Jei kas man būtų ta šaltą sausio 25 trečiadienio rytą būtų pasakę, kad sužinosiu jog laukiuosi tai bučiau skaniai pasijuokusi, nes net menkiausio įtarimo nebuvo, visgi kaip ir sirgau taigi laukiu as vasario 1 kada numatytoji O ir B prigrasinus kad jau šį mėnesį tai tikrai rimtai darbuosimes. Taigi atkeliauju į darba kaip visada, viskas vyksta kaip ir eiline dieną, tardymas ir tikrinimas kuriai veluoja mmm ir ką sekancia leisime i dekretines, kadangi man eilini karta viskas laiku tai aš į tą sarašą nepapuolu ir i mane vilčių nededama, rimčiausia kandidatė vis dar be mmmm penkta diena taigi eile darytis 4 testa, o vdrug šis laimingas, o ji sumasto iškelti sąlyga, kad viena nesidarys ir reikia kompanjones, spekit kas ta kompanjone, kuri 100% turejo atnesti neigiama testa, nes 01.19-01.22 buvo mmmm tai reiškia bus sukeltas dar didesnis džiaugsmas kad turim neštuke kai išvysim jos II, o gi aš, vis gi katik prasirgau, na ka ji pirma as antra, paeiliui sulakstom i WC rankose testukai, dar 3 galvos stebi procesą ir vienas ryškus I, o kitas turi vaiduokliuka. Spėkit pas ką vaiduokliukas? Vienu testu nepatikim, nes man kaip ir nėra jokių požymių, o bendradarbei prastai, mmm veluoja, pykina i WC laksto kas kelias min, krutine tikrai padidejus, na juk turi būti 100% nestumas, taigi prieinam išvados, kad kažkaip susimašė mūsų šlapimas
važiuojam antro testo, vėl vienas neigiamas kitas dar ryskesnis II. Ketvirtadienį sekančią dieną, po naujienos extra užsirašau pas gine, skraidanti padebesiuose nulekiu, o ji man sako nieko nematau, jokio neštumo pas tave nėra, širdyje jaučiu kaip kažkas sudužo
, na kodėl gyvenimas taip žaidžia tiek metų stengėmes ir nieko, galiausia nusprende pailsėti nuo visko, po pertraukos vėl su naujom jėgom ir viltim kibom žirniuko gaudymui, o čia vėl nespėjus apsidžiaugti vėl nusivylimas. Bet nebūtų gine jei nerastų paaiškinimo, zodžiu greišiausia žirniukas kabinosi bet nedasikabino, todel testukas rode II . Iš gines iskeliaujam su vyru tragiškos nuotaikos lyg žemę pardavusi, nuotaikos nulis, viltys sužlugusios, džiaugsmo nerasta, abu su vyru i darbus išsiskyriame be žodžių, abiem dabar sunku...Penktadienis, mergaitės iš SM prikalba pasidaryti HCG tyrima, 8:30 pasidarau, atsakymo reikia laukti iki 14:00, skaičiuoju minutes, o jos neina, skaičiuoju sekundes dar baisiau, šiaip netaip ateina laikas skambint, HCG 591 vėl neštumas yra, pasimetimas nerealus nebežinau džiaugtis ar verkt skambinu ginei, ji vėl čia dar labai maži skaičiukai, visko gali nutikt, pakartok tyrimą pirmadienį, o siaube kaip išgyvent nuo penktadienio iki pirmadienio? Išprotėsiu, o dar šestadieni jubiliejus vyro krikštatievio, tai ką daryt gert ar ne? Žodžiu nusprendžiu negert, as kalbinu zirniuką, vyras jau kuria planus, kad ten pilvelyje jo ilgai laukta ir išsvajota mergaitė, todel žirniuku vadint negaliu. Gine vis neduoda vilčių, ka daryt? Galiausia nusprendžiam saugumo sumetimais, as negeriu žodžiu gimtadienis praėjo gerai, nuo alkoholio išsisukti pavyko, nes MV į mano taurę vis nematant sulčių pripildavo, visa laime gaiva buvo baltos spalvos, o ne orandžines
