...Druska ir karčiais pipirais „pagardinta“ pasaka

...Atvažiuoja kriminalistai - nuterlioja mašiną baltais milteliais, paima visų mūsų rankų (ne tik pirštų, bet ir delnų) spaudus - atseit ieškos nusikaltėlio pėdsakų Tegu ieško, o mes vėl laukiam – šįkart teisėjo. Mūsų tapatybės jau nustatytos, dabar tik problemos su vaiku – kadangi sūnus dar nepilnametis, ant dokumento, leidžiančio būti Turkijoj reikia dar ir teisėjo parašo O šiandien sekmadienis ir teisėjas kažkur išvykęs, bet pažadėjęs tikrai iki vakaro atvažiuoti Jėzau, kaip nusibodo ši diena... jaučiu nieko nėr baisiau kaip sėdėti ir nieko neveikti

...Pagaliau vėl sujudimas – dabar jau susirinko visa valdžia – ir teisėjas, ir žandarmerijos vadas, ir, aišku, vertėjas Nusiveda mus į pobūvių salytę, teisėjas kuo nuoširdžiausiai atsiprašo, kad per jų tautiečius turėjom patekti į tokią nepavydėtiną situaciją O aš, gurkšnodama jų skaniąją arbatą, žiūriu į tuos solidžius vyrus ir galvoj sukasi mintis - juk tai mes turėtume jūsų atsiprašyti, kad savo išsiblaškymu sudrumstėm šią ramią sekmadienio dieną Tuo pačiu labai suabejoju, kaži ar mūsų valdžios vyrai aukotų savo poilsį ir savaitgalį pultų gelbėti į bėdą patekusių turistų

...Gal kokią valandą praplepam, aš jau nekantrauju kada mus „paleis“, juk dokumentai, kaip suprantu, jau sutvarkyti Pasirodo, nė velnio – čia dar ne pabaiga Reikia dar paskelbti pasų paiešką ir juos „užblokuoti“, o tai padaryti galėsim tik rytoj centriniame Bursos policijos komisariate - vertėjas ten mus palydės Teisėjas vis neatstoja su klausimais - gal dar šiandien kokios pagalbos mums reiktų, ar tikrai turim pinigų maistui Tokį tėvišką rūpestį iš jo pusės pajutom, kad vos susilaikiau neapsižliumbus Liūdino tik tai, kad reikės čia beprasmiškai praleisti visą likusią dieną Pasirodo, nieko panašaus – tikrai nebereiks mums čia pasilikti - netrukus būsim palydėti į butuką Bursos universiteto studentų bendrabutyje – galėsim ten gyventi (beje, visiškai nemokamai - tokia valstybės pagalba nukentėjusiems svetimšaliams ), kol susitvarkysim dokumentus Nieko sau - to jau tikrai nesitikėjom

Papildyta:
...Na, o dabar Lietuvos studenčiukai, jų mamytės ir tėtukai, žiūrėkit ir pavydėkit (rašau pavydėkit, nes pačiai kažkada penkis metus teko gyventi Saulėteky, tai kuo puikiausiai žinau, kokios sąlygos mūsų studentų bendrabučiuose ), kaip gyvena turkų studentai Net bendrabučiu nelabai įmanoma jo pavadinti Tiesiog - tai dviejų kambarių nedidukas butukas su visa visa įranga (baldais, televizorium, skalbimo mašina, šaldytuvu, net indais), skirtas įsikurti dviems studentams

















...Vaizdelis iš bendrabučio balkono

...Na, o toliau šios dienos vakaras atrodė taip, kaip ir dauguma paskutinės savaitės vakarų namuose Mano didžiausiais draugais vėl tapo Turkijos kelionių vadovas ir žemėlapis Reikia gi staigiai perplanuoti visą kelionę - tikrai nesinori tikėti, kad mūsų viešnagė Turkijoj pasibaigs dar neprasidėjusi Gerai, kad dar prisidėjo ir trečiasis turkiškasis komponentas Manau, tik Efesiukas padėjo iš brangiausiojo išpešti šiokį tokį pažadą, kad nors lašelį Turkijos tikrai pamatysim



Pst. Vakare pratęsiu mūsų nuotykius

Efesiukas tikrai daro stebuklus

Pasinaudosiu pertrauka ir įdėsiu, ką buvau parašiusi ankščiau.

