Darbo paieškos, patarimai

#229
QUOTE(milky @ 2013 01 14, 11:57)
oj kaip pazistamos man visos sitos snekos.. man irgi 25,jau amzius rimtas,o vis nerandu darbo.o taip noriu dirbti...kuo toliau,tuo labiau prarandu vilti ji rasti.dar tokio beviltiskumo nesu gyvenime jautusi.kaip viena mergina sako,reikia maloniai laika isnaudot,bet kartais atsikeliu ir zinau,kad atejusi diena be planu,kaip ir visos sekancios.kancia taip gyventi... sad.gif kartais uzeina tokie verkimo priepuoliai,kad draugas net nuraminti ... negali.jauciuos tokiu nuliu sad.gif galvoju pradeti lankytis pas psichologe,nes baigiu paluzti, bet tai irgi kainuoja, o jau ir taip nasta draugui jauciuos,jis viska apmoka...

Man irgi būna ašarų pakalnės. Geriu raminančias arbatas, dar nusipirkus turiu Sadatif PC, bet jau tabletes stengiuosi kuo rečiau vartoti. prie ko priveda tokie dalykai, baisu ir pagalvoti.
Labiausiai liūdna dėl to, kad atrodo visi skuba, kažką veikia, dirba, bendrauja, o aš didžiąją laiko dalį sėdžiu namie ir nematau žmonių, nei mane žmonės mato.
Jau kartą buvo labai liūdnas reikalas, tiesiog kažkoks priepolis, kai puoliau žliumbti tiesiog balsu. Išsigandau pati savęs tada, nesupratau kas man darosi.
Atsakyti
#230
O jūs nebandot ieškant darbo tiesiai į firmas važiuot pas darbdavius? Nesvarbu,kad jie niekur nesiskelbia ieškantys žmonių ax.gif
Jau rašiau kažkada šioj temoj. Aš po studijų baigimo susiradau įmones,kurių veikla,kaip mano specialybės,pasiėmiau diplomą,sėdau į mikriuką ir pradėjau paieškas. Tada pamenu su grupioke kartu važinėjom.Ir radau taip pirmąjį darbą ax.gif Tą pačią pirmąją dieną.
Jeigu mane taip būtų apėmusi neviltis,kaip kai kurias čia, tikrai negalėčiau taip namie sėdėt ir tik CV siuntinėt.Tiesiai pas įmonės vadovą/direktorių. Na ir kas,kad nesmagu. Per galvą neduos. Blogiau irgi nebus. Kas ieško,tas tikrai randa 4u.gif Nors irt nesu be galo drąsi, bet tiesiog perlipu per save, nes niekas kitas už mane to nepadarys.

Aš kažkaip žaviuos ir neatsistebiu savo vyru biggrin.gif Jis kur benueitų,jį visur priima biggrin.gif be jokių diplomų ar to darbo patirties ax.gif Tiesiog jis be galo drąsus ir turi velnišką iškalbą thumbup.gif

Kažkos psichologas yra rašęs, kad žmogus tampa milijonieriumi, kuomet nebeturi gėdos jausmo... Manau teisinga mintis.
Atsakyti
#231
QUOTE(Alekto @ 2013 01 14, 14:10)
O jūs nebandot ieškant darbo tiesiai į firmas važiuot pas darbdavius? Nesvarbu,kad jie niekur nesiskelbia ieškantys žmonių ax.gif
Jau rašiau kažkada šioj temoj. Aš po studijų baigimo susiradau įmones,kurių veikla,kaip mano specialybės,pasiėmiau diplomą,sėdau į mikriuką ir pradėjau paieškas. Tada pamenu su grupioke kartu važinėjom.Ir radau taip pirmąjį darbą ax.gif Tą pačią pirmąją dieną.
Jeigu mane taip būtų apėmusi neviltis,kaip kai kurias čia, tikrai negalėčiau taip namie sėdėt ir tik CV siuntinėt.Tiesiai pas įmonės vadovą/direktorių. Na ir kas,kad nesmagu. Per galvą neduos. Blogiau irgi nebus. Kas ieško,tas tikrai randa 4u.gif Nors irt nesu be galo drąsi, bet tiesiog perlipu per save, nes niekas kitas už mane to nepadarys.

Aš kažkaip žaviuos ir neatsistebiu savo vyru biggrin.gif Jis kur benueitų,jį visur priima biggrin.gif be jokių diplomų ar to darbo patirties ax.gif Tiesiog jis be galo drąsus ir turi velnišką iškalbą thumbup.gif

Kažkos psichologas yra rašęs, kad žmogus tampa milijonieriumi, kuomet nebeturi gėdos jausmo... Manau teisinga mintis.