, o dvylikta šampaną prie lupu pridėjau ir apsikeiciau su brangiausiu taurėmis, tai vyras gere už du, stengiaus per daug nešokt, ir nepersitemt, antra nakties jau traukiau ilsėtis nors balius baiges tik 9 ryto. Įtarimu niekam nesukėlėm žodžiu praslystam.Pirmadienis 8:15 vėl HCG vėl pragaras iki 14:00, nežinia kankina, vietos nerandu, plaukus raunuos, nagus nukramčiau, vyras skambina ar jau yra rezultatai, laikas kaip tyčia stovi vietoje. Šiaip netaip ateinas laikas rezultatam 1930, kagi visa laime jokio alkoholio nes vadinasi kazkas manyje gyvena ir auga, tik dabar dar neramiau, kaži kur ir kas isikūrė, juk gine tai gyventojo ten kur laukiamas nematė, žodžiu nauja panikos banga, kur apsistojo mano žirniukas jei gimdoje jo nėra? Vakaras vėl aš kalbinu žirniuka, o vyras savo pupa, kviečiam keliauti ten kur jo busimi nameliai 9men, jokių požymiū apie savo egzistavima neparodo, na ir naivi tikiuos kad pradės spardytis
. Pas gine tik ketvirtadienį 2 dienos tarp žemės ir dangaus visa laime išsiuncia mane į kauną 2 dienom i seminarą ir ištempia mane iš juodos depresijos, nes laiko net mintim nukrypti nuo darbo. Grižau ir vėl vakarinis pasikalbėjimas su pilvuko gyventoju, kuris neaišku yra ar nėra, ir jei yra apsistojo vietoje ar ne, šiaip ne taip uzmiegam, nuo streso aplanko košmarai, nesulaukiu laiko kada turiu pasirodyt pas gine. Galiausia 8:15 ateina gine, pasiguldo ir klausia manes ir vyro, o tai čia laukiamas ar nelaukiamas? Akys ant kaktos.
What a F... žinoma, kad laukiamas.Žodžiu atsigulu, užsimerkiu ir drebu, vyro ranka spaudžiu is visų jėgų, net nenoriu ziurėt, nes baime po pirmo karto kai praeita ketvirtadieni ten tuštumą pamašiau, o tada girdžiu: matau, ziurėkit, cia jau gyvena žmogutis ir atsimerkiu... aš jau matau savo žirniuką jis apsigyveno ten kur ir turėjo ir mum 4 sav pagal mmm gimdyt 09.28 o pagal O tai 10.09 gine sake labiau orientuotis į spalį, nors veliau data buvo daug kartų keista, galiausia nestumo kortelėje irašoma spalio 3 kada tu mus aplankysi.
Nemoku apsakyt jausmo, kai pamačiau net apsiverkiau... Taip gera žinoti, kad po mano širdute greit pradės plakti dar viena širdutė.
Neštumas slenka labai gerai, tėvelis mumis rūpinasi, kasvakarą kalbinam savo mažą žmoguti, laukiam pirmų judesiukų, skaičiuojam likusias dieneles, laukiam nesulaukiam kada išvysim savo stebukliuka gyvai.
Rugsėjo 28 diena, pagal viska šiandien turiu gimdyti... ramu...
Rugsėjo 29 vis dar ramuma, dingo jokie paruošiamieji, spazmai, viskas, toks jausmas negimdysiu niekada...
Rugsėjo 30 vyra verčiu lovą, jaučiuosi tikra karvė su dideliu pilvu, bet ka daryt jei pupa neina lauk nors tu ka.....
Ateina spalis, o su juo štilius, gine pradeda kalbėti kad niekas nevyksta, tai greičiausia pernešiosiu...
Langai nuvalyti, kambariai sutvarkyti, i ketvirta aukšta sulakstyta kelis kartus.... nieko... na ką keliaujam miegoti...
Smagumas prasideda...
Spalio 3. Kaip tyčia norisi vartytis lovoje, lauke saulute šviečia, mintyse pagaunu save galvojant kad graži diena būtų gimdyti... guliu ir jaučiu kad kažkas drėgsta tarp koju taip šilta, gera... oi kas čia dabar kibo sysiu padariau?
