Roma ir prieškalėdinė Bavarija

Sužavėjo šios skulptūros,gaila gyvai neteko jų pamatyt,gal ..kitąkart
Puikus fotoreportažas ,ne kitaip

Malonu, kad skaitote. O dar maloniau, kad reportažas jums patinka . Gal neveltui būsiu jį pradėjęs?

Dėkui už gerą žodį ir pagyrimus O dėl gyvenimo būdo, tai... Bet gal geriau šia tema būtų paplepėti tam skirtoje temoje ?

Ataskaita: ir aš čia įlindau, ir aš pamačiau tiek matytų objektų Ech, gal be reikalo aš tos Romos baidausi, a
Dabar jau lauksiu prieškalėdinės Bavarijos
Smagu skaityt, ką jau ir besakysi...

Romos baidaisi . O man tai miestas, į kurį grįžčiau su didžiausiu malonumu.

Na, Bavarija šiek tie dar palauks, nes reikia baigti kelionę po Romą. Galiu tik pažadėti, kad pasistengsiu ilgai neužtempti su rašymu . Tad skubu toliau:

Antrąją dieną keliamės anksti, nes norim kuo anksčiau atsidurti prie Koliziejaus, kol eilės dar nedidelės. Po pusryčių vėl keliaujame link stoties. Čia jos vaizdas:



Romoje visos geležinkelio tvoros išpaišytos grafičiais:



Mūsų pirmasis šios dienos tikslas – apvalioji Respublikos aikštė. Iki jos traukinys neveža, tad tenka pereiti į metro:



Netrukus pasiekiam Respublikos aikštę. Įdomi, besisikirianti nuo kitų. aikštė:



Viduryje aikštės – fontanas:



Dukra fotografuoja, žinoma, šviestuvą:



Viename šiose aikštės šonų mūsų laukė atradimas: suradome bažnyčią, apie kurią prieš kelionę nebuvau skaitęs. Ši bažnyčia mums liko antroje vietoje po šv. Petro bazilikos (jos pralenkti, žinoma, jokia bažnyčia negali):



Jau bažnyčios durys nuteikia labai įdomiai:



Tik įėjus, mus pasitinka nuostabus angelas, laikantis šventinto vandens taurę:



Papildyta:
Bažnyčia tradicinės kryžiaus formos, bet ji nustebina savo dydžiu ir erdve. Daugumoje Romos bažnyčių pristatyta daugybė skulptūrų, o čia:









Didžiuliai bažnyčios vargonai:



Čia gimė tradicija: kiekvienoje kelionėje aplankytose bažnyčiose uždegti žvakutę:



Bet laikas keliauti link Koliziejaus. Praeiname pro Termini stotį (ir kodėl mes neužsisakėme viešbučio šiame rajone ):



Toliau sukam į plačiąją Via Cavour. Tokių laiptų pakeliui pamatėm keletą:

Tiesą sakant, laiptus ne tik pamatėme … Nors viešbutyje gavome labai gerą Romos žemėlapį, bet tai buvo pirmoji mūsų kelionė, tad žemėlapiu, o dar labiau - savimi nepasitikėjome . Norėjom artimesniu keliu pasiekti Koliziejų, tad nusprendžiam eiti ne pagrindine gatve, o nukirsti kampus. Tad pasiekus tokius laiptus, merginas palieku apačioje, pats lipu į viršų, patikrinu, ar yra praėjimas, toliau leidžiuosi žemyn (mobilaus telefono nenaudojau – taupiau ), pasikviečiu merginas, ir keliaujam toliau – ir taip kelis kartus. Bet taip eidami, atrandam dar vieną bažnyčią – San Pietro in Vicolli:





Bažnyčioje dvi įžymybės: vienas krikščionių religijos artifaktų – šv. Petro grandinės, kuriomis jis buvo surakintas prieš mirtį:



