Angelų Mamos

Tikrai jausmas pažystamas, as taip pat jaučiuosi, ir dar vis tie gydytojų spėliojimai, gal dar palaukti gal dar ta ištirti gal dar aną... o laikas eina... siaubas kažkoks

Tu man LU parasyk savo adresa ar i az ar sms kazkur turejau adresa bet kazkur pasimetes tik nezinia kur
Papildyta:



Tikrai su lauksim tik reik kantrybes turiu ta sena originalia vafline


Papildyta:



Suprantu tave brangute , sis jausmas ir mane buvo apemes, jauciausi beviltiska, niekam nereikalinga ir t.t. kad viskas pries mane , ir mintyse ka tokio padariau gyvenime kad uzsitarnavau tokia rustybe , tokia neapykanta is gyvenimo... Bet vis vien nepasiduodu as blogom mintym , pasikausciau ir toliau ranku nenuleidu Ir jus mergytes mano mielosios nenuleiskit ranku , turi but ,tikrai turi ateit, ta svente i musu KIEMA

NU,merginos vykit visas negeras mintis šalin
Tauskute jau zengė žingsnį pirmyn,eina pas ginekologe.
tee,ar buvai pas ginę,ką ji sako.
Nefisa,tu?

Lu buvau va kaip tik gryzus nuejau - tai sake viskas gerai, tik mano ta kiausialastes(jei neklystu pavadindama) sienele stora, todel taip su manim ir vyksta. kiek tame tiesos nezinau. tik pasake, kad reikia atsikratyt viso nereikalingo svorio, tada bus zymiai lengviau. tai db ir stengiuos

tau pačiai svorio numest?
tai,kad tu foto labai normaliai atrodai

laba,


tikra tiesa,"minties galia"labai svarbi, va turiu kaip tik pazistama, kuri viska isbande jau ruosesi dirbtiniam apvaisinimui, tad ismete visas mintis apie nepavykusias stimuliacijas apie dar kokius tyrimus atsipalaidavo ir stai jau patapo o kankinosi 5,5 metu, daresi su vyru tyrimus nuo a-z ir nieko.
as irgi esu is tu kurios sukandusios dantis laukia to stebuklo, dar vakar vaikas prabilo apie tai, kad nori brolio ir seses , darbe irgi visi prilinkejo daug daug vaikuciu, kartais pamastau ko as taip kankinuosi ko save grauziu ir statau i remus , jei tik vienas zingsnis nuo laimes, jei tai pakeistu visa gyvenima, kodel nebandau???O gal ir niekad nepavyks, bet bent jau zinosiu, kad....bandziau...... .Labai sunku yra kai istatai save i kazkokius remus, kai duodi sau uzduotis, kurios gal ne taip greit igyvenduinamos, ir del kuriu poto nerandi sau ramybes, gal tikrai reikia leisti gyvenimui teketi sava vaga, uzsimirsti, leisti gyvybei paciai ateiti kada ji "nuspres".Tad mergaites jus ne vienos, tikrai ateis svente ir i musu kiema

Man patinka tokios tiesios ir tvirtos moterys, kaip tu LU:) Nors pati rašai, kad panikuoji ir pergyveni, bet sugebi kitas surikiuot. Esi įkvėpianti, palaikanti ir matanti kitus, ne tik save. Mane žavi judviejų su Tauškute gebėjimas atsiminti kada ir kuriems angelėliams degti žvakeles, pasveikinti merginas su gimtadieniais

O kadangi klausi, tai pasakysiu Nežinau kokius žingsnius turiu žengti, nes nėra aiškios priežasties, kodėl mano vaikai mirė. Pradžioj įtarė, kad galbūt turiu antifosfolipidinį sindromą ( tirštas kraujas) - nepasitvirtino. Tai tiek tų tyrimų. Rekomenduoja prieš pastojant ir pastojimo metu vartoti aspiriną, nes abiejų vaikų mirties priežastis yra kraujotakos sutrikimai. O įdomiausia, kad mano vidurinis vaikas gimė gyvas ir sveikas. Visi trys neštumai mano buvo lengvi ir nepriekaištingi, o va vaikeliams ten nebuvo gerai, pirmą kartą mažai vandenų, o trečiam vaikeliui staigus kraujo trombas sustabdė širdelę. Taigi panašu, kad mano vienintelė apsauga yra aspirinas ir tikėjimas. O šansų turiu nedaug, nes turiu jau 3 CP.