... oi bet daugoka sakyciau... kažkas ne taip... pažiūriu į laikrodi 10:30 pažadinu vyra ir greit po dušu, visa laime kad vakar atlikau visas grožio proceduras tai nereikia dabar skubėti ...Vyras laksto iš vieno galo į kitą... o man taip juokinga žiūrėti kaip jis panikuoja....
11:10 jau ligonineje, supildom dokumentus ir palydi gimdykla...
Skausmų nulis, kinkos nedreba, jaučiuosi puikiai, juk spaliukam priklauso lengvai ir greitai... o ir pati sau ramiai žingsniuoju i gimdykla, nors taip norejau kad nuvežtų. Artėjam prie savo gimdyklos, ant duru uždeta numeris 5... tikiuos laimingas šis skaičius, ieinam, sesutė viska aprodo, pasirodo visgi laimingas skaičius 5, nes kliuna palata su jacuzi, palata šviesi graži, visai ne taip isivaizdavau gimdyklas, maniau bus kraupiau, o čia visai jauku... o ir lova didele, nejau aš gimdysiu čia? Ar tikrai mano mažyle ateis šitoje lovoje? Nejau vertalioto nebus? Laimes pilnos kelnės...
Gaunu seksualiuosius naktinius, vyras zydra apranga apsivelka... abu jauni, gražus, seksualus, tobula diena...
12:00 ateina daktaras.... vyras... baisiausias mano kosmaras pildosi... meta žvilgsni mane ir klausia koks pranašaujamas vaikas? Sakau 3400... o jis man tai gerai, nes pati isgimdysi tik iki 3500, tavo dubens kaulai didesnio vaiko neisgimdys... What a F...?
čia naujas būdas nuraminti gimdyvę ar kas per velnias? Na ka sako kojas aukstyn ir sukiša savo pirštus, net žvygteliu iš skausmo, sako kaklelis prasidaręs tik pusantro cm... prastai... ir išeina, aš lieku apšalusi, vyrui klykiu kad aš prie jo negimdysiu... ateina akušerė pajungia aparata sekti toniukam ir saremiams..B kelia nuotaika anekdotais... vel viskas ramu ir linksma juk visai neskauda... Džiaugiuosi kad skausmai po apžiūros dingo tik vis dar panika dėl gydytojo, bet B guodžia kad svarbu akušerė, o ji tikrai maloni ir rūpestinga,, sutinku su juo ir ramiai laukiu kol prasidės dažnesni sarėmiai ir pagaliau gimdysiu, nuojauta kuždėjo, kad iki kokių keturių-penkių jau tikrai supuosiu savo brangenybę rankose.
13:00 vėl tas pats daktaras... vėl nemalonus jo veidas... gulames, kojas aukstyn, žergiames... sukiša savo grubias rankas, kad net cyptelt norisi, nes dar pradeda minkyt visą pilvą. Apžiūra baigta.. vargani 2cm, gydytojas išvis nepatenkintas, kad taip lėtai vyksta veikla, vėl žvilgsnis, kuris įpatingai padrasina mane pirmakartę...
Vėl grįžta jausmas kad nenoriu prie jo gimdyt...
Skausmo nėra, bet ašaros kaupiasi akyse, bijau ne gimdymo, o to gydytojo...
