Roma ir prieškalėdinė Bavarija

Sveiki, mielieji. Ko gero nustebote, pamatę dar vieną mano reportažą. Turbūt tai ne staigmena tik Kelionių bendraminčiams, kurie pasižadėjo šį reportažą perskaityti. O nustebti yra dėl ko: po paskutinio mano reportažo niekur nekeliavau (čia nuorodos į mano kelionių aprašymus: Po Europą automobiliu "žaliems" (2010); Opa opa per Europą (2011); J'adore Paris (2011); Kelionė į svajonę (2012), nors pagal peržiūrų skaičių, turbūt beveik visi juos skaitėte). Taigi, apie ką rašyti ?

Baigdamas paskutinį reportažą, rašiau:

Taigi, esam „narkomanai“. Bet niekada nemaniau, kad abstinencijos priepuoliai, arba liaudiškai „lomkės“ gali būti tokios žiaurios: kelionių badas nepakeliamas . Nusprendžiu keliauti „virtualiai“: skaitysiu kitų reportažus, įsivaizduosiu, kad keliauju kartu su jų autoriais, ir viskas bus gerai . Deja... Kuo daugiau skaitau, tuo labiau noriu nukeliauti į Aidlukos Rumuniją ir Turkiją, Cobres, Astros777, renrenos Ispaniją, pasivaikščioti po linoles Italiją. Noriu, noriu, noooooriu... „Lomkės“ dar stiprėja. Žinoma, jas gali numalšinti tik „narkotikai“ – kelionės. Deja, norai ir galimybės nesutampa...

Bet čia kažkuri forumietė Paryžiaus temoje paklausia: ar nėra mano reportažo apie Romą? Nėra, bet šauna mintis: kodėl negalėtų būti ? Nors ten keliauta seniai – dar 2008 metais, bet gal ne tik man būtų įdomu grįžti atgal, prisiminti, kaip prasidėjo mūsų šeimos kelionės. Čia maždaug kaip su filmais: neseniai rodė filmą, kaip prasidėjo Iksmenai, „Žvaigždžių karuose“ irgi po kelių filmų buvo grįžta į pradžią (oho, su kuo save lyginu, tai pasikėliau ). Jei rimtai: peržiūrėjau senas nuotraukas ir pagalvojau: rašyti man patinka, gal tai bent laikinai numalšins kelionių alkį. Tad, kaip supratote, šį reportažą rašau visų pirma iš egoistinių sumetimų. Jame nebus daug informacijos apie kainas, lankytinų vietų darbo laiką – daug kas pamiršta, o ir pasikeitę. Nebus ir išlaidų suvestinės. Nuotraukų kokybė taip pat nekokia: tada dar neturėjom veidrodinio fotoaparato, tik paprastą muilinę. Bet gal dėl viso to per daug manęs nebarsite (na, truputį galite... ).

Vis dėlto manau, kad galbūt rasite ką nors naudingo ir sau, gal pradedantys keliautojai pasimokys iš mūsų klaidų – juk iš svetimų klaidų mokytis yra žymiai pigiau, nei iš savų. Be to, prikabinsiu ir mūsų kelionę į prieškalėdinę Bavariją: prasideda Kalėdų laikotarpis, gal kas pasisems kokių idėjų. Rašydamas liksiu ištikimas savo stiliui: čia rasite daug subjektyvumo, emocijų. Bet gal tai nėra blogai? Reportaže labai laukiu Jūsų komentarų, pastebėjimų, netgi kritikos . Visa tai palaiko įkvėpimą rašyti.

Na, baigiu savo šiek tiek užsitęsusią įžangą ir - pirmyn į praeitį .

Pirmoji kelionė

VISI KELIAI VEDA Į ROMĄ

Visų pirma noriu įspėti, kad čia nerasite kažkokių atradimų: per trumpą kelionę aplankėme tik topinius objektus. Bet rašydamas apie Paryžių, kuriame taip pat kažko naujo neatradome, galvojau, kad niekam nebus įdomus mano aprašymas. Kaip aš klydau: pažiūrėjau į peržiūrų skaičių ir . Todėl tikiuosi, kad ir čia ką nors sudominsiu savo rašliava.

