Kodėl moterys bijo/vengia būti savimi?

Ar Einikio žmona yra auka? Na mušama, ir ne kartą, išvadinama visaip, teigia ,kad bijo, policijai pareiškimus rašo, bet ar auka?
Ar moteris auka, jei sakykim gyvena turtingo vyro pašonėje, ir per n metų, turėdama visko, nesumąsto,nors minimalios įmokos mokėti, kad turėtų soc. garantijas, ar tokia išmesta yra auka. Kažkas už ją turėjo sumokėti. Kažkas pagalvoti apie jos ateitį?
Ar moteris auka, kai siūlo pagalbą, bet ta pagalba vis ne ta-tai per prastas suteiktas plotas, tai darbas ne toks, tai per mažai moka ir t.t.
Kodėl dabar mažai kas nori suteikti pagalbą, kodėl? Kodėl anksčiau policija mažai reguodavo į smurtą šeimoje?
Ir t.t.

pagal mane tai visos, kurios sugeba išeiti, ir atgal neniurktelti į tą patį liūną- tos ir yra ne aukos. Visos kitos yra aukos. Pagal kitas, gal kitaip.
Ir šiaip, man visada buvo toks klausimas- o kas yra ta pagalba? Vat ką ji reiškia? Pagalba patarimu, finansiškai, teisiškai dar kaip nors- kas tai yra iš tiesų? Noras atsikratyti? Pačiam pasijutimas Dievu- daviau?

O ką tu manai apie tai,kad žmogų tenkina toks gyveniams. Tiesiog. Vienai blogai, o kitai gerai.

Pagalba apima daug dalykų-gali padėti patarimu, patirtim, galima finansiškai, morališkai, visaip.
Ar tu pasijunti Dievu, jei kažkam kažkaip padėjai pagal savo galimybes?

Mano nuomone, matyt, nėra dar taip blogai, kad moteris lieka su smurtautoju, kai jai pasiūlomos kažkokios, tegu ir menkesnės, galimybės gyventi (išgyventi?). Bet jei nepagalvoja apie vaikus tokioje situacijoje, belieka apgailestauti, kad mūsų šaly nėra tarnybų, kurios tais vaikais tiesiog neprašomos pasirūpintų.
Pačiai teko siūlyti realią pagalbą dviem buvusioms bendradarbėms. Vienai - "žaliais" laikais, prieš gerą dešimtmetį, - ji dar net netekėjusi buvo, bet itin pavydų sugyventinį turėjo, kuris, esą, tik retkarčiais kvaišalų pavartodavo. Vis pasakodavo, guosdavosi, o vieną dieną atsirado su sulaužytais šonkauliais. Kelis kartus siūliau apsistoti pas mus, kol susiras, kur gyventi, darbą turi - nepražus, bet ne - parsirasdavo tas nelaimėlis su gėlėmis, ašaromis, ir vėl pasaka...iki kito karto. Kitame darbe buvo pora mušamų moterų, tik viena, net prispausta neprisipažindavo. Kita - dviejų vaikų mama, kuri į kailį gaudavo ir jų akivaizdoje. Vėlgi ne kartą siūliau pagalbą, laikiną "plotą", papildomą "chaltūrą", nes verkšleno, kad be "diedo" pinigų neišgyvens. Aiškinau ir apie smurtą, ir apie savivertę, ir apie žalą vaikams - dzin, atrodo kurčia ir "durna" (nors abi minimos moterys išsilavinusios buvo). Galiausiai išsiskyrė ji su tuo vyru - praėjus dar penkeriems metams. O su vaikais problemos nuolatinės.
O dabar galvoju - galima pagailėti žmoniškumo prasme - ir ne dėl pasijutimo Dievu, kaip čia minėta buvo, bet jei tokios moterys negaili pačios savęs, savo vaikų, ar verta stengtis dėl NIEKO? Gal verčiau pagelbėti tiems, kuriems pagalbos labiau reikia...
p.s. per kelerius metus esu bent dešimt kartų kvietusi policiją, kai tik pamatydavau/įtardavau smurtavimo atvejį; naivus tikėjimas, kad jei ne patys žmonės susiprotės, tai bent vaikų sergėtojai į tokias šeimas dėmesį atkreips.

Pirmuoju atveju mano nuomone pats didžiausias moters priešas yra ji pati. Ir jai reikia pagalbos, nors to ji greičiausiai nepripažintų net mušama. Ji net nesuvokia, kad pagalbos labiausiai reikia jai, o ne jos smurtaujančiam sutuoktiniui... Ar auka? Nežinau.

Antruoju atveju moteris naivi ir/arba poxuistė. Nu gal ir ne auka, ale turbūt spardyti gulinčią irgi negražu būtų. Jei tokia būtų mano draugė, bandyčiau padėt.



