o ketvirtame lape istorija vėl graudžiai nutrūko
BET- tikiu, kad vis tiek pasakosiu savo trečiąją- sėkmingąją- istoriją!!!
Deja, aš ne nėštukė, nors tokia labai norėčiau būti. Ir mano istorija konkursui netinkama dėl tos pačios priežasties. Tačiau labai norėjau pasidalinti pora savo išprotėjusių mėnesių, kai tikėjausi, jog pavyks tapti
Neabejoju, kad ne viena patyrėte panašias laukimo akimirkas, gausybę abejonių, kai kurioms pasisekė ir klykėte iš džiaugsmo, pamačiusios dvi išsvajotas juosteles, o kai kurios, kaip aš, nukabinote nosis ir leidote sau pabūti labai silpna ir užsiraudoti kaip vaikystėje. Šias eilutes rašiau dar nežinodama, ar laukiuosi, ar ne, ir taip jau sutapo, kad buvo paskelbtas šis konkursas, kai aš krausčiausi iš proto, laukdama happy end, t.y. dviejų juostelių.
Nusišypsokite smagiai, skaitydamos mano išprotėjusią istoriją ir tiesiog palinkėkite man sėkmės, kad nuostabus gegužės mėnuo padovanotų trokštamas dvi juosteles Už palinkėjimus nedėkosiu, nes anot prietaro, dar neišsipildys
Raudonas drugelis
Nutūpęs ant sniego
Du rausvi rėžiai bylojantys apie tave
Pirma dalis: Laukimas
Kasdien pagalvoju apie tave. Kaip būtų puiku, jei jau tu būtum pasirengęs pasirinkti mus. Tiesa, kad egzistuoja dvasinis nėštumas. Mes jau laukiame tavęs. Fizinė meilė sumišusi su keistu drovėjimosi jausmu, lyg kas stebėtų mus iš šalies. Tarsi ant kėdės atkaltės sėdėtų mažas dvasiukas ir kraipytų galvą žiūrėdamas, kaip kuriame krosnį kepti meilės duonai. Liečiame vienas kitą, kalbame meilės žodžius, kažkas ima kutenti nosį. Pravirkstu po visko. Verkiu iš begalinio grožio, jaučiuosi it upė, kuria plaukia neršiančios žuvys, pilna gyvybės.
Nemėgstu saldžių žodžių. Nevadinu tavęs nei angelėliu (jie ten aukštai, danguje), nei stebuklėliu, nei žirniuku (kuo čia dėtos daržovės). Man tu mūsų žmogiukas. Ateinantis per mus. Gyventi savo gyvenimo.
Tavo laikas tiksi. Tikime, kad šią distanciją spėsi atbėgti iki finišo.
---------
Vyksta aktyvus pasirengimas. Dirbame iš peties. Mudu su tėtuku. Tau turbūt juokinga visai tai girdėti, tūnant ten kažkur aukštai. Tiesa, mes turim šuniuką. Vaikams juk patinka gyvūnėliai. Tai dar viena priežastis, kodėl būtų laikas tau pas mus ateiti.
-----------
Kvietėme tave per šventes. Laisvos dienos kaip tik atsipalaidavimui. Abu švelnūs, neįsitempę. Tačiau po visko man ima byrėti ašaros. Iš to gerumo. Dėl atplaukusios bangos. Dėl neršto galimybės.
-----------
Kartais tėtukas mane erzina. Dėl savų teorijų mane kartais atstumdamas. Nenoriu klausyti proto balso. Vartau SM kalendorių ir noriu jį čiupti ir išprievartauti, juk dabar tos, gerosios dienos. Bet paskui atsitokėju. Negi paskui teks pasakoti, kaip buvai pradėtas: mamytė užsivertė tėvelį ir uždususi spaudė iš jo paskutinius syvus. Neeee, noriu gražiai tave pradėti. Su begaliniu švelnumu, meile ir pasitikėjimu.
--------------
Velnias, kaip maudžia kiaušidę. Nustumiu brangiausiąjį nuo kompo ir vėl domiuosi visokiais fiziologiniais dalykais. Kas man? Ovuliacija, kiaušinėlio apvaisinimas, ar nesveikos fantazijos vaisius? Visą dieną surūgusi prasivalioju lovoje, maigydama nuotolinio valdymo pultelį. Diedas nedavė. Nu nieko sau, jaučiuosi kaip sekso ištroškusi nimfetė. Mane, brandžią, tobulą moterį atstumti? Na ir tegu, tegu gimdosi pats. Medicina kartais daro stebuklus. Išgarsės kaip antras vyras po Švarcnegerio, pagimdęs vaiką. O aš? O kaip gi mano neapvaisinti kiaušinėliai? Fui, kokia negraži man fiziologinė terminija, visai neromantiška ta žmogaus pradžia.