2008 metų sausio mėnuo. Gyvenimas ir finansai susiklosto taip, kad nusprendžiu įgyvendinti savo seną svajonę – nuvykti į Paryžių. Bet pažįstami atkalba: ko jūs tame Paryžiuje nematę, ten visur tik afroeuropiečiai (na, jei yra afroamerikiečiai, tai kodėl negali būti toks pavadinimas ). Tada gimsta idėja aplankyti Amžinąjį miestą – Romą (Paryžių aplankysime po trijų su trupučiu metų – bet apie tai jau turbūt skaitėte). Toliau prasideda planavimas. Dar nebuvau atradęs šio nuostabaus Supermamų forumo, tad iš interneto prisirankioju įvairių nuotrupų. Išnagrinėju Novaturo katalogus: ten Romai daugiausia skiriama dvi dienos. Nusprendžiu: mums užteks dviejų pilnų dienų – nuskrendam iš vakaro, dvi dienos Romai, po to ryte atgal į gimtinę. Čia buvo pirmoji klaida: Romai mažų mažiausiai reikia skirti tris dienas, jei prijungti dar kokį pajūrio miestelį ar Tivolį - būtinos keturios dienos.

Toliau apsitariame šeimos rate, kad devynmetį sūnų kelionė po istorinį miestą dar nedomins, tad skrisime trise: aš, žmona ir keturiolikmetė dukra. Kelionės laiką: balandžio 17 – 20 pasirenku ne atsitiktinai: balandžio 16 žmonos gimtadienis, tad tai tarsi dovana jai, o mums – netradicinė gimtadienio šventė. Žinoma, tos datos pririšamos ir prie lėktuvų tvarkaraščio. Kiek pamenu, Ryanair‘as dar nedaug teskraidė, tad pirkome airBaltic‘o bilietus.

Kitas žingsnis – viešbučio užsakymas. Tuo metu dar nežinojau dabar mūsų favoritu tapusiu booking.com puslapio, viešbučio ieškojau airBaltic‘o pasiūlytame puslapyje hrs.de. Po ilgų paieškų ir dvejonių apsistojame prie viešbučio OCTAVIA. Čia jo tinklapis: Čia jo tinklapis. Nors jis tolokai nuo centro, aprašyme giriamasi, kad labai geras susisiekimas su centru (susisiekimas gal neblogas , bet vien traukiniu važiuojama apie 20 minučių, o dar reikia jo palaukti ). Šis pasigyrimas mus ir pakabino, nes kažkodėl mes bijojome stoties rajono. Tai buvo pati didžiausia mūsų kelionės klaida. Jei dabar reiktų rinktis, rinkčiausi viešbutį tik Termini stoties rajone: nuo čia viskas ranka pasiekiama, rajonas tikrai normalus, pavargus galima grįžti, šiek tiek pailsėti ir vėl varyti į miestą. Viso to negali sau leisti, gyvendamas toli nuo centro. Šios klaidos kelionėse į Miuncheną ir Paryžių nebekartojome – apsistodavome arti miesto centro.

Toliau belieka susiplanuoti pačią kelionę. Bibliotekoje užtinku šią knygą, kuri keliavo kartu su mumis į Romą:ITALIJA. Joje man patiko tai, kad visa informacija pateikta labai koncentruotai ir tik ta, kuri labiausiai reikalinga. Jei ruošiatės į Italiją, patariu ją įsigyti (atkreipkite dėmesį į kainą ). Taip pat su mumis keliavo ir ši knyga:ir ši knyga. Joje taip pat daug naudingos informacijos, patogus visuomeninio transporto žemėlapis. Romos žemėlapyje susidėlioju visus lankytinus taškus. Taip pat išsiaiškinu visą viešojo transporto sistemą, ypač domina traukiniai – juk reikės kažkaip iš Fiumicino oro uosto pasiekti viešbutį.(Transporto planas). O tai galima padaryti tik su persėdimu. Be to, tai pirmoji tokia mūsų kelionė, tad nerimo nemažai. Bet laikas, praleistas prie planų, nebuvo veltui: aplankėme visas numatytas vietas, su transportu jokių problemų nebuvo .

