Naujas gyvenimo etapas prasidėjo jau 2010 metų rugpjūčio mėnesio pradžioj... Atostogavome su šeima Turkijoje ir kažkodėl po kelių visai nekaltų ir lengvų kokteiliukų man pasidarė laaaaabai sunku, skrandis baisiai sureagavo į juos, kitą dieną visą praleidau viešbučio kambary ir išbraukiau ją iš savo atostogų, mano vyras su sūnumi atostogavo vieni tądien... Nors tąkart jau galėjau įtarti, kad manyje mezgasi nauja gyvybė ir kad čia būtent ji taip audringai sureagavo į tuos kelis kokteiliukus, bet neįtariau, nes nesitikėjau... Likusį atostogų laiką smagiai pailsėjome (be jokių kokteiliukų) ir grįžome į rutinišką kasdienybę...
Tačiau keistenybės tęsėsi, kai 2010 08 25 buvau grožio salone mano kirpėja neteko amo, išgirdusi, jog aš noriu trumpai nusirėžti savo ilgąsias gražiasias garbanas, tada ji tik paklausė "tai ką? Užėjo???" Aš pasijuokiau ir atsakiau "užėjo". Tąkart pas kirpėją dažų kvapas buvo nepakeliamai stiprus, net domėjausi, ar tikrai čia tie patys dažai, kuriais mane visada dažydavo????
Kitą dieną aplankėme su vyru draugų antragimę, tą vakarą išgėriau labai skanaus vyno taurę, kuri ir buvo paskutinė tais metais (ir dar kitais). Grįžusi namo apie vidurnaktį pasidariau nėštumo testą ir kažkodėl jau visai nenustebau, kai pamačiau II
Nunešiau ir parodžiau testą vyrui, o jis pažvelgė ir teištarė : " OOO antras bachūras" Tada pasakiau "na na, čia dar pažiūrėsim"! Vėliau viskas klostėsi, taip kaip įprasta, vizitai pas gydytoją, tyrimai ir pan... Tik O DIEVE!!!!!.... Niekad neužmiršiu aš tos 2010 10 13 dienos tyrimų ir jų atsakymų (šiandien irgi 13ta)... Kai sužinojau, kad man ūmi toksoplazmozė... Ginekologės ekstra siuntimas i infekcinę ligoninę, kad pasak jos "jei ką nebūtų per vėlu atlikti valymą..." O siaube, kokios pragariškos man buvo tos dienos... Kokie siaubingi prisiminimai apie pirmus vizitus infekcinėj ligoninėj ir ten dirbančią PONIĄ (nors dabar jai lenkiuosi žemai, nes ji puiki specialistė, nors ir sudėtinga asmenybė)...
Ne vienas vizitas pas genetikus, infektologės žodžiai :" KOL KAS (????) nematau jokių indikacijų nėštumo nutraukimui" ir t.t. ir pan.. Tie visi įvykiai mano turėjusį būti ramų, ir atrodo smagų laukimą pavertė begaliniu nerimu ir kasdieniniu jauduliu, nuolatiniais svarstymais, kas ir kaip bus toliau?... Esmė tokia, kad aš nuo 2010 spalio mėn gėriau antibiotikus, tai vienokius, tai kitokius, kad kovoti su ta nelemta bacila ŪMIA toksoplazmoze... (vieni veikė jau ir per placentą, kiti veikė tik mane).
Rekomenduoju visoms
pasidaryti toksoplazmozės tyrimus (nesvarbu turit kates ar ne), kad vėliau netektų gailėtis....nes šie tyrimai neprivalomi, o pasekmės g.b. skaudžios tos ligos...Laikui bėgant susigyvenau su ta liga ( o tiksliau su emocijom, kurias ji kėlė) ir supratau, kad kitaip jau nebus... Kaip Dievas davė taip ir bus, ką jis mums parengė tą ir turėsime, kaip Jis norės, taip mes ir gyvensime... Ir tada tapo daug lengviau laukti savo mažojo stebuklėlio... Taip taip taip mano vyras buvo teisus, mano pilvelyje tikrai augo dar vienas ąžuolėlis- sūnaitėlis
Tai mums dar 16-tą nėštumo savaitę pranešė genetikė. Pirmas sūnus gimė CP būdu, antrasis pasirinko brolio pramintus kelius ir taip pat nusprendė gimti CP būdu. Kadangi abu mano bernužėliai įsitaisė mano pilvelyje sėdmenine pirmeiga... Ką gi viskas kaip ir aišku, ir kaip ir nebelieka to netikėtumo, to jaudulio ir svarstymo, kada ir kaip viskas bus?...
