Amūriuko gimimas - Gimdymo istorijos

Aš gimdžiau prieš 10 metų. Buvau labai jauna, nedrąsi. Mokiausi universitete, norėjau greičiau baigti mokslus, kol neturiu leliuko, tad gimdymais nesidomėjau. Tik susitariau su pažįstama gydytoja, kad pas ją gimdysiu. Kadangi pirmas buvo persileidimas, po to greit vėl pastojau, mano kraujo grupė -, o vyro +, blogai jaučiausi, ir dėl daugelio kitų priežasčių mama atsivežė mane iš nedidelio miestelio, kur tuomet gyvenau su vyru, į Vilnių, ir pasiėmė savo globon.
Atėjus nurodytai gimdymo datai, nieko neįvyko. Apsilankiau pas gydytoją, ji sako, kol kas viskas gerai, ateik po 3 dienų.
O naktį prasidėjo... Pirmiausia kas 30 minučių pradėjau lakstyti į tualetą. Lyg nugarą mausti pradėjo, lyg pilvą. Galvoju, tikrai ne sąrėmiai, nes taip baisiai neskauda, kaip girdėjau pasakojant. Gal koks pūslės uždegimas? Taip visą naktį ir pralaksčiau. O mano "globėja" mama saldžiai miegojo. Ryte pamačiau kraujingas išskyras, pasisakiau mamai, ir ji liepė važiuoti į ligoninę. Tai su tėčiu apie 8 val. ir nuvažiavom.
Priėmimo skyriuje mane apžiūrėjo ir pasakė, kad namo jau nebeišleis, kad tai ir yra gimdymo pradžia. Tėtis išvažiavo, likau viena, nes mano vyras tuo metu dirbo kitame mieste, o ir gimdymai su vyrais dar nebuvo tokie populiarūs.
Atėjo mano gydytoja, pasakė, kad mažai prasivėręs kaklelis ir leis skatinančius prasiverti vaistus. Pajungė prie pilvo kažkokį aparatą, kuris skleidė mano vaikučio širdelės dūžius. Aš jų klausiausi ir laukiau...
Suleidus vaistus, niekas nepasikeitė. Aš vis gulėjau ant stalo gimdykloje, viena po kitos ant kito stalo už širmos keitėsi nėštukės, tampančios laimingomis mamytėmis. Kaip aš joms pavydėjau! Viena ir su vyru gimdė, ir epidūrinį nuskausminimą jai padarė. Girdžiu, jai sako-"nemiegok jau, stumti reikia"... O kita nėštukė labai rėkė, net man baisu pasidarė.
Atėjus 5 val. vakaro, niekas nepasikeitė. Mano gydytoja nutarė, kad šiandien negimdysiu, ir išėjo namo. Aš likau ant to stalo, niekas manim nesidomėjo. Pradėjo bėgti kraujas iš nosies, užsimaniau į tualetą, bet niekas-nė krust. Šiaip ne taip prisišaukiau slaugutę (pajudėti negalėjau dėl to aparato). Vakare mane paleido "pailsėti" į palatą jau pagimdžiusių mamyčių skyriuje. Ir vėl aš joms labai pavydėjau... Paskambinau mamai ir viską papasakojau. Ji paskambino gydytojai ir išbarė. Galvoju, kaip man reikės rytoj su gydytoja "akis į akį" susitikti?
Naktį prasidėjo skausmingi sąrėmiai. Norėjosi šaukti, bet bijojau pažadinti palatos kaimynę. Taip antrą naktį praleidau be miego ir su skausmais. Glosčiau savo pilvelį ir meldžiausi, kad viskas būtų gerai. Šiaip ne taip sulaukiau 6 val. ryto ir nuėjau į gimdyklą. Kita gydytoja mane apžiūrėjo ir pasakė - šiandien gimdysi. Galvoju - kada? Sako, dar palauk, kol 8 val. ateis tavo gydytoja, paguldė ant to paties stalo, prijungė aparatą. Vėl guliu ir verkiu... Atėjo mano gydytoja, sako, kaklelis prasivėrė daugiau, iki 12 val. pagimdysi. O dar tik 8...Guliu toliau. Atrodo, atsikelčiau-geriau būtų, taip neskaudėtų. Išdrįsau paprašyti, kad leistų pavaikščioti. Leido... Vaikštau pirmyn atgal gimdyklos koridoriumi ir laukiu... Nieko ne geriau...Vėl atsiguliau ant stalo...Nebegaliu kentėti...Nuleido vandenis... Nebesuvokiu laiko...Susirinko daug dakatarų, sako, jei per 15 min. nepagimdysi, darysim Cezarį. Darykit, galvoju, greičiau...Labai skauda, nesiorientuoju...Sako, stumk, stumiu, labai skauda...Nestumk-nestumiu-dar blogiau...Sako, jau galvytė matosi, visi 3 daktarai su keliom dar akušerėm pasilenkė prie tos galvytės, o man tas pats, kad tik greičiau baigtųsi tas skausmas...Stumk smarkiai - stumiu... Girdžiu kūdikio riksmą ir gydytojos žodžius - "Tu turi nuostabų sūnų, didelį, stiprų, tikrą Amūrą, gimė 11 val. 53 min.". Baigta! Negaliu patikėti - aš mama! Skausmo nebejaučiu, noriu pamatyti JĮ. Padeda šiltutį lipnų sūnutį man ant pilvo. Jis verkia, ir aš kartu. Gaila, kad tokią nepakartojamą akimirką aš viena, be vyro. Sūnutis - tikras Amūriukas-storulis, žandai kaip žiurkėniuko, visas raudonutis. Svėrė 4,300 kg, ūgis - 55 cm. Atėmė jį...
Kai gimdžiau, apie 10 val. atvežė kitą moterį. Kol "išgimdžiau" placentą ir susiuvo plyšimus (sūnutis toks didelis, o aš prieš nėštumą svėriau tik 50 kg), ta moteris pagimdė mergytę. Mano sūnelį išnešė, pasakę, kad jis sveikas ir įvertintas 10 balų. Visi daktarai mane sveikino. Aš tik norėjau laikyti savo vaikutį ir jo nebepaleisti. Bet jį išnešė į naujagimių palatą, ir nemačiau jo iki maitinimo. Gerai šiuolaikinėms mamoms, vaikutį iš karto joms atiduoda...
Nors ir labai kankinausi, niekada nesakiau, kad daugiau nebegimdysiu. Kiekvieną dieną prisiminimai apie skausmą blėso, o džiaugsmas didėjo. Dabar mano sūneliui- 10 metų, o aš labai noriu padovanoti jam sesytę. Jei kada nors ji bus mano pilvelyje, gimdysiu ją be prisiminimų ir be baimės. Ir būtinai kartu "gimdys" mano vyras...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis