Meilė per atstumą.

Sveikos merginos, ar yra dar liudinciu ir laukiančių savo vyro gryztancio?

Labuka, o as kaip tik dabar sėdžiu oro uoste po atostogų. Maniškis buvo gryzes i Lietuva, o kai jau teko išvažiuoti sugalvojau pasiemiau savaitę laisva nuo mokslų ir vaziavau kartu, bet va atostogos baigesi ir skrendu jau namo, zinoma negaliu skustis praleidome kartu visa mėnesį, bet po to menesio dar sunkiau, nes pripranti, kad jis visada salia, visada uzmiegi kartu ir pan, o dabar gryzus bus tokia vienatve. Stengiuosi nepaluzyi ir as, o ir draugas bando nuteikineti optimistiskai ir vis kartoja, kad viskas gerai mes mylim vienas kita, norim buti kartu ir dabar tik truputį reikia pabuti atskirai, stengiuosi tomis mintimis vedama ir tvardytis, nors issiskirimus tokius isgyvenu labai sunkiai is pat pradziu pvz vakar visa diena praktiškai praverkiau ir prakartojau sau, kad nenoriu jo palikti, kad nenoriu namo. Zinoma praeina viena kita savaite ir truputį apsipranti. O dėl pavydo, as ir esu labai pavydi, net kartais maniškis sako, kad nesveikai, bet is tikro kai jis ten buna visai nepavydziu, nes jis man neduoda tam jokio preteksto, visa laika dirba, o laisvalaikį skiria poilsiui arba man, kiekviena diena skambina, bendraujam skype ir pan, tai mane labai ramina.
Beje, papasakok kokioje salyje taviskis, kiek jau laiko draugaujat ir kiek laiko per atstuma santykiai tesiasi, ir ar nezadat to atstumo mazinti?    p.s.  Smagu su kazkuo pabendrauti ir zinoti, kad ne viena as tokioje situacijoje ir kad kazkas supranta, kaip pati jauciuosi.

Labuka, o as kaip tik dabar sėdžiu oro uoste po atostogų. Maniškis buvo gryzes i Lietuva, o kai jau teko išvažiuoti sugalvojau pasiemiau savaitę laisva nuo mokslų ir vaziavau kartu, bet va atostogos baigesi ir skrendu jau namo, zinoma negaliu skustis praleidome kartu visa mėnesį, bet po to menesio dar sunkiau, nes pripranti, kad jis visada salia, visada uzmiegi kartu ir pan, o dabar gryzus bus tokia vienatve. Stengiuosi nepaluzyi ir as, o ir draugas bando nuteikineti optimistiskai ir vis kartoja, kad viskas gerai mes mylim vienas kita, norim buti kartu ir dabar tik truputį reikia pabuti atskirai, stengiuosi tomis mintimis vedama ir tvardytis, nors issiskirimus tokius isgyvenu labai sunkiai is pat pradziu pvz vakar visa diena praktiškai praverkiau ir prakartojau sau, kad nenoriu jo palikti, kad nenoriu namo. Zinoma praeina viena kita savaite ir truputį apsipranti. O dėl pavydo, as ir esu labai pavydi, net kartais maniškis sako, kad nesveikai, bet is tikro kai jis ten buna visai nepavydziu, nes jis man neduoda tam jokio preteksto, visa laika dirba, o laisvalaikį skiria poilsiui arba man, kiekviena diena skambina, bendraujam skype ir pan, tai mane labai ramina.
Beje, papasakok kokioje salyje taviskis, kiek jau laiko draugaujat ir kiek laiko per atstuma santykiai tesiasi, ir ar nezadat to atstumo mazinti?    p.s.  Smagu su kazkuo pabendrauti ir zinoti, kad ne viena as tokioje situacijoje ir kad kazkas supranta, kaip pati jauciuosi.

Na, draugaujam dar tikrai ganetinai nedaug- metus, nors pazistami esam daug ilgiau. Isvykes jis jau kelis menesius, i Rusija. Atstuma mazinti jis tikrai zada (nes man artimiausius metus tikrai to padaryt neiseitu), bet dar reikia palaukti, velgi kelis menesius, kol kas nieko tikslaus. Ta nezinomybe mane zudo kartais. Bijau ir ji spausti ar prasyt, kad greiciau sugriztu, noriu, kad ta sprendima priimtu pats. Is esmes tai del saves esu visiskai rami, nes zinau, kad noriu but su tuo zmogum, bet mane neramina, kad nesu uztikrinta del jo... Vis kirba galvoj, kad jis tik ko nors ten nesutiktu, kad tik nenutoltume, kad neatsibostu jam toks dvigubas gyvenimas...    taip noreciau vyt sitas mintis salin, bet neiseina nors tu ka! Pati esu labai kaprizinga, noriu visko cia ir dabar, todel man labai sunku susitaikyt su dabartiniais musu santykiais.
Na, o kokia tavo situacija?  turetu but sunku katik grizus po menesiuko drauge, bet laikykis, pradzioj juk visad sunkiausia, nepasiduok neigiamom mintim, o geriau galvok kokia esi laiminga turedama toki zmogu savo gyvenime    ir tikrai, labai faina, kai su kazkuo apie panasias problemas gali pasikalbet, kad ir kazkokiam forume...  

