...Druska ir karčiais pipirais „pagardinta“ pasaka

Laukiam, laukiam

Laibai dėkojų už garžų nuoširdų reportažą...tarsi pabuvojau kartu...nuostabu...

Matyt Aidluka jau kitos vasaros kelionę planuoja, kad čia nebepasirodo Pasiilgom Jūsų reportažo tęsinio (kaip gaila, kad jis jau į pabaigą...)

Noriu visiems padėkoti už gražius žodžius bei kantrybę ir labai atsiprašyti visų, laukiančių tęsinio Na, nesugebu aš „valdiškai“ rašyt – jei neturiu įkvėpimo, į kompo pusę visiškai negaliu pažiūrėti Ir tai tęsias jaučiu jau visą mėnesį Apie planavimą išvis patyliu - štilis visiškas Kaži ar šiemet likimas mestels mums šansą kur nors, nors ir trumpam, iškeliauti Kelionių ilgesys spaudžia smegenis, o mintis, kad nepavyks to padaryti, varo iš proto Daug ko gyvenime galiu atsisakyti, bet kelionių... nea Viliuos, kad mūsų Angelas Sargas išgirs mūsų troškimus ir įkalbins Kelionių Angelą, kur nors mus vasarą nors ir kelioms dienelėms „iškomandiruoti“ O aš šiandien bandysiu kaip nors prisijaukinti savo įkvėpimo paukštę...

... Mašiniuką pagirdėm, pagrindine Sivrihisar‘o gatve judam į miestelio gilumą Pamatom pirmą pasitaikiusią kavinę – ji mums kuo puikiausiai tiks





...Užeinam į vidų ir, nors kavinukė tuštutėlė (tikriausiai visi turkai meldžiasi - ką tik iš šalia esančios mečetės girdėjom sklindančias musulmoniškas giesmes ), akimirksniu pasijaučiam tikrų tikriausiom „zviazdom“ Kol laukiam savo išsvajotų kebabų, vienas iš šeimininkų neatsitraukia nuo mūsų – esam didžiausi jo svečiai Jis pasakoja mums apie savo šeimą, Sivrihisar‘ą – pasirodo, visai įdomus šis, uolomis apsuptas, miestelis – tik turistai laaabai retai čia užsuka Gaila, kad jau sutemę – tikrai smagu būtų šiek tiek pasivaikščioti jaukiom senamiesčio gatvelėm Na, bet juk mes čia užsukom tik pavalgyti... ant stalo jau keliauja airanas, didžiulis dubuo daržovių, ką tik iš krosnies ištraukti lavašai, na, ir pagrindinis patiekalas - kebabai Atrodo, paprastų paprasčiausias maistas, o skanumėlis neišpasakytas Vėliau, kiekvienąkart skanaudami įvairių rūšių kebabus (tikrai iš išvaizdos daug prabangiau atrodančius ), nostalgiškai juos vis lygindavom ir lygindavom su šiais, pirmąkart ragautais, turkiškaisiais skanumynais, bet tikrai nei vienas neprilygo jiems nei skoniu, nei, tuo labiau, kaina



...Jau norėtume atsisveikinti su šauniais kavinės šeimininkais, bet kur tau – turkai nebūtų turkai – be savo skaniosios arbatos net nesiruošia mūsų išleisti Maža to, pasirodo, kol mes vakarieniavom, kavinėj spėjo susirinkti beveik visi šeimos vyrai - net kelios kartos Vienas iš jų pasirodė besąs miestelio anglų kalbos mokytojas – paaiškėjo, kad būtent jo dėka, beveik visi šeimos nariai nors šiek tiek supranta angliškai... Na, super Aišku, visiems įdomiausia buvo sužinot, kokie vėjai mus atnešė į tokį užkampį Taigi, važiuojam į Ankarą... Na, Ankara irgi nelabai turistų mėgiamas miestas Teko pasipasakot, ko iš tikro į tą Ankarą beldžiamės Prapliurpėm net nežinau kiek – mūsų naujieji draugai pasiūlė pasilikti pas juos pernakvoti (šalia kavinukės jie turi nediduką viešbutuką ) - sutarę, kad kokią ketvirtą ryte būsim pažadinti, sutikom – juk iki Ankaros visai nebetoli