Laikas tarsi sustojo.:
Vis dar skausmo nejaučiu, sarėmiai vos fiksuojami, jie vis dar tik kas 20min, po truputi kyla nerimas, kodėl taip lėtai viskas vyksta juk aš nusiteikus jau neužilgo laikyti savo brangenybe rankuose. Akys seka laikrodžio rodykle.. na ir kas sumanė pakabinti laikrodi priešais akis gimdykloje? Skaičiuoju valandas, minutes, sekundes, prieš akis atgyja vaizdas kaip prieš 36 savaites su nerimu skaičiavau laika laukdama HCG atsakymu, atrodo tas buvo taip nesenai, o dabar jau skaičiuoju minutes iki tavo atejimo pas mus mažyte, mes taip tavęs laukiame... Akušerė vis ateina pasiteirauti ar atsiranda skausmai? Skausmai? Kokie? Aš vis dar nieko nejaučiu, bet gal galim greičiau, nes pagal mano planą jau tikrai tūrėtų būti kokie 7cm atsidarymo
. Na ir kas kad nėra sarėmiu, aš gal ta palaiminta kuriai viskas vyks be skausmo..mes jau nekantraujame kada mūsų mažyle ateis į šį pasaulį, gal galima paskubinti įvykius? 14:30 vėl gydytojas, vėl tas pats scenarijus, jau žinau kad skaudės tai iš karto sukandu dantis... tik staiga visa perbalu pamačius jo žvilgsni.. kas nutiko? Veiklos 0. Kaip nulis? Negali būti, gal suklydot? Vis dar tie patys 2cm ir sarėmių nerasta... gydytojas jau mane nuteikinėja kad jei viskas taip letai tai be savaitgalio nepagimdysiu.. ačiu už paguoda. Nuspresta skatinamuosius leisti, nes kitaip nepagimdysiu. Na ka reikia tai reikia. Akušerė dar pasitikslina ar reikes apidiuro ar ne. O kam jo? Man? Turbūt juokaujat, kam jie jei aš dar r cepelinus galėčiau išvirt kai gimdymas toks be skausmu. Kita karta kai gimdysiu tikrai neskubėsiu į ligoninę kaip akis išdegus, nes namie būtų daug geriau, būčiau paruošus pietus, pavalgius, nes kažko skrandis gurgia, tik va įdomu iš alkio, iš jaudulio ar dėl to kad jaučia jog tuoj tuoj kažkas įvyks?
14:40 pastato lašine, gydytojas tarsi man tarsi pats su savim, mėto užuomenas kad vos ne nevykelė esu kad čia niekas nevyksta, vandenys nubėgo o veiklos nėra, žodžiu perspėja kad nieko gero nelaukia manęs... viskas man jau gana, pas tave aš negimdysiu tai tikrai. Vyrui grįžus šaukiu kad pas jį tikrai negimdysiu, tegul moka kiek paprašys mano ginei ir tegul iškviečia ją, bet pas ta senį nei už ką aš negimdysiu..
Vyras išeina pas seseles į postą ir pareina patenkintas. Mano košmaras baigia pamainą 16val ir tada ateis kita gydytoja, ir jei ji man nepatiks skambinsim mano gydytojai ir tarsimes kiek nori kad atvyktų. Na ka vadinas kryžiuoju kojas ir laukiu kitos daktarės.
Mažyte būk gerute pakentėk dar truputi, palaukim kitos daktarės ir tada jau ateiti galėsi...
15:00 kažko itartini skausmai pereina per visa nugara, na bet kentėt galima.
15:10 jau kažkaip nebelinksma darosi, na bet per sukastus dantis ištversiu, lovoje gulėt nebegaliu, šiaip ne taip išsiruopščiu iš lovos ir vaikštau po palata, kaip tik ateina akušerė ir pagiria kad vaikštau, nes tai skatina sarėmius ir padeda atsidarinėjant kakleliui. Volia va ko man šia taip skauda, kaklelis atsidarnėja ir tuoj tuoj jau būsim tryse .. na bet dar kaip nors reikia palaukti valanda kol pasikeis daktarai. Manau su dukryte susitariau kad mums geriau palaukti kitos daktarės ir tada ateiti.
15:30 jau visai saldu pasidarė, kviečiu akušere, nes jau visai nebelinksma, manau kad jau gimdau...
mažyte pakentėk dar pusvalanduka, žinau kad nekantrauji ateiti pas tevelius, na bet dar truputi ir busim visi trys....