Nefisa,ačiū,bet nelabai pamenu viską.Kad ir dabar kiek jau laiko praėjo po paskutinio CP.?ir ar abu tavo angelėliai pilvuke mirė?
Žinau,kaip sunku,kai aiškios priežasties neranda
Man iš pradžių niekas net neužsiminė,kad tai viskas dėl inkstų.Vis kamantinėjo mane,kad gal kuo sirgau,kad gal kokie uždegimai buvo,kad gal kokius neleistinus vaistus vartojau....
Kaip aš laukiau kada tie metai praeis,kada galėsiu planuotis pastot.Guliau ir kėliaus su ta mintim.
Dabar irgi baimės ir visko daug,bet turiu stengtis nebijot,turiu tikėt
Vakar buvau TA.gyd ilgai exoskopu žiūrėjo,pasakė,kad nieko blogo nemato,kad placenta pakilus nuo rando-grįštu namo ir verkiu,kad viskas ok
Linkiu,Jums tos ramybės širdyse.Ir tikrai,tikrai pamatysit tuos 2 brūkšnelius

pirmasis mano berniukas mirė, praėjus 5 dienoms po CP. Jei kas dabar leistų rinktis, kaip leido tuomet, būčiau jo nekankinus. Tuomet man leido rinktis- darom CP ir bandom gelbėti ar leidžiam mirti pilve ir gimdom natūraliai. Nesu gydytoja ir nežinojau, kas būtų teisinga ir kiek mažulis turi šansų, tariausi su savo gine, kuri mane prižiūrėjo, ji patarė duoti šansą vaikiukui. Gydytojas, kuris turėjo daryti CP, pasakė " labai nenoriu tau daryti CP"- tuomet nesupratau ar nenorėjau suprasti, bet reikėjo jo klausyti. Neturėjo šansų mano berniukas jokių. Prakankino vaiką, jau paskutinę dieną prieš jo mirtį, maldavau gydytojų nebegaivinti vaiko, leisti numirti. Antrasis mano berniukas gimė praėjus 2 metams po pirmojo, išnešiotas iki pat galo, gimė 3640gr. O praėjus dar 2 metams netikėtai pastojau ir 34 sav. sustojo mano berniuko širdelė- sako trombas. Kai pagalvoji, gyvenimas toks keistas dalykas, mes susituokę jau 13 metų, pradžioj siekėm įsitvirtinti gyvenime, susikurti buitį. Kai nusprendėm, kad reikia vaikų, pasirodo aš turiu neblogą rinkinį- dviragę gimdą ir policistines kiaušides, vyro grikiukai neypatingi. Tad pirmą kartą darėm visokias stimuliacijas, hormonus ir t.t. kol pastojau. Kai nusprendėm pabandyt dar kartą vėl su visokiom stimuliacijomis, viskas buvo nesėkminga ir ginė pasakė " pataupyk pinigų ir ateik, darysim dirbtinį". Neprireikė, nes matyt smegenyse kažkas nutrūko ir pastojau natūraliai. O paskutinį pastojimą dar tik planavom pradėti, kai netikėtai pastojau. Taigi stebuklų būna, tik va rezultatai ne visada teigiami.... Dabar mintys vėl tik apie tai... Ir esu plėšoma prieštaravimų, baimių, ko nebuvo pastojant antrą kartą ir kas nuolat buvo, kai laukiausi trečiojo.
Atsiprašau, kas čia tiek prirašiau. Kažkaip suskydau visai pastaruoju metu.

Nefisa, tik neparašei kiek jau laiko po paskutinio CP?

Labutis,

Nesuskyda, tiesiog ruduo... nuotaikos, įvairios mintys, prisiminimai, o ir neišsipildantys norai... Žmogus esi- ne akmuo... Laikykis, kad ir kaip sunku ant širdelės
Stebuklai tikrai būna, tik gal dar neatėjo laikas jiems...

Man irgi ko tais dūšioje taip šū.... Dažnai naktimis tiesiog galvoju apie savo Angeliukus ir praverkiu. Vis save ėdu dėl to, ko nepadariau, ką galėjau padaryti ar nedaryti, kartais tarytum kas sakytų- eik, užbaik savo kelionę šitoj žemėj, tada atpirksi visas klaidas
O dar ir mintys apie mažylę... Kaip reiks išmokt tvarkytis ir prižiūrėt lelytę su DS, ar sugebėsim, ar suteiksim jei visko, ko reikės, kaip vaikai reaguos, ar neatstums... ir dar begalės AR????? Taip naktis ir praslenka- mintyse ir ašarose.

viskas gerai, tam mes ir esam
svarbu kad turi vilti, tikėjima turi tik du pasirinkimus arba bandyti-arba susitaikyti, ir nurimti.Jei gydytojai dar leidzia ir duoda tikejimo, jei dar turi jegu ir stiprybes bandyti, manau bandyk, gal viskas bus kitaip ir galesi dziaugtis dziugia ramybe ir svajone savo