:

Priimu užuojautą, nors tai buvo seniai jau ir be to man sakyčiau pasisekė. Tą pačią naktį (tik nežinau ar prieš tai, ar po to, nes jie manęs patykojo rytą ~6 val.), požeminėj perėjoj, prie kurios jie mane spardė ir per kurią aš nusprendžiau neiti, buvo sudaužytas, visaip pripjautas vyras, žinau tik tiek, kad jis liko gyvas, nors ir labai baisios būklės. Tai sakyčiau man pasisekė. Man tik keista, kad tokios pabaisos sau ramiai sėdi ant šaligatvio ir laukia