Važiavau.... ir nieko .... pasakė, juk parašyta, kad siųsti CV doh.gif Čia manau priklauso nuo specialybės.O kodėl Jūsų vyras taip keičia darbus?
Atsakyti
#232
Barda, milky, -- kaip jus suprantu. Aš irgi panašaus amžiaus ir baigusi mokslus (magistrą) puikiausiais rezultatais bei turėdama šiek tiek darbo pagal specialybę patirties taip pat nesulaukiu atoveiksmio į savo veiksmus. Buvo tik keli kvietimai į pokalbius (vienoje atrankoje praėjau iki paskutiniojo etapo), o dėl kitų darbų net į pokalbį nepakviečia... Savijauta nuo "sėdėjimo namie" irgi tokia pati, ypač liūdna pirmadieniais, kai matai, kad visi kažkur skuba, eina, o tu neturi kur, kaip minėjote, jautiesi niekam nereikalinga... Ir net nežinau, kame problema, nes ir motyvacinį mano gyrė vienas įmonės vadovas (kur likau antra), ir šiaip sakė, kad "stipriai pasirodžiau", nepaisant, kad patirtis dėl studijų darbinė neilga.. Tai aš jau visaip galvoju dėl to nekvietimo: kad kai kur turbūt trukdo, kad per daug mokslų, kitur, aišku patirties trūkumas (bet aš ir neaplikuoju į tokius, kur prašo 5m. patirties), gal "per gerai" kai kuriems darbams atrodau, o gal kai kam kaip tik kažkas nepatinka būtent mano motyvaciniame ar CV (vis tas subjektyvus žmogiškasis faktorius, nors aš labai stengiuosi siųsdama, kad viskas kuo idealiau būtų)... Liūdna. Ypač, kad laikas bėga, o ir mintys tada nesidaro pozityvesnės, dar mažiau šansų atrodo rasti tą darbą... Tai kas belieka? sad.gif
Atsakyti
#233
as irgi kartais pamastau kaip toliau elgtis...atrodo imk gimdyk vaikus ir buk namu seimininke,be nebuciau laiminga,nes nebuciau saves realizavus.. sad.gif dar viena mintis tai eit dirbt padaveja ir panasiai,i aptarnavimo sriti.bet jau dirbau ten apie pusantru metu ir daugiau nemanau kad galeciau. nors kita vertus mano mama kasdien man bando iteigti,kad eiciau dirbt kad ir valytoja,kad uzsidirbti.tai vis apamastymuose as sad.gif
Atsakyti
#234
QUOTE(barda @ 2013 01 14, 14:10)
Man irgi būna ašarų pakalnės. Geriu raminančias arbatas, dar nusipirkus turiu Sadatif PC, bet jau tabletes stengiuosi kuo rečiau vartoti. prie ko priveda tokie dalykai, baisu ir pagalvoti.
Labiausiai liūdna dėl to, kad atrodo visi skuba, kažką veikia, dirba, bendrauja, o aš didžiąją laiko dalį sėdžiu namie ir nematau žmonių, nei mane žmonės mato.
Jau kartą buvo labai liūdnas reikalas, tiesiog kažkoks priepolis, kai puoliau žliumbti tiesiog balsu. Išsigandau pati savęs tada, nesupratau kas man darosi.

as ir esu mazai dirbusi, bet bent vaikus auginu, nors taip save guodziu, kad kazkaip save relizuoju...o siaip man darbas daugiau butu reikalingas del pajamu, kad prisideti prie seimos materialines geroves...nes atsibodo gyventi nuo algos lig algos doh.gif
Atsakyti
#235
Kas svarbiausia, man tai neatrodo "šiaip sau paverkšlenimas", aš bijau, kad tai neišsivystytų į rimtesnes problemas, nes kad stogas gali pavažiuoti tai faktas. Kuo ilgiau praleidi laiko be darbo tuo labiau mažėja pasitikėjimas savo jėgomis. Pradeda atrodyt, kad jau gal ir to ir ano nebesugebėčiau, nors anksčiau būdavo ne tik darbo artimo savo specialybei ieškotis, bet ir šiek tiek tolimesnės pareigos neatrodydavo neįveikiamos, ypač kur skelbimuose reikalaujamas neapibrėžtos srities "aukštasis išsilavinimas".
Bet reikia kabintis nagais ir ragais, iškęsti tą laikotarpį ir kažkokiu būdu rasti stiprybės savyje nusiteikti pozityviai.
Atsakyti
#236
QUOTE(Alekto @ 2013 01 14, 14:10)


