...Druska ir karčiais pipirais „pagardinta“ pasaka

Laukiam tęsinio su nekantrumu

...Na, kad jau pradėjau tuos savo pipirus barstyt, tai gal pradedu iš pradžių Sugrįžkim į mūsų pirmąją kelionės dieną Turkijoj...

...Smagiai pravažiuojam Stambulą ir Marmuro jūros pakrante judam link Bursos - tiksliau gal būtų sakyt link Pamukalės, nes pagal mano planus būtent nuo Pamukalės turėtų prasidėti mūsų pažintis su Turkija Vakarėja, pravažiavę Bursą stojam degalinėj užsipilti kuro. Kol vyras moka už dujas, mudu su vaiku nutariam, kad visai neblogai būtų šalia degalinės esančioj kavinukėj pavakarieniauti Susiradę atsarginius raktelius, užrakinam mašiną ir einam ieškot tėčio. Jam mūsų planai irgi visai patinka – tikrai neprošal ne tik pavalgyti, o tuo pačiu ir šiek tiek pailsėti – nuvargino intensyvus eismas kelyje – dėl toje atkarpoje dažnokai pasitaikančio kelio remonto, kartais atrodė, kad patekom į niekaip nesibaigiančias lenktynes Taigi, šeštadienio vakaras, vakarieniaujam lauko kavinukėj, stebime dideles turkų šeimynas draugiškai kartu leidžiančias laiką. Šiaip, visos kelionės metu žavėjo turkų šeimų bendravimas - tikrai nei vienoj šaly dar nebuvo tekę matyti tiek daug net su griliais poilsio aikštelių, skirtų šeimų piknikams Ir svarbiausia – gyvenimas jose tiesiog verda Tiksliau ne tik tose aikštelėse gyvenimas verda – visos pievelės, pvz. palei Marmuro jūros ar Manavgat upės pakrantę irgi buvo nugultos pramogaujančių turkų šeimų... Tikrai smagu pamatyti tokį vaizdelį

...Na, pavalgėm, pailsėjom – galim keliauti toliau Grįžtam prie mašinos, vaikas kumšteli man į šoną - tai ką, vėl mašinos langą užmiršai uždaryti O dieve – puolu žiūrėt ar fotiko kas nepavogė Lengviau atsipučiu... jis vietoj Dar akimirka ir tiesiog akyse aptemsta... niekur nematau savo rankinės Širdis taip kalatojas, kad rodos tuoj iššoks iš krūtinės... juk joje... ir piniginė su nemaža dalim (ačiū dievui, kad tik dalim) kelionei skirtų pinigų, ir kreditinė kortelė, kurioj ne tik kreditas, bet ir pinigai nenumatytiems atvejams, o svarbiausia – rankinėj visų mūsų pasai Vyras niekaip nesupranta, kaip ta rankinė išvis ant mano sėdynės atsidūrė – juk visada ją paslėptą laikom... Na, kaip kaip – gi atsarginių mašinos raktelių prieš valandą joj ieškojau Ką ir besakyt - žioplių žioplė Iš tikro dar ir šiandien nesuprantu, kas man tąkart užplaukė, kad sugebėjau taip neatsakingai pasielgti ir apkartinti vieną iš nuostabiausių mūsų kelionių

...Nors, kita vertus, manau, niekada niekas gyvenime nevyksta šiaip sau, todėl kiekviename blogyje visada stengiuos įžvelgti nors krislelį gėrio Ir šįkart, galbūt likimas, atsiųsdamas šį išbandymą, tiesiog norėjo apsaugoti mus nuo dar didesnės bėdos... juk planavau ir Sirijos pasieniu pasivažinėti, ir lašą Kurdistano pamatyti Galbūt šiandien mums reiktų tik padėkoti savo Angelui Sargui, kad jis nutarė mus tik „švelniai“ pamokyti Juk visos bėdos yra išsprendžiamos ir pamirštamos Teisingai F.Nietzsche kažkada sakė - kas mūsų nenužudo, tiesiog padaro stipresniais...