Aš kažkada irgi siūliau draugei. Nepriėmė. Kurį laiką buvau velniškai pikta ant jos, ant savęs, ant situacijos, ant to, kad nesugebėjau padėt (nors gal jai tos pagalbos net ir nereikėjo, gal ji laiminga su tuo, kuris ją rankomis auklėja, nežinau). Kurį laiką galvojau, kad daugiau jau tikrai ne, nesiūlysiu ir nepadėsiu, kol nepaprašys. Bet dabar svarstau, kad jei vėl manyčiau, kad reikia, ir vėl pasiūlyčiau. Tik dabar jau nebeįsižeisčiau, jei atsisakytų. Gal tik pasakyčiau, kad jei kada nors vis dėlto pagalbos prireiks, lai žino, kur jos galėtų gauti. Ir bendravimo nenutraukčiau (dėl to dar dabar gailiuosi, kad mano egoizmas ir susireikšminimas paėmė viršų).

Aš pykčio nejaučiau, gal greičiau nusivylimą savimi, kad nesugebėjau įtikinti, jog pagalbos reikia. Bet gal vėl pasiūlyčiau, net jei jos nepriimtų. Jei kyla klausimas, kokia gali būti pagalba, tai įvairi, pagal galimybes: jei negali padėti finansiškai ar priglausti, gal gali padėti moraliai, palaikyti, padėti susirasti teisininkus, auklę, pažiūrėti vaikus, etc. O jei jau galvoji, kas tau iš to, tai geriau išvis nepadėti.
Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad vieną draugę tik keturios kitos sugebėjom ištraukti. Sunerimom visos, kai ši ištekėjusi...dingo. Į skambučius, elektronines žinutes retai atsakydavo, susitikus jautėsi kaip sugauta, etc. Iš pradžių bandėm "nurašyti" viską šeimyniniam gyvenimui, kampų šlifavimui, bet bendravimas ėmė trūkinėti, be to, metė savo meninę veiklą, kuria kone pusė gyvenimo užsiėmė. Tada ir kilo įtarimų, deja, ne be pagrindo. Šiandien draugė vėl GYVENA, džiaugiasi savo meninėmis veiklomis, augina dukrytę ir nenori prisiminti anų vakuumo laikų. Ir mes vėl turim draugę .

o baimė. Tas labai stiprus, gilus, skaudus jausmas?
Galima? Neįsitikinus.
Kuo toliau, tuo labiau manau, kad padėti niekam ir niekuo negaliu, išskyrus tuo, kad išklausyti, ir palikti gyventi taip, kaip tie žmonės gyvena. Nesikišdama ir netrikdydama niekuo jų būties. Nei finansais, nei patarimais. Ypač, kol manęs niekas ir neprašo.

Snaige, ar žinai kur esi? Forume. Ar žinai kas yra forumas ir temos forume?

O kuo tau daugiskaita užkliuvo? Moterys dėl vyrų. Daugiskaita. Ar moterys dėl vieno vieno vyro?

Forumas - ne visiems?
Kaipo ir žinojau, kas yra tema, bet kai perklausei...

Forumas visiems. Tai kuo tau kliūna ir prie ko tas "susirūpinimas"??. O kas yra forumo temos matyt tau yra mįslė Nes jos nebūtinai turi reikšti "susirūpinimą" ar "atvirumo valandėles". Jos dar yra ir diskusijų plotmė.

kaip aš su Jumis sutinku...
tokiais atvejais maksimumas ką gali padaryti, tai tik pasiūlyti petį išsiverkti, kantriai išklausyti ir viskas.
Anksčiau, kai dar policija vengdavo kištis į buitinius konfliktus, nuoširdžiai stebėjausi žmonių abejingumu. Nesuprasdavau, nesuvokdavau to. Dabar suprantu kad tame buvo logikos. Teko kartą pačiai kviesti policiją, kad nuramintų įsismarkavusį vyrą (ačiū D. ne mano). Kas baisiausia, kad jo sugyventinė net atsisakė rašyti pareiškimą, nors smurtas buvo nukreiptas prieš jos vaiką. Parašiau aš. Nieko nebijau, galiausiai jos sugyventinis mane ratais apeidinėjo.
Įsikalbėjau su pareigūnais, tai tokių, kurios parašo pareiškimus yra vienetai iš šimtų, beveik visos kitą dieną nueina į poskyrį ir tuos pareiškimus atsiima. Po to įvykio padariau išvadą kartą ir visiems laikams- joms nereikia, kad kas gelbėtu jas ir jų vaikus. O jei gelbėsi per prievartą, gali tapti jų didžiausia prieše jos mylimam vyrui sukėlusia problemų.

Gal tuomet yra racijos tame, kad Norvegijoje apskritai atimami vaikai iš tokios šeimos ir perduodami globėjams.