Na, draugaujam dar tikrai ganetinai nedaug- metus, nors pazistami esam daug ilgiau. Isvykes jis jau kelis menesius, i Rusija. Atstuma mazinti jis tikrai zada (nes man artimiausius metus tikrai to padaryt neiseitu), bet dar reikia palaukti, velgi kelis menesius, kol kas nieko tikslaus. Ta nezinomybe mane zudo kartais. Bijau ir ji spausti ar prasyt, kad greiciau sugriztu, noriu, kad ta sprendima priimtu pats. Is esmes tai del saves esu visiskai rami, nes zinau, kad noriu but su tuo zmogum, bet mane neramina, kad nesu uztikrinta del jo... Vis kirba galvoj, kad jis tik ko nors ten nesutiktu, kad tik nenutoltume, kad neatsibostu jam toks dvigubas gyvenimas...    taip noreciau vyt sitas mintis salin, bet neiseina nors tu ka! Pati esu labai kaprizinga, noriu visko cia ir dabar, todel man labai sunku susitaikyt su dabartiniais musu santykiais.
Na, o kokia tavo situacija?  turetu but sunku katik grizus po menesiuko drauge, bet laikykis, pradzioj juk visad sunkiausia, nepasiduok neigiamom mintim, o geriau galvok kokia esi laiminga turedama toki zmogu savo gyvenime    ir tikrai, labai faina, kai su kazkuo apie panasias problemas gali pasikalbet, kad ir kazkokiam forume...  

Mes draugaujam 2,5 metu ir kai susipažinom ir pradėjom draugauti jis jau gyveno ir dirbo Norvegijoje, į Lietuvą grįždavo tik per atostogos. Veliau pradėjau ir aš pas jį kai galėdavau nuskristi, tai gaunasi, kad susitinkam apytiksliai vidutiniškai kas ~ 2 mėn. o atstumą manau galėsim sumažinti tik po 1,5 metų, kai aš baigsiu mokslus tuomet tikriausiai keliausiu gyventi pas jį. Norėtų jis žinoma grįžti ir pan, bet abu puikiai suprantam, kad jei galvojam apie šeimą ir pan, būdami Lietuvoje tokio gero gyvenimo kol kas negalėtume sau leisti, kaip būdami ten.
Aš tai manau taip, vistiek jei jis išvažiavęs tai ne be reikalo, o dėl darbo o dirbdamas svečioje šalyje abejoju ar turi laiko kažkokių panų ieškojimams ir jei tikrai tave myli ir nori būti su tavimi, tai manau į kitų pusę net nežiūri. O beje gal tu nesi tikra dėl jo, nes turi kažkokį pagrindą?

Oho, saunuoliai jus, tai tikrai jau nemazas laiko tarpas pas jus ir tai ikvepia 
Na pagrindas dabar galetu but nebent mano laki fantazija    kazkaip negalvoju, kad jis ten kazkur eitu ir specialiai ieskotusi panu, bet juk gali ivykt viskas netiketai... Aisku, kaip bus lemta, taip, bet kartais aplanko mintys, jog viskas taip atskira, kai jis ten ir as nieko negaliu pakeist 

Oho, saunuoliai jus, tai tikrai jau nemazas laiko tarpas pas jus ir tai ikvepia 
Na pagrindas dabar galetu but nebent mano laki fantazija    kazkaip negalvoju, kad jis ten kazkur eitu ir specialiai ieskotusi panu, bet juk gali ivykt viskas netiketai... Aisku, kaip bus lemta, taip, bet kartais aplanko mintys, jog viskas taip atskira, kai jis ten ir as nieko negaliu pakeist 

Žinoma atstumas daro savo, bet manau jei du žmones nori viskas įmanoma. O mes jau moterys tokios esam įtarios, pavydžios ir pačios kuriančios problemas. O sutikti kitą mergina jis gali net ir jei gyventumėt kartu eidamas išnešti šiukšles. Toks jau tas gyvenimas svarbiausia stengtis ir laukti geriausio, o kaip sakoma meilė nugali viską  O beje, kaip tu labai sunkiai išgyveni atsisveikinimus ir pan? 