Papildyta:
Šaltą balandžio 17 rytą pajudam į Vilnių. Automobilį paliekam oro uosto aikštelėje. Priduodam bagažą. Šiek tiek neramu: žmonai ir dukrai tai pirmasis skrydis lėktuvu. Bet viskas tvarkoje, tuo labiau, kad lėktuvas pakyla nevėluodamas.



Skrydis trunka apie 3 valandas. Fiumicino oro uoste nusileidžiam pavakary. Kol atsiimam bagažą, kol surandam traukinio FM1 sustojimo vietą, visiškai sutemsta. Bet rankose visas važiavimo planas: išlipti Trastevere stotelėje, ten persėsti į FM3 ir išlipus Ottavia stotelėje, rasime savo viešbutį. Viešbučio aprašyme parašyta, kad nuo traukinių stotelės iki jo 200 metrų. Bet čia išėjo kaip Palangoje: visi nuomojami kambariai 100 metrų nuo jūros . Taigi, kažkur už 500 metrų tamsoje šiaip taip atrandame savo viešbutį (gerai, kad jis visas švietė):



Viešbutis švarus, bet kambariai maži, tuo labiau, kad mes užsisakėm dvivietį kambarį su papildoma lova. Įsikuriam. Ir čia dar norėčiau pakalbėti apie dvi klaidas, kurias padarėme dėl savo nepatyrimo. Pirmoji – žmona į kelionę išvyko su naujais batais ir tik atvykus į Romą, jos kulnai jau buvo nugraužt i. Antroji – į tokias keliones visada reikia pasiimti pleistro. O mes – toli nuo namų su nutrinta koja ir be pleistro, o kelionė po Romą dar net neprasidėjo. Ką daryti ? Itališkai prieš kelionę išmokom tik pagrindinius žodžius, aš angliškai irgi žinau tik kelis žodžius, žmona vidurinėje mokėsi susilpnintą vokiečių kalbą, dukra dar nedrįsta rodyti savo anglų kalbos žinių. Bet žmona greitai randa išeitį: ji su administratore universalia turistų kalba – gestais – greitai paaiškina, ko reikia, ir netrukus grįžta su nemažu pleistrų rinkiniu, kurio užteko visai kelionei .

Netrukus užmiegam. Naktį prižadina griaustinis ir liūtis. Negi tai sugadins mūsų kelionę? Bet rytas išaušta nuostabus, lauke viskas garuoja. Abi dienos buvo nuostabios: temperatūra apie 20 laipsnių, danguje nė debesėlio – idealios sąlygos kelionei po miestą .
Nusileidžiam į pusryčių salę:





Pusryčiai tipiški italų viešbučio: jogurtai, bandelės, sūris ir pan. (pusryčiai tikrai ne vokiški ). Bet mums užtenka. Dabar pagalvojau: viešbutis buvo tikrai neblogas, tik reiktų jį perkelti prie Termini stoties.

Kadangi dar prieš kelionę buvau prisiskaitęs, kad į Vatikano muziejus reikia ateiti anksti, nes po to didelės eilės (tai galiu tik patvirtinti), ilgai nelaukdami pajudam link traukinių stotelės. Čia ant kelio mūsų šešėliai:



O štai šitos pušys mums visada asocijuosis su Roma: tai buvo pirmasis vaizdas, kurį pamatėme šiame mieste (tiesa, nuotrauka daryta ryte, o pirmasis vaizdas buvo beveik tamsoje, nuotrauka neišėjo):



Lipame į traukinį. Važiuojame apie 15 minučių. Pirmas vaizdas išlipus:



Šis vaizdas – šv. Petro bazilikos kupolas - lydės visą kelionę: tai maždaug kaip Eifelis Paryžiuje – iš visur jis matomas. Mums reikia nusipirkti mineralinio vandens. Užeiname į kelias parduotuvėles – butelio kaina – apie 5 EUR . Teko tiek mokėti (po poros metų Vienoje sekmadienį, kai dirba tik suvenyrų parduotuvės, už butelį mineralinio vandens sumokėjome 6 EUR – tai mūsų rekordas ). Taigi, tokius dalykus reikia pirkti toliau nuo turistų apgultų vietų arba prekybos centruose.

