2012 m. Ispanija, į kurią sugrįšime nekart

Čia dar turiu jėgų sutrimituoti odę džiaugsmui ir ten gyvenančiam drakonui

Prasikarstę tarp sienų ir mūrų, nusiropštę nuo kalno ir jau beveik griūdami iš nuovargio, suvokiame, kad neberandame savo auto, t.y. pasiklystame. Gatvelės siaurutės, visos panašios, su mažyčiais skvereliais, fontanėliais, ir , atrodo, jau matytomis aikštelėmis, tik be mūsų mašiniuko. Nebevarginsiu jūsų rašliava apie vykusias paieškas (gerai, kad buvau užsirašiusi gatvelės pavadinimą), bet nei navigacija, nei draugiški ispanai (vaikai lakstė iš paskos ir baksnodami pirštais, šaukė „gigante“, „gigante“, tikiuosi galvoje turėjo mano vyrą...) mums nepadėjo. Šiaip ne taip kvatodami ir vos pavilkdami klumpes „atkasėm“ savo „pamestinuką“ ir patraukėm link pajūrio.
Per šiuos klaidžiojimus vėl nebenuvažiavom į numatytą Guadalix.

My Webpage

Artėjame link numatytos nakvynės vietos Miramar.

Miramar apylinkės apsodintos apelsinų giraitėmis, kvapas svaiginantis, karts nuo karto atsidarom automobilio langus ir įsileidžiam apelsinų žiedų prisodrinto oro. Apsistojam Playa Miramam viešbutyje – 186,- Lt – pačiame brangiausiame visos kelionės metu, bet ir prabangiausiame numerio ir maisto atžvilgiu. Lieka valanda iki vakarienės, tad dar atrandame jėgų nupūškuoti iki jūros (~200 m). Mus pasitinka platumos ir erdvės. Kalnai matosi tik kažkur tolumoje, pležas didžiulis, smėlėtas, palei jį į abi puses tęsiasi akimis neaprėpaima promenada. Mums, išlindusiems iš kalnuotų vietovių, tai savotiška atgaiva sielai. Savo vairuotoją (ir save) palepinu puikiu baltu vynu, kurį suskanaujame čia pat ant suolelio, susikeliame kojas ant bortelio ir palydime saulę (mintyse, nes skirtingai nuo Palangos, ji leidžiasi ne į jūrą, o kažkur mums už nugarų, kalnuose). Grįžę i viešbutį vakarienės, aptinkame puikiausių patiekalų iš midijų ir kalmarų, pačirškintų egzotiškų kepsnių, įv. torčiukų, tad viską išragavę ir jau visiškai nusibaigę po geros valandos krentame į lovytę. Negaliu įdėti nei vienos normalios savo nuotraukos, tai pasiskolinau iš interneto.



Nuvažiuota: ~300 km
Išlaidos: ~7,- Eu (pietų maistelis).

Balandžio 22 d. Šios dienos tikslas Mojacar, kuriame apsistosime 2 d., nes radau puikius apartamentus su pusryčiais ir vakariene. Ieškant nakvynės man pasirodė, kad kuo piečiau, tuo viešbučių kainos aukštesnės, bet nėr kur dingt. Na, nukrypau nuo temos.
Kadangi Altėjoje, Alikantėje ir apylinkėse buvome prieš 15 metų, tad tiesiu taikymu skubame link Kartagenos. Skubame žodis čia netinka, nes, norėdami pataupyti, atsisakome mokamo kelio ir pradedami pielinti E 15, kuriame nuolatos striginėjame transporto kamščiuose. Dar Vilniuje atlikau namų darbus ir nusprendžiau į pačią Kartageną nebeužsukti, geriau apžiūrėsime bastioną Castillo Cabo Tinoso bei nuostabias pakrantes, besitęsiančias iki pat Mojakaro.
Gėda prisipažinti, bet į bastioną nenuvažiavome. Už Kartagenos link mūsų tikslo veda siauras kelias, kuris, kuo toliau, tuo labiau pradeda raitytis, kilti į viršų ir siaurėti.