Antroji įžymybė – Mikelandželo Mozės skulptūra, dažnai vadinama Moze su ragais:



Pats likimas ištaisė planavimo klaidas, atvedęs mus į dvi nuostabias bažnyčias. Bet juk mūsų tikslas Koliziejus. Jau laikas pradėti skubėti. Bet šalia ką tik lankytos bažnyčios dėmesį patraukia pastatas, prie kurio nemažai jaunimo:



Tai tikriausiai vienas iš universitetų. Tai patvirtina pastato fasadas:



Ir pagaliau prieš akis išnyra Koliziejus:



Sienos pajuodavę nuo automobilių išmetamųjų dujų:

Koliziejus – didžiulis amfiteatras, pastatytas 80 m.e. metais, bet žavintis ne vien savo dydžiu ir architektūra, bet ir inžineriniais sprendimais: juk Koliziejaus grindinį buvo galima apsemti vandeniu, plukdyti laivus, po to vėl viską išleisti ir rengti gladiatorių kautynes.

Mus pasitinka nemaža eilė, bet ji juda labai greitai. Tad netrukus mes jau viduje. Išlandžiojome jį beveik viską, apėjome visus aukštus:













O čia – šiuolaikinių barbarų palikti autografai ant senųjų plytų:



Iš Koliziejaus gerai matosi Romos forumai:







Papildyta:
Prie Koliziejaus galima pasivėžinti karietomis:



Eilė padidėjusi kelis kartus, tad dar kartą pasitvirtino taisyklė: į tokius objektus reikia ateiti kuo anksčiau:



Didingoji Konstantino arka:



Pamatome ir italų jaunavedžių porelę, kuri įsiamžina istorijos fone:



Paauglė dukra rimtu veidu pareiškia, kad jos vestuvės bus Romoje. Man su žmona belieka nusišypsoti .

Išeiname iš Koliziejaus. Aplink – žmonių minios. O Koliziejaus sienos pažymėtos bėgančio laiko ženklais:



Bilietai į Koliziejų suteikia teisę aplankyti ir Palatino kalvą. Nusprendžiame tuom pasinaudoti. Bet žmona pareiškia, kad jai neįdomūs griuvėsiai. Paliekame ją prie Konstantino arkos mėgautis pavasario saulutės spinduliais:



Aš su dukra patraukiame link Palatino kalvos, kur prasidėjo Amžinojo miesto istorija. Pakeliui pamatome Open Tour autobusą:



Į tokį autobusą galima nusipirkti bilietą, kuris galioja dieną ar dvi. Jie stoja prie žymiausių objektų. Gali kada nori išlipti ir įlipti. Bet dabar galvoju : Romos centras toks nedidelis, galima jį išvaikščioti pėsčiomis, tad mano subjektyvia nuomone, pirkti bilietų neapsimoka.

Vaikštome po Palatino kalvą:











Papildyta:
Griuvėsiai mūsų šeimynai nelabai įdomūs , bet dukra ir čia sugeba surasti, kas ją, kaip kelionės pagrindinę fotografę, domina:





Po truputį ima jaustis nuovargis, o ir skrandžiai pradeda urgzti. Todėl tik taip išeina įsiamžinti Koliziejaus fone :



Grįžtame pas žmoną. Ji pailsėjo, priėmė saulės vonias . Todėl negaišdami keliaujame toliau link Venecijos aikštės. Pakeliui vis senovės Romos griuvėsiai:





Ant sienos – granitiniai žemėlapiai, rodantys kaip augo ir nyko Romos imperija:

Prieiname Venecijos aikštę. Joje stūkso Palazzo Venezia – viduramžių ir renesanso ginklų, baldų, skulptūros muziejus. Tiesa, rūmai tuo metu buvo restauruojami, todėl dalis fasado paslėpta po statybiniu tinklu:









Aikštės viduryje – paminklas pirmajam susivienijusios Italijos karaliui Viktorui Emanueliui II:



