Paryžius

mes pasirinkimo jau neturejom,su autobusu butume pavelave,net neabejoju.i oro uosta vaziuojanciam auto lietuviu nesigirdejo )) aisku,gal kas ir buvo.
tik arvykom i bove,trumpai i duty free ir jau stovejo eile i lektuva.
aisku,turejom tik rankini bagaza,tai viskas greiciau ejos.

gal galite patarti dėl taxi? ten gatvėje yra šansų pasigauti ar reiktų skambinti ir išsikviesti?
mums reiks anksti ryte nuvažiuoti nuo Eliziejaus laukų iki autobuso stotelės į beauvais oro uostą. Pasižiūėjau, kad metro lyg nevažiuoja taip anksti... Skrydis 8:50

Gali drąsiai pasigauti... Kitas variantas - autobusas per Eliziejaus laukus važiuoja... O jei dar nuo tiumfo arkos netoli reikia, tai ir pasivaikštant nakčia galima nueiti, netoli juk:)

Nuo eliziejaus lauku laisvai spesite 1 aja metro linija. Mes vaziavom nuo Hotel de la vile stoteles ir lasvai spejom. O nuo eliziejaus lauku tik 3 stoteles vaziuojant metro. Metro dirba nuo 5.30. Paziurejau laika, tai nuo musus stotels uztuko iki porte mailot stoteles vos 15 min. O toliau sesit i autobusa kuris veza i oro uosta.

O jus irgi skridito skrydziu 8:50? Mes vaziuotumem nuo George V stoteles, tik niekaip neradau nuo kelintos valandos metro vazineja. Bet jeigu jus spejote, turetume ir mes speti.

Pirmas 5.50 nuo George V stotelės...
5.31 autobusas važiuoja, tad geriau juo važiuoti... O šiaip pėstute gerų 15 min:)...

Sveikos, bet ta kamera neveikia, nes as bent jau nieko nematau, ar kazka ne ten ziuriu

Atidarius pagal šią nuorodą pabandykite puslapio refresh arba reload padaryti.

Taip, mūsų skrydis buvo 8,50, kogero kaip ir daugumos skrendanciu su ryanair.
George V stotele ir per 2 į priekį nuo eliziejaus lauku stoteles. Iki porte mailot tik 3 stotelės. Įkeliu pirmos linijos plana čia Jaudinaus ir as kap speti laiku i autobusa. Mes gyvenom Lotynu kvartale, ten metro maubert mutaualite, is jos vaziuojant butu reikeje persest 3 kartus. Pasirinkau siektiek paejeti ir sest i tiesiogine linija be persedimu. Pagal zemelapi atrode kad tolokai teks eiti, bet realiai visai netoli. Prie metro stoteles buvom apie 5 ryto , metro vartai atsidare apie 5,15. Pirmas metro atvaziavo apie 5,30(nuo tada ir pradeda dirbti) kelione truko vos 15 min.
Siulau sest į 1-aja geltona linija. Kryptis "La Defense". pagal programeletelefone, rodo kad kelione nuo GeorgeV ikiPorte Mailot truks tik 4 min.