Vaizdai nuostabūs, bet jų jau nebematome - kelias susiaurėja tiek, kad reikia ištempus kaklus žiūrėti, ar neatvažiuoja kas iš priekio, nes prasilenkimas jau sunkiai įmanomas. Įveikus vieną kalną, kiekvieną kartą pamatai, kad bastiono dar nė ženklo, priekyje dar vienas kalnas, tik statesnis ir aukštesnis, skardžiai darosi dar gilesni, pradeda kaisti variklis ir mūsų nervai. Iki tikslo turėjusių būti įveiktų 15 km, nuvažiavome mažiausiai 30 km ir galo dar nematyti. Darosi nejauku, gal ne ten nuvažiavom. Pirmą kartą per visas mūsų keliones būtent aš pasiūlau nebeblūdyti ir, apsisukus, keliauti dar laukiančiu maršrutu. Radę šiokią tokią aikštelę, apsisukam (tai patampo kelis likusius nervus dar daugiau, nes manevruojant pirmyn atgal, atrodo, kad ratai pakimba virš bedugnės) ir leidžiamės atgal. Džiugesio neprideda ir tai, kad tuos pačius baisius 30 km vėl teks imti šturmu, bet leistis kiek smagiau žinant, kad laukia geresnis kelias.
Čia norėjom patekti

My Webpage


Papildyta:
„Greitai“ privažiuojame Bolnuevo














Papildyta:
Dar būdama Vilniuje, labai norėjau šiame miestelyje apsistoti bent vienai nakčiai, nes aplink Bolnuevo pilna tokių Kempiniuko Plačiakelnio giminių, kurias galima apžiūrėti, bet neįmanoma nei atsikąsti, nei įspausi, nei kitais mechaniniais būdais paveikti . Buvau net viešbutį nusižiūrėjusi, bet vyrui nepatiko, kad jis „tik“ su pusryčiais, tad važiuojame toliau.
Aguilo apylinkės


Pakrantėje daug tokių kiaušinio trynio spalvos nugludintų uolų




Čiabuvių daugiabučiai

Fantastiška kelionė. Tiek miesteliai, tiek gamtos tvariniai. Paskutinieji iš vis netikėtumas.
Skaitysiu ne kartą jūsų reportažą.

Jau pavakary apsistojame šalia Mojakaro esančiame viešbutyje Best Club Vacaciones Pueblo Indals (koks tupas ir namalonus žmogas galėjo sugalvoti tokį pavadinimą ) – 154,- Lt (su pusryčiais ir vakariene). Dar norėjau pasakyti, kad dažniausiai tokiuose kurortiniuose viešbučiuose galima užsisakyti FB (pusryčiai, pietūs, vakarienė) ir kainų skirtumas vos keli litai, bet mes, žinodami, kad vistiek kažkur būsim susigalvoję nulėkti, pietų nebeimam.
Šis gražuolis net ne viešbutis, o visas arabiško stiliaus miestelis









Papildyta:
Tik įėjus į mūsų užsakytą numerį, išvydome erdviausią svetainę su virtuve. Pasirodė kiek įtartina, kad sofa – lova siauroka, bet bevaikštant po palocius radome dar vienas duris, už kurių pasirodė beesantis nuostabiausias miegamasis su plačiomis minkšomis lovomis ir viskas rytietiško stiliaus. Ką ir besakyti, kad tokiuose rūmuose verta pasilikti ilgiau. Vienintelis minusas tas, kad tokiame dideliame komplekse žmonių taip pat nemažai, todėl kiek primena Turkijos kurortus, bet mes nesiruošiam rytoj tįsoti prie baseinų, kurių čia bent 3, todėl nesukam sau galvos. Vakarienės asortimentas čia labai gausus, pasirinkimas didžiulis (nebuvo tik midijų ir kalmarų), bet už tai visokie įdomūs šalti užkandžiai, sriubos, kepsniai, blynai, karšti vafliai, ambrozijos beigi aliejai -pfu, per daug įsijaučiau, na visko ten buvo oi visko. Tad eilinį kartą po degustacijos vos nunešam savo pilvus iki miegamųjų, trūktelim vyniuko ir į sapnų karalystę.
Nuvažiuota ~ 400 km
Išlaidos: ~12 Eu (smulkmenos)

Papildyta:

Labai ačiū . Žinokit tik grįžus iš Ispanijos vyrui pasakiau, kad nors ir rytoj skrisčiau atgal ir net tokiu pačiu maršrutu.