Judame link šv. Petro aikštės. Pirmieji egzotiški (bent jau mums tuo metu) augalai:



Laiptai, vedantys į aikštę:





Papildyta:
O štai ir pati aikštė. Kadangi dar ankstyvas rytas, žmonių joje nedaug:









Bet pakol kas baziliką ir aikštę paliekame, judame link Vatikano muziejų. Vatikano siena:





Eilutė, kaip ir tikėjomės, nelabai didelė (po trijų valandų, išėjus iš muziejų, eilė buvo kelis kartus ilgesnė ). Netrukus pasiekiame įėjimą:



Tiesa, jei neklystu, pro duris, esančias po šiuo užrašu, mes išėjome. Erdviame hole nusiperkame bilietus. Prasideda kelionė po turbūt turtingiausią pasaulio muziejų (nuotraukų daug nedėsiu – jų kokybė nekokia , įdėsiu tik mums labiausiai patikusius vaizdus):



Išeiname į vidinį kiemą:





Papildyta:
Viduje labiausiai sužavi lubos ir išpuoštos sienos :













Nuostabios galerijos:



Didelį įspūdį palieka vadinamoji gobelenų galerija. Čia kabo milžiniški kilimai:





O čia – žvilgsnis į vidinį Vatikano valstybės kiemą, kuriame stovi valstybės tarnautojų automobiliai (šis vaizdas pažįstamas iš daugelio kino filmų):

Čia – kažkurios salės grindų mozaika:



Žinoma, aplankome pagrindinį Vatikano muziejų objektą – Siksto koplyčią. Joje tvyro ypatinga atmosfera: prieblanda, visi šnekasi pašnibždomis. Fotografuoti neleidžiama, tad įdedu tik didžiulio plakato, stovėjusio kažkurioje galerijoje, nuotrauką:



Patiko ši senovinė graviūra, kurioje visas Vatikanas kaip ant delno:



Muziejuose randame ir šiuolaikinio meno pavyzdžių:





Besigrožint muziejų šedevrais, laikas nepastebimai bėga. Mūsų dar daug kas laukia šiandien, tad užtrukę apie 3 valandas, judame link išėjimo. Leidžiamės įžymiaisiais dar 1932 metais Džuzepės Momo suprojektuotais laiptais:



Kaip jau rašiau, eilė išėjus žymiai pailgėjus. Bet tai mums jau nesvarbu. Einam link šv. Petro aikštės.



Eilė į baziliką nutįsusi per visą aikštę, bet ji kažkokia sutrūkinėjusi, tad stojame į vieną tarpą. Žvalgomės aplinkui:







Papildyta:
Kelionėje pagrindinė fotografė buvo mano dukra. Jai patiko fiksuoti visokias smulkmenas: kolonų kapitelius, grindų mozaikas ir pan. Jos dėmesį aikštėje patraukia šviestuvai:





Koks Vatikanas be jo apsaugos – šveicarų gvardiečių:



Netrukus praeiname pro metalo detektorių ir patenkame į didžiausios pasaulio bažnyčios vidų. Turistų tikrai daug. Nors pastatas milžiniškas, bet daug kur tenka pasijausti kaip troleibuse. Tačiau bazilikos didingumo pojūtis ima viršų.





Tik kažkodėl šioje kelionėje bažnyčių viduje niekaip neišeidavo normaliai fotografuoti - nuotraukos kažkokios išplaukusios. Juokavome – kažkokia dvasia trukdo mums , nes kitų pastatų viduje nuotraukos gaudavosi normalios.

Taigi, apėjome visą baziliką. Labai geras planas įdėtas mano rekomenduotoje knygoje ITALIJA. Tai tarsi gidas: paskaitai, kam skirta kiekviena skulptūra, koks paminklas ir pan.