Grįžom iš Paryžiaus trečiadienį, o čia šalta, balta....
Mano keletas kelionės įspūdžių padieniui:
1 diena. Esam šiek tiek netradiciniai keliautojai, nes bandom ieškoti vietų, kurias jei ir lanko turistai, tai bent jau ne taip masiškai. Vienos iš tokių - kapinės, na kas patikės, kad nuo jų ir pradėjom pažintį su Paryžium Net MB lūžo iš juoko, kai aš Lietuvoje į lagaminą įsimečiau 4 kapinių žvakes ir dar žiebtuvėlį prigriebiau. Pirmiausia aplankėm žinomiausias ir garsiausias - le cimetière du Père-Lachaise. Kaipgi aš, didžioji The Doors'ų gerbėja, neaplankysiu Morrisono kapo ir pirmoji žvakelė turėjo būti skirta jam... O bet tačiau, kapas tai aptvertas tvorele ir iki jo prieiti neįmanoma, o aš moteris padori, metuose, negi lipsiu per tvorą (nors matosi, kad tokių pasitaiko), tai tik parymojau ir tiek, bet Morrisono dvasią pajaučiau, o jam skirtą žvakę uždegiau ant Balzako kapo, už jo kūrinius, kuriuos ir mokykloje turėjau skaityti privaloma tvarka Dar vieną žvakelę, kaip jai ir skirta buvo, paaukojau Oscar'ui Wilde'ui - patinka laisvi žmonės, ypač kai ta laisvės įšraiška vyko 19 amžiuj. Aplankėm ir Šopeno, Editos Piaf, Prousto, Moljero, Rotšildo ir kt. kapus, nebūtinai žinomus mums, bet pakankamai išraiškingus ir atspindinčius nemažą dalį prancūziškosios istorijos ir kulltūros.
Po kapinių ėjom pasižvalgyti į Paryžių - Bastilijos, Vosgėzų aikštės, vakariniai Pompidu centro ir Luvro viešbučio vaizdai bei Champs-Elysées šviečianti kalėdinė mugė. Pagrindinis pastebėjimas - Paryžiaus nesugadino net kalėdos, turi prancūzai skonį ir to iš jų neatimsi...
2 diena. Dar vienos kapinės, kurias aplankėm - le Cimetière du Montparnasse. Čia žvakelė, be abejo, buvo paaukota seksualiajam ir nuodėmingajam Serge'ui Gainsbourg'ui, kurio kai kuriose šalyse uždraustą dainą Je t'aime, atliekamą su Jane Birkin, ir dabar klausau, rašydama šiuos prisiminimus... Pamačius jo kapą, matosi, kad moterys šį vyrą myli net ir po mirties Antroji žvakelė suliepsnojo ant argentiniečio Julio Cortazar'o kapo - už jo mąstyti priverčiančias knygas... Aplankyti buvo ir Samuel'io Beckett'o, André Citroën, Guy de Maupassant ir t.t. kapai. Nors lijo lietus, bet aš jo lyg ir nejaučiau...
Į Montparnaso bokštą pažvelgėm iš toliau, pakako. Ėjom ieškoti žymiųjų katakombų ir čia mus ištiko pirmoji nesėkmė - dėl vėdinimo-kondicionavimo sistemos gedimo jos uždarytos ir neaišku, kada vėl veiks. Ką darysi, neverksi gi, keliaujam toliau - žalieji Liuksemburgo sodai, Lotynų kvartalas, kuris sukelia nostalgiją senai praėjusiems studentiškiems metams ir daug kalėdiškai papuoštų eglučių prie Panteono... Toliau - Notre Dame katedra su jos kažkokia ypatinga aura, gal nuo apšviestų balkonų einančia, gal nuo šiaip tinkamai sukomponuotų detalių, bet ją pajutom abu su MB, net keista, nes nesam nei dievobaimingi, nei religingi.. Toje katedroje yra kažkokia paslaptis, bet kokia - nežinau, o jei žinočiau, paslapties jau nebūtų... Žvakelę uždegiau, norą sugalvojau, maldelę sukalbėjau... Amen. Toliau - pasivaikščiojimas po salą, tiltas su daugybe meilės spynelių, mielas Šekspyro knygynėlis ir smagus lietingas pasivaikščiojimas bei plaukimas laiveliu Senos upe - žvalgantis, šildantis ir ilsinant kojas...
3 diena. Skirta bohemai ir paleistuvystėm Monmartras. Dalidos biustas, tuščios gatvelės, dvi moteriškaitės su rožine ir žydra spalva aprengtais šuneliais, pašėlusiu greičiu lekiantys nuo kalno dviratininkai, rožinė kavinukė... Ramu, tylu iki pat Tertre aikštės, kuri verda nuo turistų ir paišinų menininkų. Apie meną - vienus dirbinius mielai įsigyčiau, kiti su kičo atspalviu, bet net ir portretų bei šaržų paišytojai įlieja kažkokio šarmo, kurio nerasi prie Palangos tilto. Toliau Bazilika ir jos prieigose kalėdinė mugė su blynais, vafliais, karštu vynu ir visokiom bezdelūškom. Bazilika graži, o dar dailesnę ją daro jos vieta, nes atsiveria pilnas vaizdas, bet man seilė nenutįsta, nu neapdėjo ji Notre Dame katedros nors tu ką. Auros virš galvos nepajutau, angelu netapau, pult ant kelių nepanorau Perspektyva nuo kalno atsiveria tokia smagi - ir Paryžiaus dalis, ir žali šlaitai, ir karuselė, ir juodaodžiai su savo "brendinėm" prekėm. Viskas ok, taip ir turi būti Toliau - nuodėmingieji Pigalio aikštė ir Clichy bulvaras, su visa industrija ir pramogom. Aplankom erotikos muziejų, pasirodo, kad savo metuose, dar ir aš ne viską moku, tobulumui ribų nėra Savaime žinoma, raudonasis Mulen Ružo malūnas ir kažkur su taksi išvykstančios jo šokėjos...
Na ir desertui, t.skant, dar venos kapinės - Cimetière de Montmartre. Nepagalvokit, mes ne kokie nekrofilai, nu bet jų žavesiui sunku atsispirti... Čia jau teko išsiversti be žvakelių, bet aplankėm Hectoro Berliozo, Dalidos, Aleksandro Diuma, Heinricho Heinės, Émile Zola kapus... Pačių kapinių dalis eina po tiltu, kuriuo spakainiausiai važinėja automobiliai, vaizdas užvedantis, o ir kai pagalvoji - ir mirusiems ne taip liūdna, ir gyvieji gal nelaksto be proto, nes mato, kokios pasekmės jų gali laukti. Žaviuosi tokiais projektais ir juos laiminusiais žmonėmis, nes nieko nėra blogiau, kaip nuobodybė ir dogmų laikymasis. Toliau mūsų laukė sausakimša, gražiai papuošta ir visa švytinti nuo prabangos Galeries Lafayette su puikiu vaizdu į miestą nuo jos terasos. Tikrai verta užkilti - atsiveria ir Paryžiaus panorama, ir visas gatvės kirmėlynas žemai. Dar pasivaikštom palei apšviestą operą, pažiūrim reklaminio būgnų šou, pasitrinam žmonių minioje...
Trys dienos praėjo... Paryžiaus simbolius - Eifelį ir Triumfo arką mačiau kol kas tik iš toli. Gėėėėėda. Pasitaisysim, juk liko dar 3 dienos