Aš kažkaip žaviuos ir neatsistebiu savo vyru biggrin.gif Jis kur benueitų,jį visur priima biggrin.gif be jokių diplomų ar to darbo patirties ax.gif Tiesiog jis be galo drąsus ir turi velnišką iškalbą thumbup.gif



gal dar turi ir patrauklu veida? smile.gif kazkaip vyrams viskas paprasciau...juos daznai priima ir neklausia kokia seimynine padetis ar baiges mokslus, beabejo vyrai ir daugiau darbu moka dirbti...
Atsakyti
#237
QUOTE(xiuke @ 2013 01 14, 12:40)
as ir esu mazai dirbusi, bet bent vaikus auginu, nors taip save guodziu, kad kazkaip save relizuoju...o siaip man darbas daugiau butu reikalingas del pajamu, kad prisideti prie seimos materialines geroves...nes atsibodo gyventi nuo algos lig algos doh.gif

o aš ir vaikučių noriu. Bet kaip juos išaugint reikėtų, juk neturint darbo ir negaunant bedarbio pašalpos negautum nei cento išmokų už vaiko auginimą. kad ir kaip bebūtų liūdna, bet šita pusė dėl ko taip LABAI reikia darbo, man yra svarbiausia. Aišku darbo pokalbiuose to nesakau, bet čia yra natūralu, kad norisi vaikų ir norisi, kad paskui būtų jiems iš ko valgyt nupirkti. Va ir palietėm man skaudžią temą.
Atsakyti
#238
QUOTE(barda @ 2013 01 14, 14:42)
Kas svarbiausia, man tai neatrodo "šiaip sau paverkšlenimas", aš bijau, kad tai neišsivystytų į rimtesnes problemas, nes kad stogas gali pavažiuoti tai faktas.

darbo neturejimas, labai didina menkavertiskuma...labai blogai jauciausi, neivertinta, niekam tikusi ir dar visokia...dabar kaip rasiau esu apsiraminusi, bet kai prasides vel paieskos, vel jausiuosi kaip...atrodo nu niekam tikusi nesi, ir proto uzteko baigti mokslus, ir noro dirbti yra, bet va...kartais pagalvoju, gal isvis neberasyti apie savo seimynine padeti, apie issilavinima, tuomet bent i Norfa priims kokia kasininke ar valytoja, o dabar...
Papildyta:
QUOTE(barda @ 2013 01 14, 14:46)
o aš ir vaikučių noriu. Bet kaip juos išaugint reikėtų, juk neturint darbo ir negaunant bedarbio pašalpos negautum nei cento išmokų už vaiko auginimą.

na auginam kazkaip is vyro algos, nes negaunu nieko nei soc nei kitokiu paramu...nes nedirbusi...o bedarbio pasalpa nepriklauso ir vaiko pinigai ne... verysad.gif
Atsakyti
#239
Merginos, ar nebandėt eiti dirbti į rūbų parduotuves? Aš pati svarsčiau tokį variantą, jei jau būčiau neradus darbo, nors kiek susijusio su specialybe. Mano klasiokė, studijuojanti aukštąją matematiką, pradėjo nuo paprastos konsultantės ir jau direktorė bigsmile.gif Žinoma, tokių pareigų niekas nedalina, bet perspektyva yra, o ir ne minimumą jos ten gauna smile.gif Taip pat mąstydavau ir apie namų tvarkytojos pareigas, vis pinigėliai, tos pačios padavėjos iš bėdos (nors čia jau mano nuomone galutinis variantas, nes perspektyvų praktiškai nėra, o darbas sunkus tiek fiziškai, tiek psichologiškai (teko išbandyti)). Žinau, kad sunku, pati patyriau tą būseną, viską praėjau, bet sunku būna ir turint tą darbą, tiesiog dabar toks etapas, o kuo labiau save graušit, tuo mažiau tikėsit savo jėgomis, tuo ir sunkiau bus rasti tą darbą, įtikinti darbdavį, kad gali, jei pati netiki unsure.gif Aš tikiu pasąmonės galia... blush2.gif
Atsakyti
#240
Barda, milky - vėl antrinu jums smile.gif Pritariu dėl vaikų. Artėju link trisdešimt, tai vis labiau mąstau apie tai, ir santykiai ilgamečiai, ir noras yra. Irgi bandau save iš paskutiniųjų stumti į priekį juodžiausiomis akimirkomis motyvuodama tuo, kad būtinai reikia darbo, nes tik po to galėsiu turėti vaiką.. (Nes kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad didžiausia vertybė man artimieji, šeima, tikrai ne karjera yra aukščiau). Bet šiaip ir dirbti NORIU, nėra taip, kad tik dėl vaiko ieškausi, tikrai ne smile.gif Neįsivaizduoju savęs vien namuose. Bet va būtent, kad yra skaudu dėl bendros situacijos, kai laikas bėga, o nei darbo, nei šeimos pagausėjimo (nes tuomet dar baisiau, kad jau niekada niekas nebepriims be patirties prieš vaiką, o po to dar po vaiko auginimo 'atostogų'.. Plius finansinė pusė, nors ir išgyventume iš turimų pajamų, bet... Be to, ir moraliai aš jaučiuosi niekas, kai neturiu darbo - t.y. neturinti teisės net gimdyti...). Kartais situacija tikrai atrodo visiškai beviltiška - vos ne gyvenimo galas. Bet iš visų jėgų stengiuosi neprisileisti depresijos, nes tada tai tikrai dugnas belieka. O kol kas dar bent maža viltis ir pastangos įsidarbinti.
Atsakyti