Žinoma, užfiksavome didžiausią bazilikos meno vertybę – Mikelandželo Pietą:



Dukrai patikęs kolonos kapitelis:



Bazilikos puošmena – 120 metrų aukščio kupolas:



Po juo – Bernini sukurtas didysis, arba Popiežiaus altorius su baldakimu, kuris kažkada puošė Panteono įėjimą:



O čia įdomiai pagautas Šventosios Dvasios vitražas už altoriaus:



Prabėga daugiau nei valanda. Užeiname į Švč. Sakramento koplyčią su gražiu Berninio altoriumi. Tik jo nefotografuojame, nes čia, skirtingai nuo pagrindinės salės, visi susikaupę, meldžiasi. Pasimeldžiame ir mes, pabūname su savo mintimis – juk esame katalikybės širdyje.

Su laiku darosi visai striuka. Nusprendžiame nebekilti į kupolą, nes mūsų laukia kitos Romos grožybės.

Nu smagu prisimint , net savo reportažą užsinorėjau vėl perskaityt. Patys geriausi atsiminimai likę iš Romos. Taigi tęsinys labai laukiamas. Ir toks geras jausmas skaitant-ir aš ten buvau

Ingel, ir man patinka skaityti reportažus iš tų vietų, kur buvau - tai dar viena šio reportažo atsiradimo priežastis . O dabar tęskime ilgą dieną Romoje.

Aikštėje žmonių žymiai daugiau:





Užeiname aikštės šone esančią suvenyrų parduotuvę. Artimiausiems giminaičiams priperkam rožinių – mano manymu, tikintiems žmonėms geriausias suvenyras iš Vatikano. Toliau plačiąja Via della Conciliazione pasiekiam Šv. Angelo tvirtovę:





Ši tvirtovė kažkada buvo kalėjimas, dabar čia veikia Renesanso meno bei ginklų muziejus.

Praeiname nuostabiu tiltu, kurį puošia dešimt Berninio angelų statulų. Viena iš jų:



Kaip minėjau, bazilikos kupolas matosi vos ne iš visų Romos vietų:



Toliau patenkame į siauras, bet tokias žavias Romos gatveles:

Patenkame į ilgąją Navonos aikštę. Centre matosi Šv. Agotos bažnyčia:



Vienas iš trijų Berninio fontanų:



Deja, didžiausias Upių fontanas restauruojamas . Tad jį pamatome tik pro plastikinę uždangą:



O čia matosi dirbantis restauratorius, valantis apnašas nuo Berninio šedevro:



Aikštėje daug kavinių. Nusprendžiame paragauti itališkos kavos. Užsisakau espresso kavos. Ją patiekia mažame puodelyje, ir jos labai nedaug (kaip ir turi būti). Šios kavos skonį atsimenu iki šiol: tai buvo pirmoji TIKRA mano ragauta kava. Taigi, mėgaujamės kava, dairomės aplinkui. Dėmesį patraukia arabai, pardavinėjantys įvairias prekes:



Bet koks jų išradingumas: prekės sukabintos ar išdėliotos taip, kad per kelias sekundes, pamačius policiją, galima būtų su visomis prekėmis pabėgti (tokio įvykio liudininkais mes ir tapome ).

Kitas mūsų tikslas – Panteonas, esantis Piazza della Rotonda aikštėje. Čia stovi ir Romoje dažnas obeliskas:





Na, ir žinoma pats Panteonas, pastatytas dar 120 metais:

Keletas vidaus vaizdų:









Panteono kupolas yra 43 metrų skersmens. Jis yra net didesnis už Šv. Petro bazilikos kupolą. Ypatinga konstrukcija leido ji padaryti pakankamai lengvu. Kupolo konstrukcijos fragmentas:



O čia – įžymioji kupolo skylė:



Toliau einame link vieno gražiausių Romos objekto. Pakeliui užfiksuojame įdomias langines:



Tradicinės Romos gatvelės su daugybe turistų (tarp kitko, turistų tikrai daug, tad nufotografuoti ką nors, kad nesimatytų pašalinių asmenų, paprasčiausiai neįmanoma ):



