kaip teisingai kazkas pabrėžė dažyti galima tik neimpregnuota nelakuota oda (ir pageidautina nedažyta, t.y. šviesios spalvos), o tai patikrinti galima pašlapinus oda(pvz paseilinus), jei iš kart patamsėja toje vietoje, drėgmė geriasi į odą, vadinasi ir dažysis. ir dažai turi būti skysti, kaip akvarelė, ar kiaušinių dažai, o ne kaip guašas ar aliejiniai, tada nieks netrupa ir odos tekstūra matosi.
klijai kiek pamenu paprastai tinka pva, tie balti, tačiau reljefams geriausia naudoti miltu klijus, nes jie ilgai džiūsta, tad gali ilgai ta oda ten ant to kartono reljefo formuoti, maigyti, tempti, raukti ar pan. o jau moment'as lanksčioms detalėms geriausia, pvz diržams.
šiaip šio amato kelis metus mokytis mažiausiai, o čia keliais sakiniai kaži ar ko išmokysi
senovėj vien knygrišystės mokydavosi amatininkai 7-8 metus. kai tuo tarpu stepžukis (matau čia jo mokinių
) teduoda greitomis visko po truputi ir ne iki galo.
, o net jei duotu daugiau žinių ir praktikos, vis vien tokiai meninei produkcijai tiesiog nėra pakankamos rinkos.
taline yra amatų gildijų gatvelė, ten yra ir odinukų skyrelis, sename viduramžių name įkurta studijėlė, kur gali ne tik nusipirkti įvairių dirbinių, bet ir čia pat pamatyti kaip tai daroma, pakalbėti su meistrais, užsakyti darbus ir pan.
norėčiau, kad ir lietuvoje tokia vieta būtų.
Papildyta:kad veltis į šią nuostabią, bet retą specilybę ar amatą, reik praeit nemažai kliūčių,
t.y. gauti medžiagas, įrankius bei informaciją nėra lengva.
bet jei labai kam knieti, gal pravers literatūra (jau kažkur rašiau, bet pakartosiu
):
Albinas Kavaliauskas,
Odos technologija ŠU 2003
Kiulv, Kirme, Reimo, Summatavet,
Meninių odos dirbinių technologija vilnius, leidybos centras, 1993
aišku, teks i biblioteka eiti