Aidluka, ačiū, kad apie pipirus nenutylėjai. Iš tikrųjų tai įsivaizdavau, kad su jumis kažkas baisiau buvo nutikę.

Tai, ką papasakojai, nors dar, kaip supratau, ne viską, mano patirčiai skamba kaip iš fantastikos filmo. Manau, jums pasisekė. Gal teisingiau būtų pasakyti pasisekė nemalonumą patirti šalyje, kurioje dar egzistuoja žmogiškumas.
Man keliaujant kažkada su turistine agentūra po Čekiją, dingo merginos piniginė su dokumentais. Teko palikti jaunus žmones užsienyje. Gerai bent, kad kažkas iš autobuso pasiteiravo, ar jie turi pinigų.
Taip pat savarankiškai keliaujant, bendrakeleivė buvo apvogta. Saloje taip nutiko, pėsčias nepareisi. I lėktuvą ar laivą be dokumento nepriima. Užburtas ratas. O niekam žmogus neįdomus, nors Europos valstybei priklausanti sala.

O dokumentų praradimas - jau taip, nemalonus dalykas. Todėl visada vežiojuosi paso kopiją. Paso kopiją taip pat "pasidedu" ir savo el. pašte. Ir stengiuosi nelaikyti kartu pinigų ir dokumentų.

Visiems rekomenduoju skaityti apie tokius nutikimus. Įsidėmėti į bėdą patekusių žmonių veiksmus, kad jau žinotumei, ką daryti, jei pačiam tokia situacija nutiktų.

Būtina užsirašyti ambasadų ar diplomatinių atstovybių kontaktus. Nes sms į telefoną būna, kad ir neateina. Būtina kažkur įsidėti užsirašius artimųjų ar žmonių, su kuriais keliauji, bankų, kuriems reiktų skambinti dėl kortelių užblokavimo, telefonus ir el. adresus. Tam, kad jei telefonas nusėstų, turėčiau juos. Juk pripažinkim, kai nebereikia rinkti telefonų numerių, dažnai net savo nebeatsimename.
Ir svarbiausia, kad reikia eiti ir eiti, prašyti ir prašyti. Palikti visas ambicijas, net jei buvo prieš akis užtrenktos durys, reikia į jas belsti vėl ar ieškoti kitų, net labai nepatogių. Realiai užsienyje esi niekas. Ambasada ne visada pateikia geriausią atsakymą. Labai daug reikia pačiasm atkapstyti.
Aišku, po Aidlukos pasakojimo šie mano žodžiai skamba ne į temą. Bet patikėkit, tikrai ne visur mumis bus pasirūpinta.

Atleisk, Aidluka, kad tavo temoje visiems taip įsijautusi moralizuoju. Tiesiog žinau, kad labai dažnai žmonės galvoja, kad va, su manimi taip tikrai nenutiks. O vis tik nutinka. Todėl reikia būti pasiruošus.

Dar kartą ačiū už pasakojimą ir pipirus, na, visai saldžius.

