Man labai gražu-auksiniai plaukeliai, visada patiko
Nežinau, nežinau... Man mano ryžoji vaikystė privarė tiek kompleksų, kad dar ir dabar tų komplesų pasekmes jaučiu. Visada įtartinai žiūriu į tuos, kurie sako, kad aš graži, gerai atrodau ir pan., - man vis dar atrodo, kad jie tyčiojasi iš manęs. O mano plaukai net nebuvo ugniniai, teturėjo tik ryžą atspalvį. Vaikystę, o ypač paauglystę, prisimenu kaip košmarą. Būdavo, baisu praeiti pro laiptinę jeigu matydavau, kad ten kažkas sėdi lėkdavau kaip su septinmyliais batais, kad tik pavymui neišgirsčiau rudė, ryža ir panašių epitetų. Buvau prisiklausiusi paguodų apie ypatingai apdovanotus ugniaplaukius vaikus bet pasakykit, ar tokios pasakos gali paguosti paauglę, kuri bręsta ir suvokia, kad vienintelė dovana plaukų spalva ir atitinkama pravardė? Žiūrint iš perspektyvos, iš savo vaikystės atsinešiau vienintelį pliusą (jeigu taip būtų galima pavadinti) sugebėjimą visiškai ignoruoti aplinkinius, niekam niekada neparodyti, kaip labai man skauda ir eiti iškelta galva. Kita vertus, turbūt dažnai aplinkiniams atrodau tikra ledo karalienė, žmones prisileidžiu labai sunkiai. Su kompleksais po truputį kovoju vienus pavyko įveikti, kiti prislopinti, bet tikrai niekada niekam nelinkėčiau tokių potyrių. Sutinku, suaugusieji visai kitaip reaguoja į ugniaplaukius, bet vaikai yra tikrai žiaurūs (o šiais laikais netgi sakyčiau, žiauresni nei anksčiau), tad ugniaplaukiams vaikiukams reikia įskiepyti dvigubai daugiau pasitikėjimo ir nepamiršti, kad vaikai ne visada linkę išpasakoti savo problemas ir didžiausios dramos vyksta viduje.
P.S. Auginu du šaunius vaikiukius abu šviesiaplaukiai (aksinės spalvos jų plaukuose nė pėdsako). Kai laukiausi, neturėjau kažkokių ypatingų baimių dėl jų plaukų spalvos, nors kartais pagalvodavau, kokia ji bus. Nors nebūčiau visai sąžininga jeigu sakyčiau, kad man buvo visai tas pats aš tikrai džiaugiuosi, kad mano plaukų spalvos jie nepaveldėjo....
P.S. Auginu du šaunius vaikiukius abu šviesiaplaukiai (aksinės spalvos jų plaukuose nė pėdsako). Kai laukiausi, neturėjau kažkokių ypatingų baimių dėl jų plaukų spalvos, nors kartais pagalvodavau, kokia ji bus. Nors nebūčiau visai sąžininga jeigu sakyčiau, kad man buvo visai tas pats aš tikrai džiaugiuosi, kad mano plaukų spalvos jie nepaveldėjo....