...Ankstyvas rytas Atsisveikinam su nuostabia turkų šeimynėle ir važiuojam į Ankarą... Stresas didžiulis – kaip reiks didžiuliam mieste ambasadą susirasti Mintyse keikiu save už kietakaktiškumą – kiek kartų brangusis bandė man įrodyti, kad jau pats metas būtų įsigyti GPS‘ą, bet visi jo argumentai į mane atsimušdavo kaip į sieną: aš pati kaip buvau taip ir būsiu mūsų GPS‘u – juk visada viską kuo puikiausiai randam (tikrai nė karto per visą savo keliavimo istoriją nesam kur nors nugrybavę) Aišku, taip priešgyniaudama, nė nutuokti negalėjau, kokį išbandymą mums likimas ruošias atsiųsti Ankara... šeši milijonai gyventojų - kaip vėliau paaiškėjo, net ne šeši, o, neoficialiais duomenimis, ten gyvena visi dvylika milijonų (gerai kartais nežinoti tiesos – psichologinis nusiteikimas šiuokart manau tikrai nemažai pagelbėjo ) Pati kalta, kad protas kartais iš paskos vaikščioja, tai dabar nėra jokios prasmės virkauti - šiuo metu pakeisti tikrai nieko negalim - reikia tik sugalvoti kaip vis dėlto savo jėgom iki tos ambasados nusigauti Protingiausia, aišku, būtų nusipirkti žemėlapį - tada bent galėtume įsivaizduoti kuriam miesto gale mums taip reikalingą Mahatmos Gandi gatvę galėtume rasti Ale, pasirodo, net šis mūsų noras misija neįmanoma – jaučiu Turkija vienintelė šalis, kurioje degalinėse apie žemėlapius galima tik pasvajoti Net keliose degalinėse dirbantys jauni žmonės niekaip negalėjo suprasti kas tas žemėlapis ir kam jis reikalingas Iš pradžių tai stebino, bet vėliau pagalvojom - greičiausiai niekam net į galvą nešautų po tokio dyyyydžio miestą su žemėlapiu „pasivažinėt“– juk visi normalūs žmonės jau senų seniausiai naudojas GPS‘ais, o nenormalūs - ieško žemėlapių

...Taigi, žemėlapio negavom - kas belieka daryt Nusprendžiam tiesiog važiuoti į miesto gilumą ir bandytiklausti žmonių - galbūt kaip nors surasim didžiulėj šieno kupetoj tą mažutę adatą Važiuojam važiuojam, važiuojam važiuojam – mašinoj tokia įtampa, jog galim girdėti viens kito širdžių maskatavimąsi Bandau nutraukti nejaukią tylą - gal jau stojam - va, priešais ateina vyrukas, gal jis galės mums pagelbėti Stojam ir negalim patikėti - pasirodo, esam visai šalia Mahatmos Gandi gatvelės Niekaip negaliu patikėti, kad tai tiesa... pamačius šalikėlėj stovintį taksi automobilį, šaukiu vyrui sustot, o pati lekiu įsitikinti ar tas vyrukas mums nemelavo... Tikrai nemelavo – taksistas rodo į šalia esančią gatvelę – ja pakilus „atsimušim“ ten kur mums ir reikia Neįtikėtina... tiesiog stebuklas ir tiek Dar ir šiandien mums patiems ta ambasados paieška atrodo kaip iš fantastikos srities Pamatę plėvesuojančią mūsų lietuviškąją trispalvę, galvojom iš laimės apalpsim... Tą akimirką tiesiog supratom, kad ir kaip toliau kelionė bepasisuktų, iš pačios juodžiausios ir nemaloniausios savo kelionės duobės išlipom

Kaip smagu skaityti tesini,kurio kiekviena diena vis laukiau.

...Ir iš tikro, po trispalvės priedanga, pasijautėm visai kaip namie – kol susitvarkėm dokumentus, gerą pusdieniuką čia praleidom, susipažinom su superiniais ambasados darbuotojams Klausydami patarėjo ir jo pagalbininkų pasakojimų apie visokius nutikimus su mūsų tautiečiais, įsitikinom, kad mums tikrai labai pasisekė - pasirodo, gana dažnai čia kreipiasi lietuviai netekę ne tik dokumentų, bet ir absoliučiai visų pinigų Beje, jei kas, neduok dieve, patektumėt į tokią situaciją, nenustebkit, kad už tuos laikinuosius grįžimo namo pažymėjimus reikia sumokėti po 5 EUR Ir, aišku, jei neturit pinigų, tai apie juos galit tik pasvajoti – jokios galimybės nėra sumokėti grįžus namo pavedimu Tokiu atveju belieka kreiptis į savo artimuosius – o greičiausias ir paprasčiausias būdas iš jų sulaukti pinigų yra plačiai išvystyta Western Union perlaidų sistema - pasinaudojus šia paslauga, pinigus galima atsiimti net neturint jokio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento (reikia tik žinoti kažkokį koduką (jį turėtų perduoti žmogus, siunčiantis pinigus)) Jaučiu reiks plačiau pasidomėti šia paslauga – negali žinot, gal likimas sugalvos kada nors iškrėsti dar piktesnį "pokštą" Beje, pastebėjom, kad patarėjas labai nejaukiai jautėsi pranešdamas apie šį, nors ir simbolinį, mokestį – nors ir tiesiogiai nesakė, bet supratom, kad tikrai jam ne kartą teko išgirsti priekaištų, kad valstybė bando pasipelnyti iš į bėdą patekusių tautiečių Nesuprantu, ko čia priekaištauti – juk logiška - už savo žioplumą pačiam ir reikia susimokėti Beje, mus nustebino ir šokiravo, tikrai ne mokestis už pažymėjimus, o... dokumentinių nuotraukų kaina eilinėj Turkijos fotoateljė Neįtikėtina, bet už mūsų trijų nuotraukas suplojom beveik 150 Lt Va, čia tai tikrai visiškas kosmosas pasirodė Kaži kaip kitose šalyse Kadangi patys „nusvilom“, patariu visiems, jei turit kokių atliekamų savo nuotraukėlių, įsimeskit į lagaminą Negali žinot, kada likimas nublokš į kokią juodą "duobę" – bėdai ištikus bent šiek tiek galima bus apmažinti savo neplanuotas išlaidas

