QUOTE(aispra @ 2012 11 07, 11:27)
Vi, o kokia to naujojo augalyno bendra idėja?
Čia kuri idėja?
Nes augalynų sodyboje 5 št., ir visi skirtingi, savo giesmę gieda. 2 senobiniai, kitų pradėti, su krūva sumedėjusių, tarp kurių bandau kažkaip sukinėtis. Dar 2 mano pradėti, o 1... jūsų.
Tikrai. Pamenat, tą jūsų įdėtą foto su saulakiais ir tvora? Tai va, saulakių eilė jau stypso, pavasarį atžygiuos fiolecetavų gėliukų kuopa, o į tarpą įsibris tvora. Ir foto taps kūnu...
Tačiau didžiausiu galvosūkiu ir, be to, jausmų, proto bei jį brozdinančių minčių (turiu tokių marias ir vandenynus...) ėdikas (ačiū jam...) yra, vadinkim šį kartą taip, reprezentacinis gėlynas, kuriamas čia ne kartą demonstruoto ausytojo gėlyno pagrindu. Apie pastarąjį nieko naujo, nei jau sakiau, negaliu pasakyti mažesnės/didesnės gėlių salelės tarp akmenų bei akmenų takelių ir perėjimus iš akmeningos būsenos į gėlingą užtvindžiusios žolelės/smilgos. Akmenys ne dėl mados, čia jie yra kraštovaizdžio dalis (kažkada ainiai juos nurinko nuo dirbamos žemės, o aš juos grąžinau atgal... tikiuosi ainiai dėl to nepyksta... ypač dėl tų, dėl kurių gal kylą gavo...). Tai va, ausytasis yra 2/3 rekonstruojamas savyje, o dar turės plėtinį, kone didesnį už save patį. Kaip tai gražiai padaryti dar nesutelpa galvoje, bet sutilps, nes daugiau nėra kur tilpti.
Tokie dalykai.
Beje, rytoj vykstu pas savo gėliukų liekanas. Matuosiu, žiūrėsiu, paišysiu, įsivaizduosiu. Ant nekurių gėliukų durpes pilsiu (sužinojau, kad galima...). O šiaip... Pasižiūrėjus savo ausytojo gėlyno pernykštes, o ir, iš dalies, šiųmetines foto, patampa linksma ir graudu... Bet šitai irgi reikėjo praeiti. Būtinai. Kaip vėjaraupius. Ir nė kiek ne gaila, nes žydinčios gėlės, kaip jas bedėliotum, visada... gražu. Ypač, kai jas pasodini pati.