O dar tie vėžliški spermiukų žingsniai, nors sklando legendos apie jų judrumą, šliaužia tik maždaug 23 mm per valandą greičiu. Ir kur taip galima nušliaužti? Laimė, kad mano nuostabieji gimdos ir kiaušintakių raumenys savo susitraukimais padeda kosminiu greičiu atsidurti ten, kur reikia. Na, gal ir ne taip greitai, bet vis sparčiau, negu vinguriuojant buožgalviška uodegyte.
Nors tiek gerai, kad pradedu gaudytis, kas ir kaip darosi, kai klojami pamatai žmogiuko namukui.
--------
cha, gavau. Gal ir post faktum, bet vistiek mano moteriškas orumas triumfuoja.
---------
Va, prasideda. Noriu į tuliką. Kaži, čia šiaip noriu, ar tai ženklas? Prasideda įkyrus savo savijautos tyrinėjimas. Apsiramink, moterie, niekas dar nesidaro. Bet kipšas, tupėdamas ant kairio peties šnibžda, o gal TAI įvyko anksčiau nei tu manai, gal jau dalijasi ląstelės, gal vyksta paslaptinga alchemija. Et, žmogeli žmogeli, gal geriau tu būk jau pas mane, nes kitaip mamkai protelis visai susisuks.
---------
hmmm, maudena pilvą. Vaidenasi, tau moteriške, vaidenasi. Pakelk šikną nuo kėdės ir pasivaikščiok. Viskas nuo sėdėjimo ir kalenimo klavišais.
Ir vėl tas O gal
--------
Aš trenkta- vos po poros dienų nuo menamos ovuliacijos pasidariau nėštumo testuką. Ir arkliui aišku, kad nieko dar nerodo. Ir kas per nekantrumas. Turbūt taip jaučiasi savižudžiai, po truputį pjaudami venas: baisu, skauda, bet juntamas mazochistiškas malonumas, nors ir žino, kad paskui laukia neigiamas rezultatas.
Sukinėjau testuką prieš šviesą lyg paslėpto lobio ieškodama. Iš įtempto žiūrėjimo net akyse ėmė raibuliuoti. Vaidentis ėmė jau šimtai juostelių. Nusiraminam ir išmetam į šiukšlinę.
rausiamės po šiukšlinę. O gal įvyko stebuklas.
raudonuoju. Žinoma, nieko nėra. Tik išknista šiukšlinė ir mano orumas šiek tiek sumažėjęs.
Kaži, ar visos moterys, laukiančios nėštumo, tokios trenktos kaip aš?
----------
Jaučiuosi baisiai nelaiminga. Kas netingi, tas nėštinasi, gimdosi, augina. O aš vis laukiu. Na, laukiu dar tik keturis ilgus mėnesius po tos baisios diagnozės: nesivystantis nėštumas. Ir dar tik pirmą mėnesį po bandymo vėl pastoti. Jei visai tiksliai, savaitę su uodegėle. Ooo, koks laikas reliatyvus dalykas. Kartais vos gali jį nuvaldyti kaip nirtų žirgą, o kartais įmanytum keliais šliaužioti, kad tik jis paskubėtų. Laike, mano paguoda ir mano vilties grobike, paskubėk, meldžiu.
-------
Mano kūrybinės galios apmirė. Kiek pasakų, eilių, istorijų sukūriau, kurias norėčiau tau papasakoti. Paaiškinti, kas, kaip, kodėl, iš kur. O dabar štilis.
Dabar galiu tik pati savęs klausti: ar tu jau esi čia. Ir viskas sustingę. Lyg visa energija būtų skirta kūrybai. Bet ne tai. O tavęs.
--------
Nuotaika: lengvas liūdesys ir nusivylimas.
Kaip smirda kava. Niekad jos kvapas man nepatiko, bet dabar ypatingai atgrasus.
Noriu ką nors nudobti, ir dar apvemti.
Kaip būtų gera namie ant sofos voliotis . Galva tokia sunki, kokių akmenų kas ten prikišo? Ir dar spengia.
ir vis dėlto, kaip smirda ta kava.
--------
Daug ko bijau. O labiausiai- kad dar ne laikas. Nenoriu ieškoti jokių karminių priežasčių ar dar kokių filosofijų. Tiesiog labai noriu tavęs. Žmogaus. Mūsų mažo žmogeliuko.
et, apsisnargliavau kaip kokia kvėša. Kad ir kaip panaši į kaktusą, bet kartais ir jam norisi sužydėti, pumpuras plėšia iš vidaus.
---------
Kaži, kaip ten tas testukas šiukšlinėje? Gerai, kad ne namie esu
---------
Sunkus tas laukimo laukimas. Kai gyveni savo malonumui, kapt dienas kaip žemuoges iš saujos ir jų nebėra. O dabar net ir valandos sunkios kaip švinas.