Išaušo gražus 2011 04 25 rytas (antra Šv. Velykų diena)
Šią dieną praleidau kaip visada su šeima, oras buvo puikus, tai daug laiko praleidome gryname ore ir kaip buvo tartasi tos pačios dienos vakare, palikę savo vyresnėlį seneliams išvažiavome į Vilnių, į AK... Priimamajame nenuteikė manęs labai teigiamai ir pozityviai, nes kažkokios ne itin kvalifikuotos medikės pasirodė, tiksliau ko gero rezidentės ir nors ir buvo man jau paskirta CP data ir laikas, jos vis tiek akis išpūtusios į mane žiūrėjo ir klausinėjo, kodel NET savaite anksčiau mane operuos??? O aš ką? Aš nežinau, aš vykdau gydytojos nurodymus ir tiek. Tai gerai, kad atėjo kažkokia matyt rimtesnė medikė, su patirtim ir toms žalioms mergiotėms pasakė, kad jei susitarta, vadinas taip reikia, guldot ir tiek.
Taigi apie 19val jau buvau palatoje su kaimyne (švelniai tariant keistoka...) Vyras pabuvo iki 20val ir išvažiavo... Širdį draskė dviprasmiški jausmai, kamavo nerimas dėl operacijos ir jos eigos, ir džiugesys, kad galų gale supsiu savo sūnų ant rankų ir visos abejonė, nerimas ir dvejonės dėl tos nelemtos toksoplazmozės išsisklaidys... Sakykit, ką norit, bet žinoti, kad RYTOJ gims tavo vaikas yra tikrai kažkaip keista ir net nežinau gal baugoka sakyčiau .
Turėjau knygą ir telefoną su mobiliu internetu beigi žinoma su supermamom (kaip gi be jų?), tai kažkaip laikas, negalvojant apie rytojų ėjo greičiau, nes antrojo CP aš labai bijojau dėl po pirmo CP patirtų komplikacijų....
Sesutės informuoja, kad mano operacija pagal planą yra antra t.y. operuos mane apie 11val .Taigi su vyru susitariam, kad jis atvyks šiek tiek ankščiau kokiai 9val., kad būtų šalia manęs ir mane palaikytų morališkai prieš operaciją...
Vyras išvažiuoja, man sesutės nuleidžia kraujo, vėliau apie vidurnaktį dar užrašo mano vaikiuko tonus, dar vienas kartas bus ryte ir dar darys man EKG prieš operaciją. Ok - viskas liuks lauksim. Akušerė iš vakaro atneša kaip jau juos tapo įprasta vadinti "sexovus" naktinius, kad turėčiau ryte jau juos iškart prieš operaciją pasipuošimui.
Atneša dvi tabletes raminančių... Bet aš kvaiša, jų negėriau, nes su drauge (dirbančia narkologiniam) ir šiaip pasiskaičius informacijos apie tuos vaistus nusprendžiau jų negerti, nors nežinojau, kad juos reikia gerti būtent dėl operacijos, o ne tam, kad ramiai išsimiegočiau
Ryte gaunu šiek tiek barti nuo akušerės, kad neišgėriau vaistukų...Ir pabudau su sunkoka galva, ligoninės lova neatrodė labai patogi, o ir palatoj vis oro maža atrodė, na bet buvo kaip buvo... Ryte 6:30val ateina akušerė ir vėl veda mane klausyti vaikiuko tonų. Ir po jų sako, na tai jau galit rengtis naktinukus po dušo... Kažkaip keistai nuskambėjo... Operacija tik 11val., o jau dabar 7val ryto rengtis naktinukus???? Taigi aš ten juos visus išprakaituosiu, bet kažkaip nesureaguoju ir laiku nepaklausiau akušerės kodėl taip anksti rengtis, jei operacija tik 11val???...
Dėl viso pikto parašau vyrui žinutę, kad skuostų pas mane anksčiau, nes turiu nuojautą, kad turėsim kleckiuką anksčiau nei to tikimės...
Ir pasirodo manęs nuojauta neapgavo, vos tik nuėjus į dušą ir tik tik tik apsirengus gražiuosius naktinukus, į palatą įlekia jau kita akušerė liepia gulti lašelinei, nes tuoj mane OPERUOS!! .... Kąąąą?? Kada tuoj? Jūsų pirma operacija bus, ne antra (Tai reiškia operuos 8:40val, tada jau po 8val buvo. Dar įeina, mano vakarykštė akušerė ir sako nuojautą turėjau, gerai, kad spėjot pasiruošti.
Taigi lašelinės laša, anesteziologė ateina išsiklausinėja kas ir kaip, tada gydytoja dar ateina, apžiūri randą, pasitaria, kaip pjaus, visi nelabai patenkinti, kad nespėta atlikti EKG, bet operuos be jos... O vyras dar tik kažkur pakeliui... Skambinu kamšty prie Vilniaus... Nespės iki operacijos pradžios tikrai...