QUOTE(Amber1 @ 2008 01 02, 17:33)
Nežinau, nežinau... Man mano ryžoji vaikystė privarė tiek kompleksų, kad dar ir dabar tų komplesų pasekmes jaučiu. Visada įtartinai žiūriu į tuos, kurie sako, kad aš graži, gerai atrodau ir pan., - man vis dar atrodo, kad jie tyčiojasi iš manęs. O mano plaukai net nebuvo ugniniai, teturėjo tik ryžą atspalvį. Vaikystę, o ypač paauglystę, prisimenu kaip košmarą. Būdavo, baisu praeiti pro laiptinę jeigu matydavau, kad ten kažkas sėdi lėkdavau kaip su septinmyliais batais, kad tik pavymui neišgirsčiau rudė, ryža ir panašių epitetų. Buvau prisiklausiusi paguodų apie ypatingai apdovanotus ugniaplaukius vaikus bet pasakykit, ar tokios pasakos gali paguosti paauglę, kuri bręsta ir suvokia, kad vienintelė dovana plaukų spalva ir atitinkama pravardė? Žiūrint iš perspektyvos, iš savo vaikystės atsinešiau vienintelį pliusą (jeigu taip būtų galima pavadinti) sugebėjimą visiškai ignoruoti aplinkinius, niekam niekada neparodyti, kaip labai man skauda ir eiti iškelta galva. Kita vertus, turbūt dažnai aplinkiniams atrodau tikra ledo karalienė, žmones prisileidžiu labai sunkiai. Su kompleksais po truputį kovoju vienus pavyko įveikti, kiti prislopinti, bet tikrai niekada niekam nelinkėčiau tokių potyrių. Sutinku, suaugusieji visai kitaip reaguoja į ugniaplaukius, bet vaikai yra tikrai žiaurūs (o šiais laikais netgi sakyčiau, žiauresni nei anksčiau), tad ugniaplaukiams vaikiukams reikia įskiepyti dvigubai daugiau pasitikėjimo ir nepamiršti, kad vaikai ne visada linkę išpasakoti savo problemas ir didžiausios dramos vyksta viduje.
P.S. Auginu du šaunius vaikiukius abu šviesiaplaukiai (aksinės spalvos jų plaukuose nė pėdsako). Kai laukiausi, neturėjau kažkokių ypatingų baimių dėl jų plaukų spalvos, nors kartais pagalvodavau, kokia ji bus. Nors nebūčiau visai sąžininga jeigu sakyčiau, kad man buvo visai tas pats aš tikrai džiaugiuosi, kad mano plaukų spalvos jie nepaveldėjo....
P.S. Auginu du šaunius vaikiukius abu šviesiaplaukiai (aksinės spalvos jų plaukuose nė pėdsako). Kai laukiausi, neturėjau kažkokių ypatingų baimių dėl jų plaukų spalvos, nors kartais pagalvodavau, kokia ji bus. Nors nebūčiau visai sąžininga jeigu sakyčiau, kad man buvo visai tas pats aš tikrai džiaugiuosi, kad mano plaukų spalvos jie nepaveldėjo....
Aciu uz nuosirdu pasisakyma.
QUOTE(Amber1 @ 2008 01 02, 17:33)
Nežinau, nežinau... Man mano ryžoji vaikystė privarė tiek kompleksų, kad dar ir dabar tų komplesų pasekmes jaučiu. Visada įtartinai žiūriu į tuos, kurie sako, kad aš graži, gerai atrodau ir pan., - man vis dar atrodo, kad jie tyčiojasi iš manęs. O mano plaukai net nebuvo ugniniai, teturėjo tik ryžą atspalvį. Vaikystę, o ypač paauglystę, prisimenu kaip košmarą. Būdavo, baisu praeiti pro laiptinę jeigu matydavau, kad ten kažkas sėdi lėkdavau kaip su septinmyliais batais, kad tik pavymui neišgirsčiau rudė, ryža ir panašių epitetų. Buvau prisiklausiusi paguodų apie ypatingai apdovanotus ugniaplaukius vaikus bet pasakykit, ar tokios pasakos gali paguosti paauglę, kuri bręsta ir suvokia, kad vienintelė dovana plaukų spalva ir atitinkama pravardė? Žiūrint iš perspektyvos, iš savo vaikystės atsinešiau vienintelį pliusą (jeigu taip būtų galima pavadinti) sugebėjimą visiškai ignoruoti aplinkinius, niekam niekada neparodyti, kaip labai man skauda ir eiti iškelta galva. Kita vertus, turbūt dažnai aplinkiniams atrodau tikra ledo karalienė, žmones prisileidžiu labai sunkiai. Su kompleksais po truputį kovoju vienus pavyko įveikti, kiti prislopinti, bet tikrai niekada niekam nelinkėčiau tokių potyrių. Sutinku, suaugusieji visai kitaip reaguoja į ugniaplaukius, bet vaikai yra tikrai žiaurūs (o šiais laikais netgi sakyčiau, žiauresni nei anksčiau), tad ugniaplaukiams vaikiukams reikia įskiepyti dvigubai daugiau pasitikėjimo ir nepamiršti, kad vaikai ne visada linkę išpasakoti savo problemas ir didžiausios dramos vyksta viduje.