Balandžio 23 d. Vyrą pakeliu džiaugsmingu pranešimu, kad šiandien tai jau tikrai ilsėsimės, jokių kalnų, skardžių, atbrailų bei kitų negandų nenusimato. Papusryčiaujam restorane (na tos ką tik iškeptos bandelės tikrai vertos grieko, kelionė jau persirito į antrąją pusę, mano šonai jau išsipūtę, reikėtų stabdyti arklius ir tiek nebekimšti, bet to žodžio „ne“ nebeišstenu) ir traukiam į interneto kavinę. O buvo taip, kad paskutiniųjų trijų nakvynių neužsisakinėjome, nes norėjom pasilikti laisvę savo sprendimams prieš kelionės pabaigą. Ar varyti toliau, kur buvau numačiusi Cabo de Gata, Guadix, Alhambra, Ronda, bet reikėtų jau lėkti iškišus liežuvį, ar ramiai grįžti link Barselonos ir palikti pietinį regioną kitam kartui. Nusprendžiam grįžinėti atgal. Visuose mūsų užsakytuose viešbučiuose buvo internetinė prieiga, tad jau eigoje numatėm mums patikusius dar tris viešbučius, kur bekeliautume – į pietus ar atgal. Dabartiniame mūsų viešbutyje (neturiu jėgų rašyti to pavadinimo be reikalo) printerio, kad galėtume atsispausdinti savo užsakymus (vaučerius), nebuvo, tad nukulniavome į šalia esančią kavinukę ir ten užsirezervavome 1 nakvynę Benicassim ir 2 mums labai patikusiame, bet dar neiššniukštinėtame Salou.
Kadangi baseinai ir saulės vonios ne mums, sėdame į mašiniuką ir riedame į šalia esantį Sopalmo, kuris man patiko savo pakrante.

O as siemet pasakiau, kad ten nebegrisiu Bet jusu pasakojimas vistik pakeite mano nuomone - kada nors vaziuosim atgal Tiesiog reiks paruosti gerai namu darbus, taip, kaip tai padariau pirma karta vykdama O jus puikiai pasidarbavote pries kelione

Papildyta:

Žinokit, jei tik susitaupysim pinigėlių, vėl kitą pavasarį trauksim į Ispaniją, tik vis dėlto ne į pietus, bet į šiaurės Ispaniją ir centrinę dalį. Jau pasidariau šiokius tokius apmatus. Nuo tenykščių vaizdų akys ant kaktos iššoko. Jei sudomins, sakykit, surašysiu visas rastas "gėrybes".

Papildyta:










Čia besistaipydama vos nenučiuožiau į jūrą, tai vyras pažaliavusiu veidu aprėkė, kodėl man amžinai reikia visur ropštis, brazdintis ir vyniotis, kodėl negaliu ramiai ir oriai kaip baltas žmogus apžiūrėti įžymybių. Na, negaliu aš, negaliu.

Tai aiksu, kad sudomina. O ir patogu labai, kai reportaze yra tokia info

Papietavę ant saulėje įšilusių akmenų, važiuojame į Mojakarą. Kai privažiavome miestelį, vos neapsižliumbiau iš isteriško juoko, mat visas Mojakaras apsivyniojęs apie aukštą kalną, o pastatyta mašina stovi vos ne 90 laipsnių kampu. Vyrui žadėjau, kad šiandien jokio ekstrymo nebus, o čia še tau kad nori. Šiaip taip įgrūdom mašiniuką į kažkokį skersgatvį ir siaurom gatvytėm, laipteliais, terasomis, rankom alkūnėm medžių viršūnėm pradėjom kelionę.










Papildyta:

Šiame reportaže neplanavau rašyti apie šiaurę, nebent pabaigoje, bet jei skubu, sakykit, surašysiu su nuorodom.

Papildyta:
















Vyksta totali kompo okupacija, tad tęsiu rytoj.