Bet tai ta dalis ir yra Kurdistanas As visada taip vadinau ta dali, man matyt pastoviai ta pilnatis ant smegenu Ar as cia nelabai supratau tavo posto ?
http://lt.wikipedia....iki/Kurdistanas
Aidluka, galejai ir iskart ta istorija papasakoti su pasais, kazkaip galvojau, kad kazkas tokio ivyko, kas tik Turkijoje ir galejo nutikti, ir kazkas tikrai daug baisesnio (neduok die, zinoma). Ivykis bjaurus labai, ir va linole labai daug geru patarimu dave. O istorija pamokanti ne tik jums, tai kuo anksciau tokia patirtim pasidalini, tuo didesne tikimybe, kad gal nors kazkoki zmogiuka apsaugosi nuo panasaus likimo, juolab, kad tai ne tik Turkijai galioja. gaila, kad tiek aistru ir net nelabai maloniu, buvo kile del tokio gyvenimisko ivykio. Linkiu, kad nei jusu seimai, nei kitiems keliautojams neivyktu kazko panasaus. Linole jau ir anksciau yra minejusu pasu kopijas, kazkaip numodavau i tai ranka, o ir niekas is pazistamu negirdejau, kad taip apsidraustu, tai kazkaip ir pati nesusvarbindavau tokio reikalo. Dabar vistik imsiu laikytis visu jos rekomendaciju

Pasų kopijos yra svarbu dėl tapatybės patvirtinimo. Nes jei neturi kopijų, tenka kreiptis į savo šalies institucijas, kad atsiųstų patvirtinimą. Tai įmanoma labai greit padaryti, jei įvykis atsitinka paprastą darbo dieną arba bent jau kopija palikta namuose ir kažkas gali nuskenuoti ją. Bet mano atvejais - Čekijoje buvo tik parsidėjęs ilgasis 4 dienų Žolinių savaitgalis. O savarankiškoje kelionėje viskas atsitiko penktadienio vakarą. Taigi, automatiškai viskas nusikelia. Tokie kiaulystės dėsniai abu kartus.
Baisiausia, kai ir pinigus prarandi. Juk laikiną dokumentą ankščiau ar vėliau gausi. O kai nėra pinigėlių, o ir galimybės juos paimti, nors kažkas ir atsiųstų iš namiškių - iš vis bėda. Tą laukimo laikotarpį reik kažkaip pragyventi, nes gi negyvensi vien vandeniu iš pvz., tualeto čiaupo oro uoste. O dar ir naujų bilietų. Na, ne koks reikalas.

Linkiu visiems ir sau nepapulti.

Aišku, svarbiausia, kad viskas gerai baigėsi.
Obet tačiau, niekas nuo to neapsaugotas. Budapešte mūsų grupės vyruką apvogė termose - ne tik dokumentus, bet ir pinigus. Gerai, kad grupėj pusė pažįstamų ir šiaip visi draugiški- sumetėm pinigėlių ir pabandėm ieškot ambasadorius. Penktadienio vakaras , niekas telefonų nekelia, vairuotojai pradėjo maištauti, kad jiem reikia laiku grįžti į Vilnių, o jis kapstosi lai kaip nori. Vairuotojus nuraminom ir bistriai , ir laimė, kad Lietuva švogerių kraštas, per trečius pažįstamus Lietuvoje buvo gautas ambasadoriaus mobilus telefonas - ratas pajudėjo ir vyrukas grįžo tik diena vėliau nei mes. Tikrai daug padėjo ambasada,ko kitur nelabai sulauktum

...Vėl apsišaukiau pažadėjus tęsinį, bet taip jo kelias dienas ir neparašius Į klausimus gal geriau atsakysiu vėliau, o šiandien nors truputį pajudėkim į priekį

----------------

...Ryte susirenkam savo daiktus (nors puikiai pailsėjom - tikimės, kad šiandien nebereiks mums čia grįžti) ir važiuojam į studentų miestelį – iš jo su metro keliausim į Bursą Dar bandau ginčytis – o kodėl su metro, juk turim mašiną Bet vertėjas nepalenkiamas... Tik vėliau suprantu, kaži kada mes iki to komisariato būtume automobiliu nusigavę, jei net su metro vos ne valandą trenkėmės Na, važiuojam, turim daug laiko, galim susipažinti su jau antrą dieną mums padedančiu vertėju Saimiras, jau ketvirti metai studijuoja Bursos universitete ekonomiką, laisvalaikiu vertėjauja žandarmerijoj... Pasirodo jis visai ne turkas, o... albanas Geras Nustebinam ir mes jį – mums gi nusišypsojo laimė pernai truputį Albanijos pamatyt, netgi Dures – būtent šiam mieste visa vaikinuko šeima gyvena... Būtumėt matę kiek jam laimės suteikėm su susižavėjimu kalbėdami apie jo gimtinę