...Iki šiol sau priekaištauju už visišką savo žioplumą ir išsiblaškymą, bet, patikėkit, tikrai nesam mes vieninteliai, kuriems nutiko panaši istorija Iki patenkant į ambasadą, tikrai maniau, kad tik aš esu glušumo įsikūnijimas, tiesiog numetęs patį paprasčiausią jauką vagišiams Pasirodo nė velnio... Panašios istorijos (bent Turkijoj, bet, manau, ne tik Turkijoj) nutinka vos ne kiekvieną savaitę, tik mūsų tautiečiai... linkę jas nutylėti ir grįžę iš kelionių dalintis tik gražiais prisiminimais (arba visai nelinkę dalintis jokiais prisiminimais) O aš, nors ir išgirdau nemažai priekaištų iš savo pažįstamų už savo atvirumą, nemoku ir nenoriu nutylėti ir savo negerosios patirties Aišku, suprantu, kad šįkart savo pasaką sugadinau tais „pipirais“ – be jų ji tikrai būtų kur kas gražesnė, bet ar verta veidmainiauti Nors dažniausiai mokomės tik iš savo klaidų, bet, manau, ir svetimos klaidos gali priversti susimąstyti ir neleisti kelionėse visiškai atsipalaiduoti Negali žinot, kurioj vietelėj, ta negeroji akelė stebi ir bando pasinaudoti mūsų atsipalaidavimu Kaip visiems sakiau, taip ir toliau sakysiu - Turkija šioj istorijoj tikrai visiškai ne prie ko - kas liečia būtent mus, anksčiau ar vėliau, tai turėjo nutikti Ir visiškai nesvarbu kurioj šaly - juk tikrai ne pirmas kartas, kai palikau atidarytą langą Nors, kita vertus, gal šiandien galėčiau ir pasidžiaugti - ta mūsų nesėkmė nebuvo kažkuo ypatinga – prieš mus ambasadoj pabuvojusiai jaunai porelei iš Kauno nepasisekė kur kas labiau Sugalvojo jie mašinoj pačiam Stambule pamiegot - kaip tik tuo metu vyko kažkokios varžybos (įtariu krepšinio, nes kažkaip užsifiksavo Galatasarajaus pavadinimas), kažkas prakišo, įtūžę sirgaliai sugalvojo riaušes suorganizuot, beisbolo lazda išdaužė mūsų lietuviukų langą, pavogė visus vyriškio dokumentus ir pinigus Na, ką aš žinau - po savos istorijos tik ir galvojau, kaip pakoreguoti maršrutą, kad bent dalį savo svajonių galėtume įgyvendinti, o anie nešė kudašių iš Turkijos net neatsigręždami Kaži kas geriau, ar visiškai atsisakyti savo svajonių, ar, su nedidelėm korekcijom, vis dėlto jas įgyvendinti Mes pasirinkom antrąjį variantą ir iki šiol tuo atsidžiaugti negalim... Turkija tikrai nuostabi Mažutės nesėkmės (nors šįkart jų tikrai buvo nemažai) mūsų tikrai neišgąsdino – jei tik bus galimybė, grįšim į šią pasakišką šalį - sužavėjo, užbūrė ta Turkija mus iki negalėjimo O mūsų ambasados patarėjui Damyrui tikrai visą gyvenimą liksiu skolinga ne tik už labai šiltą priėmimą, bet ir už pagalbą padedant "praplauti" mano brangiausiojo smegenis Gi buvo mano saulė, užmiršęs visus savo pažadus, pasidavęs silpnumo akimirkai, ir pareiškęs norą, kad nelabai benori Turkijoj pasilikti Džiaugiuos, kad reikiamu laiku, reikiamoj vietoj atsirado žmogus, kuris atvedė jį į "doros" kelią - kaži, ar po maniškių čiūdų, jis bebūtų manim patikėjęs O šiandien džaugiuos, kad vieno negero žmogaus negražus poelgis suteikė galimybę pažinti ne tik begalę nuostabių žmonių, bet ir pamatyti eiliniams turistams nematomą Turkijos pusę Aišku, „pakartot“ šio "nuotykio" tikrai jokiu būdu nenorėtume - užteks ir vieno karto Tik laikas parodys, ar iš savo kvailų klaidų nors šiek tiek pasimokėm...