Toliau lendame į Romos centrą (dar viena klaida: beplanuodamas pražiopsojau nuostabiąją Kapitolijaus kalvą, kuri yra už šių rūmų – nekartokite mano klaidos):



Vienoje iš panašių gatvelių (o gal būtent toje, kuri nuotraukoje) padavėjas labai maloniai pakviečia papietauti. Per daug nesispyriojame, nes skrandžiai baigia prikepti prie stuburo . Užsisakome, aišku, picų. Aš dar nusprendžiu pasimėgauti itališku alumi . Kiek pamenu, jis buvo visai neblogas.

Po vėlyvų pietų (o gal ankstyvos vakarienės ) nueiname iki Piazza del Popolo (Tautos aikštės). Aikštėje stūkso 13 a.pr.Kr. Egipto obeliskas:



Čia stovinti Santa Maria del Popolo bažnyčia (ją daug kas žino iš romano „Angelai ir demonai“) restauruojama, todėl uždaryta. Aikštėje vyksta kažkoks roko koncertas. Pastovime, pasiklausome.

Dar paklaidžiojame Romos gatvelėmis:

Bet įspūdžių perteklius ir fizinis nuovargis ima daryti savo. Nusprendžiame grįžti į viešbutį ir vėlai vakare sugrįžti atsisveikinti su Roma. Bet viešbutyje ištiesus kojas, nebesinori vėl pusvalandį traukiniu važiuoti iki centro. Va dėl ko rekomenduoju viešbučius užsisakyti arčiau centro. Dar išeiname pasivaikščioti po aplinkinį rajoną, pasižiūrėti, kur gyvena italai, kas jų parduotuvėse:







Viešbutyje susitariam su administratore, kad kitą dieną mums anksčiau paruoš pusryčius, nes skrydis ankstyvas, iš viešbučio reikia išvykti 7 valandą ryto.

Ryte atsisveikinam su svetingu viešbučio personalu, tabako kioskelyje perkame bilietus į traukinį. Netrukus po persėdimo į kitą traukinį pasiekiame oro uostą. Kadangi praeitų dienų nuovargis niekur nedingęs, pasinaudojame horizontaliais eskalatoriais:



Atliekame visus formalumus. Netrukus jau sėdime airBaltic lėktuve. Bet kilimo tenka palaukti, kadangi patenkame į tikrą lėktuvų kamštį: prie išvažiavimo į kilimo taką dukra suskaičiuoja berods 10 išsirikiavusių lėktuvų. Bet lėktuvai kyla kas porą minučių, tad netrukus pro iliuminatorių pamatome jūrą:





O netrukus – ir Alpių snieguotas viršūnes:



Taigi, ARRIVEDERCI, ROMA .

Dvi dienos, praleistos šiame mieste, paliko neišdildomą įspūdį. Paliko didžiulį norą kada nors sugrįžti atgal, pasivaikščioti po Trastavere, dar kartą pabūti šalia didžiųjų meno ir architektūros šedevrų, pamatyti naktinę Romą . Mano manymu, tai miestas, kuris nepalieka abejingų – net jei nepatiko iš pirmo karto, reikia pabandyti dar kartą...

O aš tikiu, kad kada nors ten grįšiu. Tuo labiau, kad dar nepamiršau dukros pažado, išsakyto Koliziejuje ...

Žiūriu, kad 2 dienų mažoka šiai sostinei
Ir įdomu ar dukra dar prisimena, ką yra prisišnekėjusi
Reportažas apie Romą puikus Daug minčių ir idėjų kilo jį perskaičius.

Ačiū labai Artūrai gražią šeimynišką išvyką turėjot

Ką tik pasinaudojau jūsų patarimu ir kitai kelionei užsakiau viešbutį Termini rajone.

Ačiū už pasakojimą.
Manau, daug ką panaudosiu savo programos kūrime.