Suknisti rytiniai kamščiai... kaip liūdna, kad negausiu savo bučkio prieš operaciją, kad nieks padrąsinančiai nepaspaus rankos, širdį užplūsta kažkoks keistas liūdesys, o gal baimė
. na bet ką darysi....Su pirmagimiu į operacinę važiavau iš gimdyklos ir irgi staiga ir netikėtai, tai kažkaip viskas buvo paprasčiau, o dabar labai keistas jausmas, nors tas skubėjimas ir staigumas irgi kažkaip šiek tiek sujaukė mintis...
Atvažiuoja dvi akušerės, perkelia mane ant lovos ir veža koridoriais, o jausmas važiuojant laaaabai keistas, kai guli žiūri į viršų, o lubos bėga greičiau nei tu važiuoji, praeiviai irgi, kaip kokiam filme, mintys lygiai taip pat susijaukusios skrieja paskui mane, užsimerkiu kuriam laikui, nes labai jau nemalonu, net atrodo supykina vienu momentu.... Nerimas graužia iš vidaus Pati kaip karuselėse jaučiuos, žodžiu viduj didelis susijaukimas ir netvarka
Ir ką pagaliau įvažiuojam i operacinę... Vyras taip ir nespėjo
O operacinėj prie sienų išvystu išsirikiavusią eilę studenčiokų ir nežinau kodėl, bet juos pamačius ištariu :"ooo ufonautai" 
Pasiruošimas operacijai man buvo sunkiausias psichologiškai, kažkaip neramu.... brrr...O kai dar tokia žiūrovų auditorija...
Spinalinė nejautra, tepimas viso kūno jodu, aparačiukų ir lašelinių prijungimas ir t.t. ir pan. Gydytojos prašau, kad nepradėtų pjauti, kol dar jaučiu kojas
Anesteziologė labai maloni, viską aiškina ką ir kodėl daro, nors aišku ko gero ne tiek man, kiek ten kažkokiai studentei ar praktikantei, bet visą informaciją gaudau ir aš (nors gal geriau ir neklausyti, nes ne itin malonu žinoti, kur ir ką tuo metu man pjauna) ....
Taigi išsakius savo baimę, kad nenoriu buti prapjauta kol jaučiu viską, tai buvau "maloniai" pažnaibyta anesteziologės, kad įsitikinti, jog skausmas ties pilvu ir rankoj pvz visai kitoks
Taigi pagaliau veiksmas prasidejo, o aš atrodo nieko nejaučiu. Ufff, vadinas viskas ok, ne per anksti pjauna
Nežinau kodėl, bet mano visokie naktiniai košmarai būtent apie tai ir yra, kaip mane pradeda operuoti, o as dar jaučiu Nors niekada taip nėra buvę ir apskritai tai buvo mano trečia operacija gyvenime, bet visi mes turim tų nepaaiškinamų baimių argi ne? .... Anesteziologė kalba su savo praktikante apie savo seną šunį, kurį reikėjo prižiūrėti ir slaugyti savaitgalį
Vėliau susizgrimba ir pradeda bendrauti su manimi. Klausia, ką turiu namie? Išdidžiai atsakau sūnų, ir kad čia pas mus gimsta irgi sūnus Paklausta kuo vardu bus, šiek tiek sutrinku, nes nežinau, aš noriu, kad būtų Tumas (pirmas Ignas), o vyras nesutinka... Tada mane operuojantis personalas ima mane raginti, kad nenusileisčiau vyrui, nes tokio vardo pas juos dar nebuvo "mes žinom dažniausius vardus, tokio pas mus dar TIKRAI nebuvo"! Nenusileiskit vyrui! Labai gražus vardas. Na pasijuokiam ir tiek... Tada nuskamba žodziai "GIMDOM"!!!! Ir prasideda manęs ritinimas į šonus, bet kažkas ten negerai, kažkaip ilgai nepavyksta ištraukti mano sūnaus, net anesteziologė padėjo gydytojai iš viršaus mano mažiaus galvytę pastumdama žemyn savo rankomis (man jau neramu...), galų gale, anesteziologė pasako, kad jei pasisuksiu i dešinę pamatysiu savo kleckiuką po sekundėlės. Pasisuku ir ten man parodo ką tik gimusį, dar visą gleivėtą su ilga virkštele mažiuką mano spinduliuką, kurio kelias į šį pasaulį buvo apsuptas tamsių nerimo debesėlių...kaip miela... Pirmagimį pirmą kartą pamačiau jau tik suvyniotą ir tik veiduką, o čia mačiau visą savo nuogalių. Pradedu verkti, anesteziologė nušluosto ašaras, bet jos vis tiek rieda kaip pupos, gaunu raminamųjų dozę...