Taigi tęsiu...
4 diena. Na ką, kapinių lankymo metas baigėsi, laikas ieškoti vietų, pažymėtų straipsniuose ir lankstinukuose apie pagrindines turistų lankomas vietas, užsidėti vieną kitą varnelę savo kelionės plane, o ir artimųjų klausimai, ar buvom įlipę į Eifelį jau pabodo. Taigi, pereiname iš tolo saulėj blizgančiu, rusiškos dvasios kupinu Aleksandro III tiltu ir sukam link Invalidų rūmų. Nesiruošiam jų lankyti, nesu nei karų, nei istorijos didelė gerbėja. Na taip, katedroje Paties Didžiojo Napoleono Užkariautojo palaikai guli karste, bet pamačius minią rusų turistų, nuo kurių dar vakaryštis peregaras ėjo, kažkaip dingo noras susipažinti su Imperatoriumi iš arčiau. Grynas oras ir pasivaikščiojimai man labiau patinka. Šiaip pats pastatų kompleksas gan įspūdingo dydžio, gal būt, turint nemažai laisvo laiko, būtų visai smagu po juos pašmirinėti… Bet man labiausiai patiko kupoliškai suformuoti krūmai visoje rūmų teritorijoje, toks malonus žalumas ir forma. Kita lankytina vieta pagaliau turėjo būti Eifelis, na bet mes negalim tiesiai šviesiai, reikia per aplink, tad užsukam į žavią Cler gatvelę, paklausom grojančių mzikantų ir su jais dainuojančios merginos, nusiperkam sūrio iš smirdančios, bet labai ta smarve viliojančios parduotuvės, nusišypsom vietiniam draugiškam senukui, jo šuniukui, prasilenkiam su žaviom prancūzų damom… Žodžiu, ši mini turgaus gatvelė tikrai Paryžius. Pagaliau pajundam link Eifelio. Galiu pasakyti, kad man šis bokštas – vienas iš tobuliausių dalykų ne tik Paryžiuje. Konstrukcija, spalva, įkomponavimas į aplinką, viskas dera kaip tvarkingoj buhalterinėj sąskaitoj, bet kartu ir žavi, kaip gero meistro kurinys, ypač žinant, kada jis pastatytas… Juk Eifelis savo būsimojo kūrinio negalėjo sumaketuoti kompiuteriu, negalėjo 3D formatu apžiūrėti ir t.t… Tobula – klaupiuosi, lenkiuosi, ačiū tau, pone Eifeli. Kylam aukštyn, iki antro aukšto kojom, dusau biški, prisipažįstu, bet didvyriškai iškentėjau. Vaizdas labiausiai patiko gal iš antro aukšto, tačiau ir pačiame viršuje buvo gerai – pamatai tokį tarsi miesto planą, subraižytus kvartalus, gatves, žodžiu, jei vieną dieną tik turit Paryžiuj, kilkit į bokštą ir galėsit girtis, kad matėt viską, Paryžius buvo jums po kojomis… Tik baisiai vėjas stiprus buvo, maniau nuneš mane į Seną ir nuplukdys tiesiai į Lamanšą… Pabuvę danguje, leidžiamės žemyn, ir štai jums pirmas dalykas, paneigiantis prieš tai visus girdėtus pasakojimus – Eifelio papėdėje, kiek akys užmato, NEI VIENO juodaodžio prekiaujančio eifeliukais… Va taip vat. Toliau gatvelėm, Eliziejaus laukais, link kito Paryžiaus simbolio – Triumfo arkos, prieš tai užsukant į Louis Vuitton parduotuvę ir pareiškiant MB – jei nenupirksi artimiausiu metu man iš čia rankinės, aš pavirsiu ragana ir vaidensiuosi tau visuose tavo likusiuose gyvenimuose. Aha, Triumfo arka – gražus statinys, o dar tokioj vietoj, galėčiau valandas stovėti ir žiūrėti kaip betvarkiškai važinėja prancūzai, klausyti kaip cypia stabdžiai ir signalizuoja vairuotojai... Čia man patinka, čia kvepia didmiesčiu...