P.S. Auginu du šaunius vaikiukius abu šviesiaplaukiai (aksinės spalvos jų plaukuose nė pėdsako). Kai laukiausi, neturėjau kažkokių ypatingų baimių dėl jų plaukų spalvos, nors kartais pagalvodavau, kokia ji bus. Nors nebūčiau visai sąžininga jeigu sakyčiau, kad man buvo visai tas pats aš tikrai džiaugiuosi, kad mano plaukų spalvos jie nepaveldėjo....
P.S. Auginu du šaunius vaikiukius abu šviesiaplaukiai (aksinės spalvos jų plaukuose nė pėdsako). Kai laukiausi, neturėjau kažkokių ypatingų baimių dėl jų plaukų spalvos, nors kartais pagalvodavau, kokia ji bus. Nors nebūčiau visai sąžininga jeigu sakyčiau, kad man buvo visai tas pats aš tikrai džiaugiuosi, kad mano plaukų spalvos jie nepaveldėjo....
Gražiai parašiai. Sutinku su nuomone taviške. Tikiu, jog tokie dalykai be pėdsakų nepraeina ir sutinku, jog dabar laikai žiauresni nei ankščiau. Todėl ir sakau, jog turim dvigubą užduotį ne tik gerai auklėti vaikus, bet ir kaip padėti pakęsti tas nuoskaudas ir pažeminimus.q
Bet man nedaeina, iš kur tas žiaurumas? Iš ko jie tyčiojasi? Jie patys nesupranta iš ko tyčiojasi. Nes juk pati spalva graži. O tyčiojimasis gal ateina iš tokio kitų (kartais net vyresnių, suaugusiųjų) kopijavimo, kai jie sako, kad tokie vaikai negražūs, tad gal sekdami pavyzdžiu, norėdami būti dideliais, vaikai irgi pradeda tyčiotis iš "auksiukų"? Kitokie paaiškinimai nelenda į galvą. Nežinau. Bet kad šiais laikais žiaurūs vaikai, tai jau tikrai. Bet iš ko gi jie ima pavyzdį?...
QUOTE(vilmusis @ 2007 03 16, 17:09)
Pati esu natūrali raudonplaukė ir buvau įsitikinusi, kad ir mano sūnus toks bus - koks nusivylimas - šviesus.
Pagal senolių išmintį, raudonplaukiai žmonės - ypatingi, apdovanoti ne tik saulės plaukais, bet ir išskirtiniais sugebėjimais.
Pagal senolių išmintį, raudonplaukiai žmonės - ypatingi, apdovanoti ne tik saulės plaukais, bet ir išskirtiniais sugebėjimais.
pritariu,kad tai įpatingi žmonės.Sunkumai grūdina charakterį,gal todėl jie gyvenime daugiau pasiekia,pažystu tokių ne vieną.
Na jus ir nustebinot savo pasisakymais Mano dukryte irgi ryza,bet as ne kiek nepergyvenu,net dziaugiuosi,kad mano vaikas ypatingas Na,is pradziu tai buvo kazkaip keista ir pergyvenau truputi,nes nei as ,nei tevelis neturime tokiu plauku Bet dabar tikrai nematau cia jokios problemos ir tikiu,kad problemu nekils ir ateityje nei darzelyje,nei mokykloje,As kaip tik galvoju,kad vaikai dabar tolerantiskesni ir kad nieks dabar nesijuokia is rudaplaukiu,kaip buvo musu laikais.