Žinoma atstumas daro savo, bet manau jei du žmones nori viskas įmanoma. O mes jau moterys tokios esam įtarios, pavydžios ir pačios kuriančios problemas. O sutikti kitą mergina jis gali net ir jei gyventumėt kartu eidamas išnešti šiukšles. Toks jau tas gyvenimas svarbiausia stengtis ir laukti geriausio, o kaip sakoma meilė nugali viską  O beje, kaip tu labai sunkiai išgyveni atsisveikinimus ir pan? 

Na tiesiog, kai jau isvaziuoja maniskis tai stengiuosi nebut ta diena-kelias dienas namuose. Einu su draugemis susitikt, apsipirkt, galu gale dirbu daugiau ar iseinu i mokslus. Kad nesinervint, neliudet be reikalo, nors paverkt tai visad suspeju... Visad po atsisveikinimo nubraukiu kelias asaras, nezinau gal as labai emocinga pasidariau ar ka, bet paverkus, rodos, net palengveja... O siaip praeina per kelias dienas tas didelis liudesiukas, kai apsipranti, atsiranda veiklos, kitu rupesciu, darbu ir po to jau atrodo gali normaliai gyvent. Nors kas mane ir baugina, kad praejus savaitei, dviems, imi apsiprasti be to zmogaus, kuriesi gyvenima pati sau cia ir atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau ima nebesieti su juo niekas (turiu omeny tuos paprasciausius bendrus reikalus, buiti ir t.t.).

Aš ir panašiai elgiuosi, dažnai net pirmą naktį nakvoju pas drauge, kad nereiktu vienai miegoti  Baisiausia tai man būna maždaug pora dienų prieš, kai žinau, kad jau tuoj reiks išsiskirti, tada tai verkiu ir verkiu. Atrodo nesu mažas vaikas, bet suvaldyti savęs nesugebu. Visada maniau, kad laikui bėgant bus lengviau ir priprasiu, bet iš tikro tai nė velnio niekas nepasikeitė, kokie buvo skausmingi atsisveikinimai, tokie ir yra. Aš ir jau po to kelių dienų laikotarpyje adaptuojuosi. O dėl apsipratimo tai sutinku, ir aš ypač kai praeina nemažas laiko tarpas apsiprantu gyventi viena ir kartais imi ir pradedi mąstyti kokias nesąmones, bet tada visada pagalvoju, o kas aš vis dėlto daryčiau jei jo nebūtų ir tada suprantu, kad man jo labai reikia. Kažkaip net dabar, kai žinau, kad jau pakeliui pas mane, kad jau grįžta visada jaučiu jauduliuką ir kartais net atrodo nedrąsu,bet savotiškai netgi smagu, nes visada jautiesi, kai pirmame pasymatime ir tai neleidžia nusistovėti rutinai. O kai apkabini, pabučiuoji žmogų tokia šiluma užlieja ir tada supranti, kad į nieką kitą jo nekeistum ir, kad tai yra tavo žmogus. Nors po tiek laiko man jį matyti būna taip keista, kartais atrodo, kad sapnuoju 

Aš ir panašiai elgiuosi, dažnai net pirmą naktį nakvoju pas drauge, kad nereiktu vienai miegoti  Baisiausia tai man būna maždaug pora dienų prieš, kai žinau, kad jau tuoj reiks išsiskirti, tada tai verkiu ir verkiu. Atrodo nesu mažas vaikas, bet suvaldyti savęs nesugebu. Visada maniau, kad laikui bėgant bus lengviau ir priprasiu, bet iš tikro tai nė velnio niekas nepasikeitė, kokie buvo skausmingi atsisveikinimai, tokie ir yra. Aš ir jau po to kelių dienų laikotarpyje adaptuojuosi. O dėl apsipratimo tai sutinku, ir aš ypač kai praeina nemažas laiko tarpas apsiprantu gyventi viena ir kartais imi ir pradedi mąstyti kokias nesąmones, bet tada visada pagalvoju, o kas aš vis dėlto daryčiau jei jo nebūtų ir tada suprantu, kad man jo labai reikia. Kažkaip net dabar, kai žinau, kad jau pakeliui pas mane, kad jau grįžta visada jaučiu jauduliuką ir kartais net atrodo nedrąsu,bet savotiškai netgi smagu, nes visada jautiesi, kai pirmame pasymatime ir tai neleidžia nusistovėti rutinai. O kai apkabini, pabučiuoji žmogų tokia šiluma užlieja ir tada supranti, kad į nieką kitą jo nekeistum ir, kad tai yra tavo žmogus. Nors po tiek laiko man jį matyti būna taip keista, kartais atrodo, kad sapnuoju