Ateina pajungia sarėmiu aparata, ir sako palaukim ketvirta ateis nauja gydytoja ir apžiūrės bet kol kas sarėmiu nieko nėra... kaip tai nėra tai iš kur tokie skausmai
tada? Gal aparatas sugedo? Aš jau jaučiu, kad gimdau, o čia man aiškina saremių nėra . Na nėra ir lai nebūna, aš gimdysiu be jų.. juk galima gimdyti be sarėmių, taip? 16:15 ateina gydytoja, o as jau raitausi iš skausmo, bet net akyse prašvinata, kai pamatau savo gine, kas per sutapimas kad kaip tik ji susikeitė savo budėjima ir dalyvaus mano gimdyme, na bet džiaugsma sustabdo skausmas.. oi kaip skauda jau nebegaliu... deja džiugiu žiniu nėra vos 3cm. Padidinama dozė skatinamųjų, o su ja ir nerealus skausmas... oi nebegaliu, negaliu gulėti, negaliu sedėti, vaikstau apsikabinus lašine...
Mažyte jau laikas, jau gali ateiti, dabar viskas gerai nebereikia laukti...
17:00 4cm, kažkas vyksta bet per lėtai, didinama doze, jau visai saldu, lovoje raitausi kaip sliekas, iš skausmo net akyse joduoja. B guodžia kaip tik gali, kad jau tuoj, dar truputi ir jau greit viskas bus baigta, koks dar truputi, kai tokiu laiku aš buvau nusiteikus laikyti savo pupa rankuose.
Brangioji mano ar tu mane girdi? Tikiuos nesugalvojei pamiegoti kai mamytei taip skauda... brangioji juk ir tau skauda, tai mes kartu susiimkim pasistenkim ir būsim kartu, bet man reikia tavo pagalbos, tu turi norėti ateiti...
18:00 jau pati nebepaeinu, i wc einu įsikabinus į brangiausią, tiksliau neinu o šliaužiu raitydamasi iš skausmo, lašinė baigia sulašėti, o aš jau noriu staugti iš skausmo.. guodžia tik tai kad subėgus paskutiniems lašams as jau gimdysiu..
19:00 neverkiu, nešaukiu, nesiraitau, o staugiu iš skausmo, aš nebegaliu pakelti skausmo, aš turbūt per silpna
... ne šiaip o labai rimtai nebepakeliu skausmo, šaukiu kad jau gimdysiu, išsigandęs B lekia kviesti gydytojos, ateina, apžiūri... 6cm bet nepilni labiau 5,5cm. Matau gines akyse kad nebus taip lengva kaip maniau, bet guodžia ir ramina ji mane, pastato antra lašine.Oi mamyte... skauda.. labai skauda... negaliu... akyse juoda.. negaliu pakelti skausmo... kviečiam akušere.. kažko suleidžia i lašine.
Vienas... du...trysss.... skausmas tolsta, o su juo tarsi kartu ir mano samone... jaučiu kaip tarsi kūnas ir protas atsijungia... nieko nejaučiu... Dieve kaip gera, kur tie vaistukai buvo ankščiau
?20:30 pašoku nuo veriančio skausmo. Vaje kaip saldu. O ir i wc kažkotai norisi ir ne šiaip o noriu kaku, oi kaip noriu, greitai i wc, nes kitaip lovoj prikskinsiu... lipu iš lovos bet bergžiai, skausmas toks žiaurus kad nebegaliu, B neša i wc kartu su lašine, atsisedu šiaip ne taip, noras dingsta... pati nepakylu, pakelia B. Kelias nuo wc iki lovos atrodo toks tolimas, kojos nebeklauso, bet gulėt negaliu. Einam prie lango. Skausmas žudo ir toliau. Noriu vėl vaistų, noriu atsijungti ir nieko nejusti, nebegaliu tikrai daugiau pakelti. Kur vaistai? Man reikia vaistų. B guodžia kaip tik išmano, ramina kad jau nedaug, kad musu vaikutis jau visai šalia, kad aš šaunuole.. niekas nepadeda niekas neramina, staugiu kad nebegaliu isikandus į palange, jaučiu kaip dingsta noras kvepuoti, per prakeikta skausma užmirstu kvepuoti.. viskas kyla.. noriu vemti... vemsiu.. vemiu.. skausmas nedingsta, o taip tikėjausi, kad ji išvemsiu, bet dėja.. stumiu... B persigandęs šaukia personala. Sulekia..