...Komisariate praleidžiam vos ne visą dieną Mes nuobodžiaujam, o Saimiras tvarko mūsų reikalus. Galų gale pareigūnai kiekvieną individualiai iškviečia pokalbiui – nori įsitikinti ar tikrai esam tie kas esam - klausinėja net mamų mergautinių pavardžių Na, pagaliau viskas baigta – mūsų pasai užblokuoti, gaunam paskutinius spaudus ant savo protokolų Tie protokolai tuo pačiu atstoja ir asmens dokumentus – su jais laisvai galima važinėti po šalį, bet, norint išvažiuoti iš Turkijos, teks dar apsilankyti Ankaroj esančioj Lietuvos ambasadoj Gaunam ambasados telefono numerį – susitariam dėl susitikimo...

...Važiuojam atgal į studentų miestelį - visai smagu ir pro metro langus pasižvalgyti











...Nuotaika nebloga – įveikėm dar vieną etapą Nutariam, kad reiktų kažkaip atsidėkoti Saimirui – juk vėl visą dieną su mumis prasitąsė. Nieko lietuviško nebeturim, manom, kad geriausiai tiktų pinigai Atsisveikinant bandau į kišenę įkišti nemažą pinigėlį – nepavyksta... Net nepatogu pasidaro išgirdus jo žodžius: niekada gyvenime negalėčiau pasipelnyti iš į bėdą patekusių žmonių Dar bandau ginčytis - koks čia pasipelnymas - juk mes tik padėkoti norim Deja, jis net nenori klausyti mano išvedžiojimų Ką gi, belieka tik žodžiu padėkoti už suteiktą pagalbą ir važiuoti į Ankarą

...Kelias link Ankaros puikus Beje, šis kelias nemokamas - čia net ne automagistralė















...Pakely pamatom vaisių turgelį Aišku stojam - noris paragauti turkiškų gėrybių







Papildyta:
... Vakarėja Besigerėdami Turkijos peizažais po truputį artėjam link sostinės















Papildyta:








...Saulė jau baigia nusileisti Sukam į Sivrihisar miestelį – pagirdysim mašiną, o ir patys pabandysim susirasti kokią kavinukę Baigiasi trečia „viešnagės“ Turkijoj diena, o mes juk pagrindinio turkų patiekalo - kebabo - dar nespėjom paragauti

Dar vienas puikus pasakojimas, ačiū. Smagu po Nesebarą pernai lankytą buvo pasidairyt kitomis akimis. Turkijoje dar nesam buvę, na bet dar kada nors. Tiek daug dar tų planų iki Turkijos, tiek daug nepamatyta.....

Ačiū už gražią ,žavingą, pasakišką kelionę- kolkas Turkijoje buvome tik poilsinėje kelionėje , Jūsų pasakojimas įkvėpė pasvajoti apie tolimą ateitį - automobiliu norime pakeliauti kolkas po artimesnes šalis , na o jei pavyktų ir į pietinę pusę , būtų nuostabus nuotykis ... kolkas esu su abiejais vaikais viena keliavusi per Ispaniją , Valensijos regioną , jau du kart , viešuoju transportu , nesakau , kad buvo lengva , vienam buvo 1,8 metai , su kitu į tą patį žygį iškeliavau su 6 mėn.kūdikiu, buvo nuostabu ))) nors pasigedau vyro pagalbos, bet kai nori , nuo Barselonos oro uosto iki Alikantes nuvaziuoji ir viena (su 6 mėn kūdikiu kuprinėj )

Tesiam,tesiam,tesiam