Mano dukryte irgi ryza,bet as ne kiek nepergyvenu,net dziaugiuosi,kad mano vaikas ypatingas Na,is pradziu tai buvo kazkaip keista ir pergyvenau truputi,nes nei as ,nei tevelis neturime tokiu plauku Bet dabar tikrai nematau cia jokios problemos ir tikiu,kad problemu nekils ir ateityje nei darzelyje,nei mokykloje,As kaip tik galvoju,kad vaikai dabar tolerantiskesni ir kad nieks dabar nesijuokia is rudaplaukiu,kaip buvo musu laikais.
sveiki.pas mane irgi ir mergyte ir vyras ryzi,bet tai man visiskai nesvarbu,juk ne del plauku spalvos renkiesi o del zmogaus
Ai mamkos, nu kad nušnekat, tai baisu klausyt 
Jau kažkada ryžų temoj rašiau, tai pasikartosiu...
Tyčiojasi? Atsipeikėkit... Čia iš jūsų vaikystėj tyčiojosi. Kaip tada madoj buvo, ar atsimenat? Vuo teisingai, cha+ basma arba peroksidas. O ryža buvo labai nemadoj.
O dabar ką? Nueik į bet kurią kirpyklą, ir išeisi ryža... Aukso, vario, apelsino, bordinė, kaštoninė. Tai kas tyčiosis? Tie vaikučiai, kurių mamos bordavos su apelsininėm sruogelėm??? O bobutės kaštanavos? O auklėtoja pati kuo ryžiausia, ką tik iš salono išėjus, net nagai oranžine spalva nudažyti? Pilna dabar tų ryžų, ir televizijoj, ir ant žurnalų viršelių, šniūrai, kibirai. Nebe egzotika Nėr iš ko tyčiotis 
Man tai vienintelis blogas raudonplaukių bruožas - kad jie saulėj sunkiai gali būt, labai greit nudega. Gal ne visi, nesu specialistė. Tai reik kremukus nuo saulės žiūrėt. O plaukų spalva - ne problema Kaip tik, pliusas. Labai gražiai prie ryškių žalių ir mėlynų drabužių atrodo 
Jau kažkada ryžų temoj rašiau, tai pasikartosiu...Tyčiojasi? Atsipeikėkit... Čia iš jūsų vaikystėj tyčiojosi. Kaip tada madoj buvo, ar atsimenat? Vuo teisingai, cha+ basma arba peroksidas. O ryža buvo labai nemadoj.
O dabar ką? Nueik į bet kurią kirpyklą, ir išeisi ryža... Aukso, vario, apelsino, bordinė, kaštoninė. Tai kas tyčiosis? Tie vaikučiai, kurių mamos bordavos su apelsininėm sruogelėm??? O bobutės kaštanavos? O auklėtoja pati kuo ryžiausia, ką tik iš salono išėjus, net nagai oranžine spalva nudažyti? Pilna dabar tų ryžų, ir televizijoj, ir ant žurnalų viršelių, šniūrai, kibirai. Nebe egzotika
Nėr iš ko tyčiotis Man tai vienintelis blogas raudonplaukių bruožas - kad jie saulėj sunkiai gali būt, labai greit nudega. Gal ne visi, nesu specialistė. Tai reik kremukus nuo saulės žiūrėt. O plaukų spalva - ne problema
Kaip tik, pliusas. Labai gražiai prie ryškių žalių ir mėlynų drabužių atrodo
QUOTE(Noa @ 2008 01 07, 14:20)
Ai mamkos, nu kad nušnekat, tai baisu klausyt Jau kažkada ryžų temoj rašiau, tai pasikartosiu...
Tyčiojasi? Atsipeikėkit... Čia iš jūsų vaikystėj tyčiojosi. Kaip tada madoj buvo, ar atsimenat? Vuo teisingai, cha+ basma arba peroksidas. O ryža buvo labai nemadoj.