21:15 7cm... baisu ,... o aš jau stumti noriu.. per skausma girdžiu kaip kalbama kad vargiai šiandien pagimdysiu jei reikalai ir toliau taip lėtai eisis, per skausma lyg per migla girdžiu kažka apie cp. Padidina lašines doze. Oi oi oi kaip skauda noriu tų vaistukų stebuklingu, praejo per mažai laiko, negalima, tada noriu epidiūro, reikia epidiūro, akušerė pareiškia kad negalima, kad gali buti cp, turiu kentėti, bet aš tikrai tikrai nebegaliu daugiau pakelti.. na kodėl jus manim netikite, as tikrai nebeiškęsiu, skausmas surakino visa nugara, negaliu padėti nei žingsnio. O čia dar atneša kamuoli ir sako šokinėk. Ar jus išprotėjot? Nejau manęs niekas negirdi, nebegaliu, man skauda aš per silpna, negaliu pakelti daugiau... negirdit, gerai aš klyksiu tada kad negaliu.. na kodėl manęs niekas nesiklauso?
Atsisėdu. Šokinėju. Skauda. Stumiu.
Kentėk. Kentėk tik nepamiršk kvėpuoti, tu gali. Tu tikra šaunuole, jau tiek ištverėi pakentėk dar truputi, liko tik 3cm. Pasistenk dėl mūsų mergytės. Vyras guodžia kaip tik išmano, o aš sugebu šaukt tik kad esu per silpna, kad nebegaliu pakelti skausmo, noriu vaistu, noriu epidiūro, noriu cp, noriu bet ko tik nebegaliu kentėti skausmo...
Noriu stumti..
Noriu vemti..
Vemiu..
Stumiu...
Jaučiu kaip B mane purto, ką darau, negaliu stumti dar.. pakviečia gydytojus kad jau stumiu. Akyse nušvinta visiems kad gal pagaliau atsidarė keklelis pilnai.
21:50 tik 8-9cm, dar turiu susiimti ir pakentėti, negaliu dar stumti. O kaip nestumti kai taip noriu...
Iš skausmo jau klupiu ant keliu, tarsi per migla girdžiu kvepuok, šaunuole, jau tuoj, dar pakentem, bet niekas nebeguodžia galiu tik klykt kad noriu kaku, noriu stumti, tikrai daugiau nebegaliu.
22:10 B vėl kviečia personala, man dinginėja samonė iš skausmo. Apžiūra 9cm ir like kraštai, bet sarėmiai vis dar reti, nereguliarus, tik beprotiškas skausmas. Akušere kažka ilgai daro manyje, girdžiu labai neištampyti audiniai, labai tampru, kraštai neina lauk... laukiam... aš stumiu, nebegaliu sulaukyt, gine išstumia B į šali ir imasi veiksmų. Neleidžia stumti, aiškina kodėl negaliu to daryti kada noriu, nieko negirdžiu. Turiu laukti sarėmiu...
Mažute žinau kad tau ir skauda, tau baisu kaip ir mamytei, bet turiu stengtis iškęsti dėl tavęs...
Sarėmis... stumiu... nieko. Girdziu negaliu stumti bet kada, turiu stumti kaip jau tikrai nebegalesiu kenteti, turiu stumti lyg daryciau kaku, o ne i žandus, turiu per sarėmi padaryti tris stumimus... na ir kodėl tiek daug info? Trumpam jus palieku, dingstu, man skauda.... prabuntu, girdžiu tik stumk stumk, šaunuole stumk. Stumiu. Nieko. Nebegaliu.
Gine suima mano veida ir vėl kažka aiškina. Nieko negirdžiu..