5 diena. Šiandien važiuojam pažiūrėti stikliukų, t.y. La Défense. Kadangi MB architektas, paprastai nauji statiniai beveik visada būna įtraukiami į kelionių programą, aš, beje, nesipriešinu tam. Šiaip neturiu tos seilėtos nuostatos, kad La Defense ne Paryžius, kad čia jau nėra jo dvasios ir t.t... Miesto dvasią kuria ne paskiri rajonai, dalys, kvartalai, o visuma, kaip ir dainą... Šis rajonas sukėlė dvejopus jausmus – Defanso arka sužavėjo be kalbų ir be ginčų, lenkiuosi, žavus statinys, tačiau likusi dalis ne tokia žavinga. Gal tikėjomės daugiau, kad bus kaip Londono sityje – kur kostiumuoti vyrukai, pasitempusios moteriškės laksto, visi tokie užsiėmę, „delovyje“, svarbūs, su kavos puodeliais ir t.t., o čia aš verslo dvasios nepajutau, vaikšto tokie labai į mus panašūs žmogeliai, o ir pastatai jau nebestebina, nes statyti jie pakankamai senai ir modernumo jau pritrūksta. Na dar neįsipaišė niekaip man ta kalėdinė mugė prie arkos, maišė visą bendrą La Defanso vaizdą pamatyti, kažkoks balaganas. Tiesa, dryžuotas baseinas su fontanais – žavus ir nepakartojamas, spalvos persipina ir gaunasi labai smagus jų žaismas. Taigi judam toliau – į tikrai aristokratišką Marais kvartalą su jo siaurom, nepakitusiom gatvėm, pastatais, galerijom ir žydų kvartalu, kurio kavinių, parduotuvių languose išstatytos menoros, kuriame daug spalvų, kvapų ir savitų garsų bei potyrių... Šis kvartalas man patiko labiau, nei Lotynai ir ne mažiau nei Monmartras. Tiesiog reikia jame pabūti ir pailsėti nuo turistų... Judam toliau – Luvras. Pasirinkau jį ne dėl pliusiuko, bet dėl didelio smalsumo. Norėjau pamatyti ne tik meno kūrinius, bet ir Prancūzijos karalių rūmus iš vidaus, gal ten kokia didiko dvasia klaidžioja, man truputėli jo įkvėpimo reikėtų... Apie eksponatus nepasakosiu, nes kam įdomu – patys pamato, kam ne, tai ir nereikia. Nors žymių kūrinių ten daug, paminėsiu tris mises. Pirmoji - Milo Venera, graži moteris, gaila, kad susipešus dėl jos turkam su prancūzais, neteko rankų, tačiau nuo to ją lankančių turistų srautas nesumažėjo, nelabai ir įsivaizduoju, kaip ji su tom rankom atrodytų. Kita gražuolė – Samotrakės Nikė, graikų pergalės sparnuota deivė, be galvos, bet graži dievybė... Na ir trečioji mis, tai žinoma garsioji Mona Liza, kuri turi ir galvą, ir rankas. Nepasakyčiau, kad graži moteris, bet kažką tokio turi, toks paslaptingas žvilgsnis, būčiau vyras, pagalvočiau ko čia prisidirbau... Keista girdėti, kai kažkas sako, kad mažas paveikslas, po stiklu, nelabai ten yra ką žiūrėti. Aš visada maniau, kad paveikslai ne dydžiu matuojami, ga klydau, tada įdomu, koks turėtų būti jo dydis? 2x3 ? o gal 5x6 ?
Na tiek meno, buvom ir kitose salėse, žiūrėjom, fotografavom per langą kiemą, diskutavom, ilsėjomės, bet kaip sakiau – kas norės, patys pamatys, mums reikia eiti dar vyno ir sūrio nusipirkti bei po vakarinį Paryžių pasibastyti. Ryt paskutinė diena, paskutinė vakarienė...