O dabar ką? Nueik į bet kurią kirpyklą, ir išeisi ryža... Aukso, vario, apelsino, bordinė, kaštoninė. Tai kas tyčiosis? Tie vaikučiai, kurių mamos bordavos su apelsininėm sruogelėm??? O bobutės kaštanavos? O auklėtoja pati kuo ryžiausia, ką tik iš salono išėjus, net nagai oranžine spalva nudažyti? Pilna dabar tų ryžų, ir televizijoj, ir ant žurnalų viršelių, šniūrai, kibirai. Nebe egzotika Nėr iš ko tyčiotis
Man tai vienintelis blogas raudonplaukių bruožas - kad jie saulėj sunkiai gali būt, labai greit nudega. Gal ne visi, nesu specialistė. Tai reik kremukus nuo saulės žiūrėt. O plaukų spalva - ne problema Kaip tik, pliusas. Labai gražiai prie ryškių žalių ir mėlynų drabužių atrodo
Jau kažkada ryžų temoj rašiau, tai pasikartosiu...Tyčiojasi? Atsipeikėkit... Čia iš jūsų vaikystėj tyčiojosi. Kaip tada madoj buvo, ar atsimenat? Vuo teisingai, cha+ basma arba peroksidas. O ryža buvo labai nemadoj.
O dabar ką? Nueik į bet kurią kirpyklą, ir išeisi ryža... Aukso, vario, apelsino, bordinė, kaštoninė. Tai kas tyčiosis? Tie vaikučiai, kurių mamos bordavos su apelsininėm sruogelėm??? O bobutės kaštanavos? O auklėtoja pati kuo ryžiausia, ką tik iš salono išėjus, net nagai oranžine spalva nudažyti? Pilna dabar tų ryžų, ir televizijoj, ir ant žurnalų viršelių, šniūrai, kibirai. Nebe egzotika
Nėr iš ko tyčiotis Man tai vienintelis blogas raudonplaukių bruožas - kad jie saulėj sunkiai gali būt, labai greit nudega. Gal ne visi, nesu specialistė. Tai reik kremukus nuo saulės žiūrėt. O plaukų spalva - ne problema
Kaip tik, pliusas. Labai gražiai prie ryškių žalių ir mėlynų drabužių atrodo Nu saunuole,pritariu
Papildyta:
QUOTE(Kasiopėja @ 2007 03 23, 15:44)
Myliu jį be galo. Ir jam komplekso tikrai nevarau, dar mažutis ir nieko nesupranta, jam dar nėra dviejų metukų.
Bet jau pradedu truputį pavargti nuo žmonių reakcijos: " Ach kokie plaukai, turbūt kaimyno", " ir iš kur čia tokie plaukai". Nesuprantu tokių žmonių. Kai vaikas paaugs ir pradės suprasti, jei kas pradės mėtyt tokias replikas, jau pradedu iš anksto atsakymus galvot, jog vaiko neįskaudint.
Vaikai taip šneka, tai dar galima suprasti, tik ne suaugę.
Bet jau pradedu truputį pavargti nuo žmonių reakcijos: " Ach kokie plaukai, turbūt kaimyno", " ir iš kur čia tokie plaukai". Nesuprantu tokių žmonių. Kai vaikas paaugs ir pradės suprasti, jei kas pradės mėtyt tokias replikas, jau pradedu iš anksto atsakymus galvot, jog vaiko neįskaudint.
Vaikai taip šneka, tai dar galima suprasti, tik ne suaugę.
As irgi daznai girdziu tokius pasisakymus: ACH,KOKIE PLAUKAI,IS KUR TOKIUS
PLAUKUS GAVOT,KOKIA AUKSINE MERGAITE ir t.t ir pan.
Bet as tai priimu kaip komplimenta,supranti?O kai vaikas paaugs,tai ir paaiskinsi jam,kad jo plaukuciai grazus,tai visi ir atkreipia demesi
juk viskas gerai ir tikrai nematau reikalo pergyvent
QUOTE(Noa @ 2008 01 07, 14:20)
Ai mamkos, nu kad nušnekat, tai baisu klausyt Jau kažkada ryžų temoj rašiau, tai pasikartosiu...
Tyčiojasi? Atsipeikėkit... Čia iš jūsų vaikystėj tyčiojosi. Kaip tada madoj buvo, ar atsimenat? Vuo teisingai, cha+ basma arba peroksidas. O ryža buvo labai nemadoj.
