Sveiki. Iš pradžių labai norėčiau padėkoti Nereali, už jos sukurtą temą, perskaičiau ir senąją ir naująją , daug naudingų dalykėlių radau, bet kadangi pas visus kačių charakteriai skirtingi, tai nesistengiau taikyt metodikos pagal saviškę. Labai norėčiau patarimo kaip elgtis. Situacija pas mus tokia:
Neseniai atsirado mūsų šeimoje katytė, apie 2-3 metų laiko, tiksliai nežinom, nes gatvinukė. Pasiėmėm mes ją iš žmonių, kurie paėmė ją tiesiai iš gatvės, sutvarkė ir pagyvenusi pas juos mėnesį laiko tarp dar dviejų kačių bei šuns daugiau mažiau socializavosi. Bet štai, atkeliavo ji pas mus. Su katyte būtų viskas tvarkoj, švari, nuo pat pirmo karto savo reikaliukus atlikinėjo vietoje, rami, nesidrąsko, neagresyvi, naudojasi drąskykle, bet jau bailumas... atrodo būna kambaryje, bet visada kur nors pasislėpus. Jeigu duodi valgyt, tai aišku išlenda, pradeda glaustytis aplink kojas, ir atrodo, kad jau įsidrąsino, viskas normaliai, bet jeigu tik kitas šeimos narys ateina į kambarį, tai vėl susigūžia ir bėga slėptis uodegą pabrukus. Šiandien visi buvo išėję iš namų, tai kai grįžom dvi valandas katės niekur neradom, jau ir visko prisigalvot spėjom... o ta užlindo po lova, kur rodos nė užlyst neįmanoma. Niekaip neišsiprašėm mes jos lauk, niekas nepadėjo, tai ištraukėm šiaip ne taip, stengėmės kuo mažiau gąsdint, bet vis tiek, drebėjo dar ilgą laiką. Ir beprotiškai bijo ant rankų/kelių būt. Ant rankų iš viso katastrofa, miauksi baisiausiai gailiai, atrodo muši tu ją, net jei paimi už pakarpos, nieko jai neskauda, tai pradeda mostaguot kojytėm baisiausiai ir stengias įsikabint kur nors. Jeigu paimi gražiai, kad turėtų atramą tai spardosi irgi be proto, kad tik ištrūkt. Ant kelių, situacija dar teikia vilčių, nes jeigu duodi skanėstų ir neverti jos, nors ir gražiai, lipt, tai pati ateina, bet labai trumpai. Užlipa paima skanėstą ir iš karto nulipa. Kaip tik prieini ją glostyt iškart susigūžia, rodosi jai, kad trenksim.. O dar šuniuką turim namie. Jorkiukas, brandaus amžiaus vyrukas jau 8 metus kopia, tai kai atkeliavo katytė, pas mus jis ramiakas, šiaip, neisteriškas neloja nieko, bet užpavydėjo baisiausiai. Tai mes jau jam visaip meilę rodom, kad jam čia nėra ko jaudintis, jį labai mylim, giriam, skanėstų dalinam, ir atrodo nurimsta, ateina pas katytę į kambarį, o ta jeigu jis prieina šnypšt pradeda. Bet vieną kartą sušnypščia, šuo lot pradeda, bet jos nepuola, o ta vėl į kamuoliuką susigūžta ir tirtėt pradeda. Nebarėm jos nė karto už nieką (nors dar ir nebuvo už ką), nerėkiam ant jos, nemušam gink dieve, labai gražiai meiliai su ja kalbam, bet vis tiek. Baimės nemažėja. Vyrų šeimoje, be jorko
nėra, nors ir tas kastruotas.
tai va. Gal galėtumėte ką patart, o gal mes čia daug maž teisinga linkme judam ir bandyt toliau draugautis?
Ar reikėtų katytę su šuniuku suleist į vieną kambarį, ar geriau dar palaikyti atskirai, kol šiek tiek ėsidrąsins po butą bent jau vaikščiot?
be to, katytė sterilizuota.