Aquilatel tuo lektuvu turejom ir mes parskristi is paryziaus... spekit! parskridom tik sekmadieni, buvo atsauktas ir mums. kaip suzinojom is Italijos neatskrido lektuvas, del pugu net nepakilo. panika baisi kilo, kiek iskesti turejom kol gavom parskristi namo, daugiau nei 6 val prie informacijos langelio daug kas gavo per dublina y vilniu, kiti pasieme pinigelius, pirkosi su wizzair, kiti su autobusu o mum kaip buvo papasakosiu, jau kokie ten dirba as nezinau likom jau paskutiniai be bilietu, atejom prie langelio pasakyti kad imam per dublina y vilniu antradieniui (siandien butume parskride) sako jau nebera vietu ir buvo salia panele, sako skriskit per barselona. mes, o gera mintis, sakom tam kur dirba informacijoj zmogenui, o jis mum: jum negalima, jum vizu reikia, jus neesat europo sajungoj nuzude sitas, pradejom aiskinti, kad esam, jis ne, pradejom gincytis, paskambino jis ten kazkur. butumet mate tu darbuotoju veidus, kai suzinojo, kad lietuva europos sajungoj.. tada gerai atsiprasau, buvo dar lektuve virs 10 vietu y barselona, ten ir pasiemem. is kitos puses dekojam D kad jie to nezinojo, kitiem nesiule, mum liko bilietu bet visvien apgailetina. kas autobusu pirko sestadieni ryte is paryziaus, sekmadieni nakty y vilniu, tokia ilga kelione, ir dar papildomai islaidu kiek zodziu kosmara isgyvenom penktadieni

Dar pilna yspudziu, nieko neparasiau apie pacia kelione gal kai mintys susistoves parasysiu