Zaviuosi Jusu poziuriu - ne daug kas taip sugebetu

Pinigai yra uzdirbami.Kad ir kaip gaila butų jų , nors ir labai sunkiai, bet uzdirbami. Nekantrauju sužinoti , kaip issprendet pasu klausimą. Ačiū , Dievui , kad viskas sėkmingai pasibaigė ir galim skaityt jūsų nuostabu pasakojimą .

Pritariu Aidlukos mintims, kad gal būt Angelas Sargas įsisuko į visą reikalą. Mums keletą kartų irgi pasitaikė keistos kliūtys kelionei. Kaip vėliau paaiškėjo, matyt, ne be reikalo. Į vieną kelionę pavyko išvažiuoti tik iš trečio karto, nes vos tik prakalbus kad savaitgalį važiuosim į Lenkiją į Hitlerio bunkerius, po poros dienų važiuodavom su vaiku į ligoninę. Taip ir pasidarai prietaringu. Tikiu, kad Angelas Sargas su Kelionių angelu buvo sudarę sutartį ir leido važiuoti kai papildėme ekipažą. Dabar stengiuosi nesidraskyti be reikalo ir visada stebėti eigą. Manau, kad visokie nesklandumai kelionėse yra ženklas, kad reikia pristabdyti arklius ir pagalvoti.

Ačiū, rarity Kažkaip gyvenime taip susiklostė, kad nekart teko įsitikinti visiems žinomos lietuviškos patarlės galia - nėra to blogo, kas neišeitų į gerą Ir iš tikro, juk ją, įvairiai interpretuojant, galima pritaikyti bet kuriai gyvenimo situacijai ir suteikti sau optimizmo net ir sunkiausiomis akimirkom


Tai žinoma

NY Aš dar ir primokėt antrątiek tam vagišiui būčiau sutikus, kad tik tuos pasus mums grąžintų Deja, deja... lengviausią būdą pasirinkau tik jiems prateriot, o naujų, nors ir laikinų, gavimas ne tik nemažai laiko, bet ir streso pareikalavo


Tikrai taip + pernelyg neatsipalaiduoti Beje, būtent dėl šio įvykio aš visiškai nekaltinu Turkijos – tiesiog tai turėjo kada nors nutikti – juk ne kartą esu palikus atidarytą mašinos langą Manau, šis "nuotykis" tiesiog buvo pamoka ir geras spyris į užpakalį elgtis atsakingiau

Pst. Tiesa, mano vyrai juokės susiriesdami, kad pilnatis ant smegenų tikriausiai man užplaukė, perskaitę, kad po Kurdistaną ruošėmės pasivažinėti O aš niekaip nesuprantu, kas čia juokingo... jųdviejų planai juk dar galingesni buvo Kai jau žemėlapį pradėjo traukti, tai pati susiprotėjau, kad kurdiškąją Turkijos dalį Kurdistanu išvadinau Matyt tikrai pilnatis ant smegenų užplaukė

...Na, įklimpom į bėdą, bandykim kaip nors iš jos išsivaduoti Labai džiaugiuos, kad mano vyras nėra toks emocionalus panikuotojas kaip aš Matydamas, kad po patirto šoko niekaip negaliu atsitokėti, susodino mudu su vaiku ant suoliuko, apkabino ir liepė nusiraminti Juk iš tikro nieko baisaus ar nepataisomo nenutiko – esam sveiki, mašiną turim, pinigų turim, kad galėtume važiuot toliau, tiesiog reikia išspręsti pasų problemą... Na, tikra tiesa

...Pirmas žingsnis ko reikėtų imtis - išsikviesti policiją Pasirodo, tai padaryt ne taip paprasta - nei viena degalinės darbuotoja nesupranta angliškai OMG, ką dabar daryt Vyrukai nusprendžia pakalbinti atvykstančius vairuotojus... Po gero pusvalandžio pasiseka – į degalinę užsuka automobilis, kurio vairuotojas kuo puikiausiai kalba... rusiškai Žmogus ne tik kad iškviečia policiją, bet, nepaisant to, kad jau naktis, o automobily visa jo šeima, dar pasisiūlo palaukti (o laukti kiek pamenu tikrai ilgai reikėjo), kada ta policija atvažiuos, kad galėtų pavertėjauti Tik vėliau supratom, kaip mums pasisekė - pasirodo turkų žandarmerijose irgi beveik niekas nemoka angliškai Net neįsivaizduojam, kaip būtų reikėję pasiaiškinti pareigūnams kas mums nutiko... jaučiu ne pačioj žandarmerijoj būtume atsidūrę, o kokiam karcery - juk praradę dokumentus mes tiesiog tapom nelegalais svetimoj šaly