Ir pagaliau mūsų tikslas – Trevi fontanas :



Papildyta:
Šis fontanas mūsų šeimos sprendimu – pats gražiausias aplankytas Romos objektas . Ilgai buvome prie jo, grožėjomės idealiu tekančio vandens ir skulptūrų deriniu :







Šį didžiulį magišką fontaną sukūrė skulptorius Nicola Salvi kaip rūmų sienos fasadą:



Žinoma, nusiteikite, kad prie fontano bus labai daug žmonių, taip pat prekeivių, siūlančių visokį šlamštą :





Bet lankant pasaulinio garso objektus turi susitaikyti, kad turistų bus daug, kad norint nusifotografuoti, reikės palaukti tinkamo momento. Guodė tik viena mintis: o kiek čia žmonių būna turistinio sezono piko metu ?

Šalia fontano, kairėje jo pusėje, randame ledainę, kurioje atsigaiviname nuostabiais itališkais gelato – ledais. Atrodo, tokia turistų nutrinta vieta, bet ledų skonis - nuostabus . Tą skonį vėl prisiminėme po trijų metų Venecijoje.

Bet ledų jau nepakanka: diena suka vakarop, tad skrandžiai primena, kad laikas rimčiau pavalgyti. Dabar galvoju , kad visų mūsų kelionių planų silpnoji pusė – gurmaniškoji. Vietos pavalgyti visada ieškome vietoje. Taip ir šį kartą. Paklaidžiojame siauromis gatvelėmis:



Išeiname prie įdomaus Berninio sukurto Tritono fontano. Kažkur skaičiau, kad fontanas padarytas iš ypatingo akmens, kuris nuo vandens keičia spalvą:



Vienoje gatvelių tarp daugybės kavinių pamatome kažkuo išsiskiriančią kavinę. Padavėjas maloniai kviečia užeiti. Žmona užsimano su juo nusifotografuoti:



Ši kavinė, kaip ir dauguma Romoje, prisikabinusi daug nuotraukų su įžymybėmis, kurios čia lankėsi. Bet mums dabar svarbiausia skaniai pavalgyti. Užsisakome picų. Pirmą kartą suprantu, kad netgi picos padas gali turėti savo skonį, ir jis nebūtinai turi būti miltų ir vandens skonis (kaip dažniausiai būna Lietuvoje ). Nereikia jokių kečupų, padažų – viskas nuostabiai skanu . Kitą dieną irgi pietavome kažkur centre. Picos irgi buvo nuostabios. Pagal keliautojų atsiliepimus, toliau nuo centro picos dar skanesnės – tai dar vienas pretekstas grįžti į Romą. Tiesa, po trijų metų, planuojant kelionę, buvau specialiai numatęs sustojimą Cortina d'ampezzo kurorte picų ragavimui. Deja, joms buvo toli iki Romos picų .

Pasistiprinę toliau keliaujame Romos gatvelėmis link kito mūsų tikslo – Ispanijos laiptų. Gatvelės kyla aukštyn, ir netrukus atsiduriame Ispanijos laiptų viršuje. Užeiname į dvibokštę bažnyčią, bet po šiandien jau lankytų ji įspūdžio nepalieka .

O čia – žvilgsnis nuo Ispanijos laiptų viršaus (kaip be bazilikos kupolo ):





Tolumoje – prabangių parduotuvių gatvė Via Condotti, žinoma, prisigrūdusi turistų :



Nusileidžiu į laiptų vidurį. Nepamirškite, kad keliavome Romos laiku jau vėlyvą pavasarį, todėl laiptai papuošti gėlėmis. Tai palieka neišdildomą įspūdį. Kaip supratau iš kitų keliautojų nuotraukų, gėlių vasarą ant laiptų nebūna – mums tiesiog pasisekė .

Žvilgsnis į viršų :



ir žemyn :



O čia žiedai iš arčiau:





Ant laiptų daug susėdusių žmonių:



Prie jų prisijungiame ir mes. Pasėdime. Nors pabūti vienumoje su savo mintimis čia neįmanoma, bet jautiesi tos Romos didybės reikšminga dalele.

