Gimdziau ten penktadieni. Su niekuo nesitariau, niekam nieko nemokejau, viskas buvo liuks
uztaikiau ant superinio nuostabiai fantastisko gydytojo Samer Hamoudeh, jis ne tik dirbo savo darba taip, kaip reikia, bet ir zmogiskai manim rupinosi
akuseres ir sesutes, buvusios gindykloj, irgi be priekaistu, nepatiko tik anesteziste- atejo pusantros valandos nuo iskvietimo, nes buvo operacinej, ir jau toookia visa nepatenkinta, kad "jus cia skandalus keliate, o as net i tualeta nueit negaliu ir pavalgyt neturiu kada"
bambedama suleido man ta epidura, ir po 10min jau prasidejo veiksmas, tai realiai nepajauciau jokios naudos is to durio
pagimdzius vyrui pasiule nukirpt virkstele, leliu man ant pilvo uzdejo (pries tai tik ant gimdymo stalo atsiurbe kvepavimo takus nuo gleiviu ir kt ir apvale truputi), kol mane siuvo lelius gulejo po lempom, buvo nuvalytas ir aprengtas, tada iskart atidave ir liepe maitint. Nelabai jam sekesi papa paimt, tai akusere visas dvi valandas beveik be pertrauku stovejo salia ir padejo ta papa kaisioti
gavau mokama palata, kasdien uzeidavo naujagimiu gydytoja, apziuredavo vaika nuo-iki, ginekologe (ant kedes neziurejo, nes neturejau jokiu skundu, bet jei buciau norejus butu ziurejus), akusere uzeidavo ryte ir vakare. Niekas per prievarta savo patarimu ir pamokymu negrudo, nesamoniu ("neguldyk vaiko savo lovoj"
) negirdejau. Kas buvo neaisku- klausiau, padedavo ir pamokydavo. Apskritai paemus is viso sito gimdymo ir pogimdyvinio periodo man nepatiko vienintelis dalykas- maistas, kuris AK baisokas, isskyrus pusrycius