O dabar ką? Nueik į bet kurią kirpyklą, ir išeisi ryža... Aukso, vario, apelsino, bordinė, kaštoninė. Tai kas tyčiosis? Tie vaikučiai, kurių mamos bordavos su apelsininėm sruogelėm??? O bobutės kaštanavos? O auklėtoja pati kuo ryžiausia, ką tik iš salono išėjus, net nagai oranžine spalva nudažyti? Pilna dabar tų ryžų, ir televizijoj, ir ant žurnalų viršelių, šniūrai, kibirai. Nebe egzotika Nėr iš ko tyčiotis
Man tai vienintelis blogas raudonplaukių bruožas - kad jie saulėj sunkiai gali būt, labai greit nudega. Gal ne visi, nesu specialistė. Tai reik kremukus nuo saulės žiūrėt. O plaukų spalva - ne problema Kaip tik, pliusas. Labai gražiai prie ryškių žalių ir mėlynų drabužių atrodo
Jau kažkada ryžų temoj rašiau, tai pasikartosiu...Tyčiojasi? Atsipeikėkit... Čia iš jūsų vaikystėj tyčiojosi. Kaip tada madoj buvo, ar atsimenat? Vuo teisingai, cha+ basma arba peroksidas. O ryža buvo labai nemadoj.
O dabar ką? Nueik į bet kurią kirpyklą, ir išeisi ryža... Aukso, vario, apelsino, bordinė, kaštoninė. Tai kas tyčiosis? Tie vaikučiai, kurių mamos bordavos su apelsininėm sruogelėm??? O bobutės kaštanavos? O auklėtoja pati kuo ryžiausia, ką tik iš salono išėjus, net nagai oranžine spalva nudažyti? Pilna dabar tų ryžų, ir televizijoj, ir ant žurnalų viršelių, šniūrai, kibirai. Nebe egzotika
Nėr iš ko tyčiotis Man tai vienintelis blogas raudonplaukių bruožas - kad jie saulėj sunkiai gali būt, labai greit nudega. Gal ne visi, nesu specialistė. Tai reik kremukus nuo saulės žiūrėt. O plaukų spalva - ne problema
Kaip tik, pliusas. Labai gražiai prie ryškių žalių ir mėlynų drabužių atrodo na saunuole, kad tokia optimiste mama.
bet visgi ne kiekvienas supras kaip jauciasi zmogus ryzais plaukais ir kaip jis isgyvena viska viduje. aisku, priklauso ir nuo zmogaus charakterio. jeigu vaikiuka auksaplauki auklesim taip optimistiskai kaip si mamye raso, tai vaikas tikrai bus be kompleksu ir didziuosis savo dovana. kartais matyt problema yra suaugusiuose, jie prisimena savo vaikyste ir bijo, kad ju vaikams taip nebutu kaip jiems...
QUOTE(zirzekle @ 2008 01 07, 19:45)
na saunuole, kad tokia optimiste mama. bet visgi ne kiekvienas supras kaip jauciasi zmogus ryzais plaukais ir kaip jis isgyvena viska viduje.
bet visgi ne kiekvienas supras kaip jauciasi zmogus ryzais plaukais ir kaip jis isgyvena viska viduje.
O ką jis išgyvena - dėl plaukų? Pasididžiavimą. Jų plaukai daugumoj daug geresni būna (aš, blondinė su keturiais plaukais, dabar visa žalia iš pavydo
). Garbanoti Va jums:
Dar pridėkim milijonus raudonplaukių multikų personažų, ypač japonų anime, lėlių (ar koks durnas gamintų negražias lėles - kas jas pirktų?), manekenių, Borisą Bekerį...
Sakot, čia yr iš ko tyčiotis?
Kiba eit vėl plaukus raudonai dažyt, ar ką?
Papildyta:
Kam dar neramu ant dūšios - apklausiau savo 11metį - pats tas amžius, kada tyčiojasi. Jis, pasirodo, nežino, kokia ta "ryža" spalva. Parodžiau internete, priminiau, kad jo klasėj yra berniukas su rusvais plaukais. Nudžiugo - a, jo, tokie plaukai, kaip Ronio Vizlio iš "Hario Poterio"
O jos čia - tyčiosis, tyčiosis...