Kai mūsų kelionėje prieš keletą metų buvo nutikęs toks dalykas, tada pagalvojau apie West Union. Tik nežinojau, kad galima pasiimti be asmens dokumento. Todėl bendrakeleivei palikau savo banko kortelę, kad į ją būtų galima pervesti pinigų ir ji ja galėtų pasinaudoti.



Kai kuriose šalyse ir miestuose, pvz., kad ir Palmoje de Maljorka pagrindinėje autobusų stotyje yra savitarnos foto kabina. Tada kainavo 3 ar 4 eur.
Lombardijoje irgi tokią kabiną mačiau, tik nepamenu, kur Milane ar Bergame. O gal oro uoste. Na, kabina atrodo kaip filme Amelija iš Monmarto.


Iš tikrųjų tai reiktų ir nuotrauką įsidėti į kelią.

Aidluka, pritariu tai minčiai, kad reikia kalbėti. Jau rašiau ir kiti rašė tai ir ankščiau.

Vis tik džiugu, kad negrįžote namo iš karto po tokio nemalonaus įvykio. Esate stiprūs žmonės, kad priėmėte sprendimą keliauti toliau.

Tai mes Tau turime dėkoti, kad džiugini mus savo reportažu Ačiū
Taip pat tikiu, kad visi angelai Jums padės ir šiemet turėsit puikią kelionę Beje, ačiū, kad dalinatės ir tais "pipirais", kuriuos galbūt kiti nutyli. Juk jie galbūt labai padės kitiems išvengti tokių nemalonumų

Linole, tik iš tavo papasakotų istorijų, supratau, kad mūsų pipirai ne tokie ir kartūs, nors tuo metu oi kaip jie mus degino O mano egoistiškos mintys nutylėti šią istoriją truko labai trumpai Norėjos savo „kvailystėm“ pasidalinti vien dėlto, kad galėčiau kažką apsaugoti nuo tokios negatyvios patirties arba, jei, neduok dieve, vis dėlto kažkam tai nutiktų, kad žmonės bent žinotų kokių elementariausių veiksmų reiktų imtis ištikus tokiai bėdai Ačiū tau labai už patarimą įsikelti skanuotų pasų kopijas į el. paštą – būtinai juo pasinaudosiu Atrodo elementaru, bet tikrai iki tavo žinutės nebuvau pagalvojus apie šią galimybę Šiaip pasų kopijas mes visada vežamės, bet šįkart per išsiblaškymą jos tiesiog liko namie
Beje, iki pat kelionės pabaigos nežinojau, ar tas vagišius neištuštino ir mano kreditinės kortelės (ačiū dievui – nespėjo ) Kai paskambinau užblokuoti kortelę, banko darbuotoja nesiteikė pasakyti nei taip nei ne, kai įvardijau konkrečią sumą, kuri tuo metu turėjo būti kortelėj, motyvuodama tuo, kad atseit tai konfidenciali informacija Iki šiol niekaip nesuprantu kokia ta konfidenciali informacija galėtų būt – juk sumą aš pati pasakau Man tuo metu širdies nuraminimui taip reikėjo išgirsti tik vieną vienintelį žodelį – taip arba ne Deja, deja – jo taip ir neišgirdau O juokingiausia ir tuo pačiu ir graudžiausia buvo tai, kad ta mergelė, net žinodama kur esam ir kas mums nutiko, žūtbūt stengės suteikti informaciją apie kažkokios tai pakopos pensijinį draudimą Suprantu, kad jai pagal kažkokias tai darbo taisykles būtinai reikėjo užsidėti pliusiukų prie vieno ar kito klausimo, bet, juk gyvenimas tikrai nėra toks, kad visada aklai reiktų vadovautis kažkokiom taisyklėm Lankstumas manau kiekviename darbe yra būtinas, deja, pasirodo, ne kiekvienam tai lemta suprasti