Išgirstu savo mažylio vyrišką verksmą ir širdy taip gera... Mano mažius gimė 2011 04 26, 9:30val ir visai nemažas 4300gr ir 54cm, 8/9 APGAR. (Vyresnėlis gimė 3960gr ir 54cm)
Na operacija praėjo sėkmingai, vežama į pooperacinę palatą koridoriuje akimis ieškau savo vyro, o štai ir jis, iškart kažkaip širdelė nudžiunga ir taip smagu. O anesteziologė ne iš kelmo spirta šaukia : Na tėti, turi būti Tumas, sveikinam!
Vėliau su vyru laiką leidžiam pooperacinėj palatoj ir nutariam, kad visgi sūnelis bus Tumas, kaip jis pats sakė, kad apsispręsti jam padėjo ne tiek anesteziologė, kiek mūsų vyresnėlis. Nes prieš išvažiuodamas pas mane jis dar kartą paklausė mūsų pirmojo džiaugsmo, koks bus broliuko vardas ir tas pasakė Tumas (nors dažnai atsakymai būdavo labai įdomūs pvz opelis, traktorius, telikas)
Tai neliko abejonių dėl mūsų vardelio... Džiaugėmės mūsų mažuoju stebuklėliu (vyras ėjo jo aplankyti - susipažinti), laukėm kol gausim normalią palatą gana ilgai... Paprastoj palatoj atsidurėm tik apie 14val. O apie 16val jau atvežė mūsų fainuoli Tumą... Ir mes jį pasiliekom palatoj, neleidom daugiau išsivežti, vyras su mumis leido ištisas paras, rūpinosi mūsų jaunėliu, pats miegojo miegmaišy ant žemės, kėlėsi naktimis, man paduodavo pamaitinti, keitė sauskelnes ir t.t...Mano džiaugsmas ir mano ramstis...
Vaikų gimimai patys nuostabiausi įvykiai mūsų gyvenime, tiek pirmas, tiek antras gimdymas mus suartino kaskart vis stipriau... Nesvarbu, kad nepajutom, kas tai yra sąrėmiai, nesvarbu, kad nesikankinom abu gimdydami, bet nuo to mūsų meilė mūsų atžalėlėms ir tarpusavio ryšys netapo nė kiek mažesni... Dažnai moterys rašo, jog gailisi, kad nepatyrė tikrojo gimdymo, o aš nesigailiu, nes manau, kad svarbiausia rezultatas- sveiki ir laimingi vaikai šalia, o ne procesas...
Vaikiukui gimus buvome laimingi ir patenkinti, bet širdyje vis dar kirbėjo nėštukinis nerimas dėl įgimtos toksoplazmozės, nes atsakymą sužinojome po laaabai ilgo laukimo mėnesio... Pirmi mėnesiai buvo ištisiniai tyrimai, klausos, regos, kraujo ir pan. Na tyrimai nieko blogo neparodė ir baisu garsiai rašyti, bet panašu, kad auginame sveiką, vikrų, išdykusį gražuoliuką šypseniuką
Ir nors viskas ir gerai, bet širdį vis tiek drasko nerimas ir jis jau liks visam gyvenimui, nes perdaug buvo įsibaiminta, perdaug buvo įsigilinta į tą ligą ir jos pasekmes. Dabar žiūriu į savo vaiką ir galvoju, kaip gerai, kad man užteko drąsos surizikuoti ir gimdyti vaikutį, kokį grožį būtumėm praradę!!!! Bet mes tikime, kad Dievas žino ką daro ir kasdien tyliai dėkoju Jam užtai, kad apdovanojo mus dviem nuostabiausiais pasaulyje vaikais. Kaip aš dažnai sakau, pasaulyje yra tik vienas pats nuostabiausias, geriausias, gražiaus ir -iausias vaikas ir kiekviena mama jį turi, ar taip, mamos???? O čia keli įdomus faktai:
Pirmagimis gimė :............................................................................ Antragimis gimė:
2008 03 29 (savaitė po šv.Velykų)................................................... 2011 04 26 (šv. Velykos buvo 2011 04 24)
Šeštadienį, 12val., 3960gr. ir 54cm.................................................. Antradienį, 9:30val., 4300gr. ir 54cm.
Kai gimė pirmagimis vyrui buvo 30m ............................................. Kai gimė antrasis sūnus man buvo 30m, vyrui 33, o vyresniukui 3
Mano pipiriukai:
Vaikai - mūsų gyvenimo džiaugsmas, o sveiki vaikai - mūsų gyvenimo laimė....
Nuoširdžiai dėkoju, mane operavusiai gydytojai Daliai Laužikienei už profesionalumą, optimistinį ramumą, rūpestį ir už šypsenas veide bei visam AK personalui visi buvot tikrai nuostabūs!!!!