-----------
Pokštas: vakar iš ryto darytas testukas grįžus po darbo vakare parodė rausvą antros juostelės vaiduoklį. Ištiko euforijos priepuolis. Džiaugsmo ašaras keitė pati idiotiškiausia šypsena, kokią tik begalima įsivaizduoti. Striksėjau palei langą kaip beprotė. BET įsijungė protas. Juk antra juostelė pasirodė tik po daugelio valandų ir dar testukas RapiPreg, kuris ne vienai forume parodė vaiduoklį, po kurio, deja, atžygiavo raudonoji armija. Taigi, vėl nusileidau ant žemės. Ir taip visą vakarą tryzniojau: tai šypsena nuo ausies iki ausies, tai abejonės kirminas graužia. Šio ryto juostelinis testukas susilamdė ir vaiduoklių paieškai nebetinkamas. O riebesnės juostelės nė velnio nerodo. Ar tik nebūsiu apgauta?
------
Diena kuo toliau tuo labiau darosi sušikta. Nei ten mane blogina, nei ką. Net ir to vienintelio požymio nebėra.
----------
Įdomu, kur parduoda kantrybę? Paprašyčiau, kad pasvertų keletą kilogramų. Vartočiau kas pusvalandį užgerdama stikline vandens kaip tikrus vaistus.
--------
Du apsisioti testukai palikti namie stalčiuje. Kuo toliau nuo pagundos. Vienas buvo skaisčiai baltas, o kitas rodė pieno riebumą. Lyg ir švystelėjo rausvas vaiduoklis, lyg ir šalia dar vienas įsižiebė. Kas čia per velniava- trys juostelės. Negi dvynukai??? Graudžiai šyptelėjau. Brokuotas testukas, tikriausiai.
Be abejo, knieti sužinoti, kaip ten tie testukai. Gal apaugo rožių krūmais, o kiekviename pumpure kaip saldžiausia svajonė miega kūdikėlis? Visas kambarys pakvipęs dangiškais migdolais, grindimis kaip ežeru plaukioja gulbės, o ausyse skamba sidabrinių arfų melodijos. Aha, kur gi ne. Dar apie kvietimą į gimdymo namus pasvajok.
Vis kovoja manyje cinikas ir romantikas. Džeržgia špagos, suremiamos lemiamais momentais.
--------
Rytoj darysiuos vėl testuką. Ir niekam nesakysiu, be abejo. Išvadins visiška tuk tuk, kad mano hobis rytais sisiot į indelį.
------
Mažasis, labai noriu tave pajausti. Gauti patvirtinimą, kad nėra pasaulyje labiau mylinčios širdies nei manoji. Laukiu, kada liesime vienas kitą delnais: tu iš vidaus, o aš iš išorės. Ta siena, skirianti mus, yra laikina. Nelaukiu ateities, kuri mums padovanos tūkstančius dalykų. Laukiu tavęs Čia ir Dabar.
--------
Pojūčiai: sultys atrodo nenormaliai rūgščios, erzina kvapai, lyg ir seilių burnoj daugiau ir jos tokios rūgštokos. Pilvą negaliu sakyti, kad maudžia, bet kad visai nieko nejaučiu irgi ne tiesa. Ypač, kai sėdžiu. Kartais nupurto toks lengvutis šleikštuliukas. Nesuprantu, ar tai tikrai jaučiu, ar tai tik įaudrintos mano vaizduotės padariniai.
Mano viltie, mano mažoji svajone, nepalik manęs. Ląstele po lastelės kabinkis į mane, kabinkis gyvenimui. Keista kalbėtis su tuo, ko net nežinai ar yra. Gal jau pradedu išprotėti?
---------
pilve perversmas- taip burbuliuoja, kad rodos kupinas puodas vandens verda. Kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi nelaimingesnė. Stinga man tvirto žinojimo, kad viskas gerai, kad gavosi tai, ko trokštame. Ta nelemta antra juostelė niekaip nesirodo. Tiesa, tos dienos dar nevėluoja, tačiau norėtųsi bent mažyčio vaiduokliuko, menkos užuominos, to atspirties taško, kuris sukeltų begalinį džiaugsmą ir dovanotų ramybę. O dabar blaskausi viduje.
Antra dalis: Nusivylimas
Deja deja, svajonės sudužo per vieną vienintelę minutę. Atėjo turbūt pats pasaulyje nekenčiamiausias dalykas- mėnesinės. Pasaka baigėsi.
Pradėsim is naujo vėl. Vėl kopsime į kalną.
Trečia dalis: Nauja pradžia
Ak, kaip svaigina nuostabus gegužis Kokia laimė man buvo gimti šį mėnesį, kaip džiaugėsi mano tėvai, per žiedų pūgą nešdamiesi savo mažylę namo. Trokštu, kad visa gamtos jėga įsikūnytų mažytėse ląstelėse, kurios ilgainiui išaugtų į mano žmogeliuką. Mano mielas, eikš, pradėkime viską iš naujo, lyg nieko niekada nebūtų buvę. Mes pasirengę. Mažyli, mes tavęs laukiam.