Akyse juoda, nieko nebenoriu, krenta toniukai girdžiu.. turiu pasistengti. Stumiu. Nelaiku. Gaunu draudima stumti, viskas aisku kad neisgimdysiu, mano begalinės pastangos bergždžios, stumiu iš visų jėgų, bet to maža
, to negana reikia daugiau jėgų bet aš neturiu, atleisk mažyle bet tavo mama per silpna, nuspręsta kirpti. Prakerpa, bet to neužtenka audiniai labai standūs, niekas neina lauk, ne su akušerės rankom i pagalba atejus. Dingsta sarėmiai, krenta toniukai, veiklos nulis, iskankinta skausmų jėgų nebeturiu niekam, lyg per migla girdžiu vakumas, vakumas, vakumass... ne tik ne tai.. Vyras išprašomas už durų.. nenoriu vakumo, nenoriu cp.Aš galiu. Aš pati.. kodėl manęs niekas negirdi?
Prasimerkiu aplink tiek daug nematytu veidų, kas vyksta??? Iš kur čia tiek naujų veidų? Kas yra? Kas man? Kas mano dukrytei? Ar ji sveika?
Girdžiu bandom paskutini kartą, keliam sarėmius, ir stumsim kartu visi, jei nieko tada trauksim su vakumu, delsti nebegalima..
Ginekologe aiškiai išdėsto, ka ir kaip daryti, kad stumti galiu tik po jos leidimo, nes sarėmio galiu nejusti, bet reikes stumti iš visų jėgų, kad aš privalau susiimti dėl savo vaikučio, kad aš tikrai galiu, tereikia susikaupti.
Susikaupiu. Nusiraminu. Aš galiu, dėl savo dukrytės aš privalau.
Leidimas stumti. Stumiu. Stumiu iš visų jėgu. Dingstu ir vėl grižtu. Gine užgulus stumia kartu su manim iš pilvo viršaus iš visų jėgų. Aš privalau. Stumiu. Girdžiu galvytė jau yra. Šaunuole. Dabar liko kūnelis. Vėl dingstu. Atsigaunu ir dar karta stumiu, stumiu ir jaučiu kaip kažkas iškrito. Girdžiu šaunuolė, sveikinimus iš ginės ir viso personalo, bet tai nieko nebereiškia nes išgirstu verksma savo mergytes
. Akys pilnos ašaru, pagaliau pagaliau aš esu mama, kur mano mergyte, kur mano vyras? Iš paskutinių jėgų pakeliu galva, kad pamatyčiau savo dukrytę. Vyra ileidžia, dukryte uždeda man ant krutinės, maža gležnu kūneli su juodų plaukų šukuosena uždeda man ant krūtinės, ji dug gražesnė nei aš isivaizdavau, ašaros rieda upeliais ir man ir tėčiui, pagaliu, pagaliau mes esame visi trys, niekada nemačiau savo vyro verkiančio kaip kūdikio, kaip tą velyvą spalio 3 vakara, jutau kad ne tik aš bet ir jis tapo laimingiausias žmogus pasaulyje, nes pagaliau turi savo ilgai laukta ir išlaukta dukryte.Taip 22:45 su nuostabios ginekologes pagalba ir nenuleidimu ranku gime musu vakarinis stebuklas Vakarė, kuri išlauke velyvo vakaro kad užsitarnautu pelnytai šį varda. Sverė 3875 ir 53cm.
Paklausite dabar ar skaudėjo? Tai skausmas dingo ta pačią sekundę, kai dukrytę uždėjo ant krutines, nebejutau nei kaip išstūmiau placentą, nei kaip siuvo, nei kaip kažka valė, nejutau nieko išskyrus neapsakoma džiaugsma ir palaima rankose pajustus ta maža stebuklą kurį savyje nešiojau 40savaišių.
Šiandien mums 3 savaitės ir aš vis dar skraidau euforijoje negalėdama atsidžiaugti šiuo mažu stebūklu, kiekvienu jos išleistu garseliu, kiekviena netyčia per miegus išspausta šypsena, džiaugiuosi kiekviena sekunde praleista drauge su savo dukra, negalėdama atsigrožėti jos dievišku grožiu, ir negalėdama patikėti, kad imanoma kažka taip mylėti, kaip aš myliu mūsų su vyru sukurta stebūkla.
Amžinai tave mylesim ir stengsimes kad tu būtum pati laimingiausia šiame pasaulyje