Leidžiamės žemyn. Čia randame taip pat Berninio projektuotą fontaną, tik nekokį įspūdį palieka šiukšlės jame :

Pažioplinėjame Via Condotti gatvelėje. Žinoma, apsipirkti čia neketiname , bet pasidairyti į vitrinas visai įdomu:





O taip atrodo žydintys Ispanijos laiptai iš šios gatvelės:



Vaikštinėjame Romos gatvėmis. Vos ne kiekviename žingsnyje vis sutinkame kokį nors architektūrinį ansamblį. Vienas jų:



Romoje važinėja labai daug motorolerių. Čia viena jų stovėjimo aikštelių:



Bevaikščiodami apturime šiokį tokį incidentą. Dar planuodamas kelionę internete buvau prisiskaitęs apie tamsaus gymio asmenis, siūlančius damoms rožes. Jei moteris paima gėlę, vyrui belieka susimokėti už ją. Kadangi pinigų mėtyti nesinorėjo , todėl kai žmonai buvo pasiūlyta rožė, aš griežtu balsu (patikėkite, tokiu tonu tikrai moku kalbėti ) pasakiau „Ne“, gėlių „dalintojas“ vos nekibo man į atlapus, bet, pamatęs mano nieko gero nežadantį žvilgsnį , burbėdamas nuėjo tolyn ieškoti kitos aukos.

Vėl išlendame prie mūsų taip pamėgto Trevi fontano. Atliekame ritualą: per petį metame monetą į fontaną, kad išsipildytų laimės lūkesčiai :



Diena krypsta vakarop. Kojos jau siunčia signalus, kad praeita labai daug. Žmona nusprendžia, kad toliau niekur neis. Tad ją įtaisome jau minėtoje ledainėje mėgautis itališku gelato, o aš su dukra einame pasižvalgyti aplinkui. Plačiais laiptais pakylame į dar vieną aikštę. Keletas architektūrinių aikštės bei ją supančių namų detalių:

Viename aikštės šone – prezidentūros pastatas. Čia jo apsauga:



Staiga aikštėje prasideda kažkoks sujudimas: keli apsaugos vyrukai uždaro eismą šalia esančioje gatvėje, iš prezidentūros kiemo išlekia automobiliai. Viename jų tikriausiai buvo Italijos prezidentas :



Grįžtame atgal. Iš kavinės šiaip taip išprašau savo žmoną . Laikas sukti link viešbučio. Pakeliui praeiname Piazza Colonna (vertimas turbūt Kolonos aikštė). Joje stovi įžymioji Marko Aurelijaus kolona:



Ji skirta pavaizduoti Marko Aurelijaus žygiams prieš Dunojaus barbarus. Visa kolona smulkiausiais reljefais vaizduoja šio Romos imperatoriaus žygius. Kolona iš tiesų įspūdinga - kiek reikėjo įdėti darbo, kad tai padaryti :



Netrukus pasiekiame traukinio stotelę. Grįžtame į viešbutį. Šiandien jau niekur nebesinori eiti . Ką rytoj parodys mums Amžinasis miestas ?

Aha, ir ką parodys?
Korintinės kolonos tikrai vienos gražiausių, gal todėl jūsų dukriuko akys už jų ir užkliuvo

Arturai15, tu kaip visuomet nepamainomas rašymo meistras ...Įžanga-kaip gero romano pradžia
Žinai, skaitydama pagalvojau-kas būtų buvę jei šį reportažą būtum parašęs laiku Mes kaip tik 2008 m. rudenį planuodami savo trumpą pažintį su Italija, Romą išbraukėme iš savo planų..kilometrai ir laikas liko tas pats, tik ratas kitaip apsisuko...dar šiam reportažui žavesio prideda daugelio vaizdų perteikimas keturiolikmetės akimis ...dar noriu ir komplimetą JUms su žmona -Jūs ir 2008, ir 2012 vienodai taip pat atrodote, metai Jums įtakos nedaro, vadinasi tikrai tinkamą gyvenimo būdą pasirinkę