Sveikos mamos...
Pagaliau namie...cia net sienos kvepia kitaip

Grizom is sanatorijos

Labas Vikma, smagu vel cia susimatyt
O aš šiandien susimąsčiau... Perskaiciau vienos saulytes mamytes mintis ir pasijutau taip, lyg savo dienorasti skaityciau... taip artima, taip kasdieniska...Iki skausmo sava... Kazkaip retai turiu noro ir laiko zvalgytis... O ir rasau retai... bet siandien ikvepta to veidrodzio, kuri pamaciau Astrutes mintyse - nutariau atspindėti ir savo dieną (tikiuosi ji nesupyks jei mintis isliks ta pati)... tiesiog tu dienų ne viena preina, jos visos panašios ir kartu išskirtinės ir taip diena po dienos, mėnuo po mėnesio...
Taip greitai prabėgo ir šis mėnuo ir dar ne vienas iš praeitų... ir dingo jie kažkur darbuose... Namuose atrodytų nesibaigiantis remontas... po truputi pradeda nervinti ir jau norisi bent migloje ižiūrėt kažkokius baigiamuosius akordus, kad namai būtų panašūs į namus (į mano tvirtovę), o ne "senukų" sandėlius

Aisku čia darbų niekada nebūna mažai... Dar nerandu šimto vieno savo daikto, reikia baldų į svetainę, tapetų hole, palangių, lentynų... Galėčiau vardinti ir vardinti

Bet viskas savo laiku... O dar ta sanatorija... Šiandien va grįžau... o rankos nebekyla kažko imtis... tikrai atsirado nuovargis, tai vyras ir sako - šiandien ilsimės

Na šaunuolis jis pas mane

Šiandien atsisėdau tingiai prie kompiuterio, įsipyliau kavos ir staiga pamačiau, kaip atrodytų per vieną mielą dieną pasikeitė mano sūneliai, o aš ir nepastebėjau to, nes amžinai ką nors darau, valau, plaunu... Atrodo sanatorijoj visą laiką buvau su vaikais - bet ir ten bėgau, lėkiau, skubėjau... Nu nieko sau mamytė

O šiandien gi poilsio diena, tai sėdėjau ir gėriau kavą... Broliukai žaidė taikiai kokias 5 minutes...po to susipešė dėl kažkokio žaislo, kurio po kelių sekundžių jau nereikėjo nė vienam

O dar po keliu minučių vyresnėlis nubėgo į vonią ir įsikūrė ten... Savaime aišku to pro akis nepraleido jaunėlis - stebėjau kaip ir jis sliukina vonios link... Ir aš kaip ir dažniausiai jau laukiau, kada vienas arba kitas pradės bliauti... bet vietoj to išgirdau juoką - mano saulytė paėmęs už rankos broliuką "virė košę"...

Abu šypsojos nuo ausies iki ausies..... Ir tada pasidarė taip gėda, kad tiek bėgu, tiek darau ir viską tik "dėl vaikų"... kokių??? Tu kurie dabar šypsosi??? Ar tų kurie auga kiekvieną akimirką, o tu nepastebi??? Dėl tokių minučių atrodo verta atidėti bet kokius darbus, bet kokius užsiėmimus, bet kokią veiklą, kuri atrodo "būtina", "neatidėliotina"... Taigi tašės palauks iškrovimo, grindis išplausiu savaitgali, per vaikų pietų miegą ir apskritai imsiu ir padarysiu atostogas nuo to, kas tikrai nėra taip svarbu, kaip mano saulelės apkabinimas, broliukų šypsenos, jų barniai, vyro pavargęs žvilgsnis po darbų... tų akimirkų, kurių rytojus man jau nesugrąžins
Truputėlis pamąstymo... Tikiuosi nesutrūgdys jūsų