...Pagaliau prisistato policija (tiksliau, žandarmerija - Jandarma) Pareigūnai, išklausę mūsų istoriją, liepia paskui juos važiuoti į jų būstinę... Snaudžiantiems kareivukams įsakoma užleisti mums poilsio kambarį... Labai nejaukiai pasijaučiam prieš tuos vaikinukus - per kažkokius išsižiojusius turistus negali jie ramiai savo įprastoj vietoj pailsėti Dar sušmėžuoja prieš akis ant sienos kabantis laikrodis... jau 2 val. nakties Daugiau nieko nepamenam - tikriausiai tik spėjam padėti galvas ant lovos ir akimirksniu visi trys atsijungiam Neblogai prasidėjo pirmoji diena Turkijoj, ane

Bet, Aidluka, pagalvok apie tai, kad ne kiekvienas praleidžia naktį žandarmerijoje. Tuo metu gal ir ne geriausios emocijos užplūsta, bet LAIMINGAI grįžus namo viskas "kitoj šviesoj" pasirodo. Tokie atsitikimai unikalūs, leidžia geriau pažinti šalį ir žmones iš vidaus.

Daugiau nieko nepamenam - tikriausiai tik spėjam padėti galvas ant lovos ir akimirksniu visi trys atsijungiam Neblogai prasidėjo pirmoji diena Turkijoj, ane
[/quote]
Po tokių įvykių sugebėjot užmigt, neįtikėtina.

Sąžiningai pasakysiu, visoj šioj istorijoj sunkūs buvo tik trys momentai , t.y. suvokimas, kad nebeturim pasų, netikėtos kliūtys dėl pagalbos išsikvietimo ir... adatos paieška šieno kupetoj arba ambasados suradimas milijoniniame mieste be GPS pagalbos Visa kita dabar galėtume pavadinti tik likimo pasiųstu nuotykiu, kurį retam turistui lemta patirti


Jerda, manau, patekus į tą žandarmeriją tiesiog atslūgo visa įtampa ir mes pasijautėm visiškai saugūs – juk pagaliau atsidūrėm ten, kur tikrai gausim pagalbą

...Išaušta rytas. Prasideda mūsų pažintis su Turkija... tiksliau su Turkijos teisinėm institucijom Jaučiam, kad turim mus šefuojantį pareigūną - tą patį, kuris vakar vakare atvažiavo mūsų pasiimti iš nusikaltimo vietos Deja, su juo galim susikalbėti tik gestų kalba. Na, bet nieko tokio, jau vakar buvom informuoti, kad šiandien sulauksim vertėjo Galėjom pasirinkti ir kokia kalba - anglų ar rusų - norėtume bendrauti. Aišku, smagiau būtų buvę rusiškai pasipasakoti savo nuopuolio istoriją, bet to vertėjo būtų tekę laukti net porą dienų Ką darysi - tiks ir anglistas - galėsim patikrinti savo sūnelio anglų kalbos žinias Laukiam... Pagaliau apie pietus prasideda sujudimas - atvyksta vertėjas, keliaujam į šefuko kabinetą. Dabar prasidės mūsų tapatybių nustatymo procedūra Pirmiausia paprašoma pasų kopijų... O mes jų ...NETURIM Pamačius ir vertėjo, ir pareigūno nustebusius žvilgsnius, galvojau, kad dabar tai jau tikrai giliai įklimpom, bet, ačiū dievui, išgelbėja vyro vairuotojo pažymėjimas Vienas šeimos narys kaip ir aiškus, o mes su vaiku užrašom savo asmens kodus Nors antrininkų tokiais pat vardais ir pavardėm gimtinėj tikrai ne po vieną turim, nemanau, kad turint tiek informacijos labai sudėtinga bus nustatyti kas tokie mes esam

...Vieną procedūrą atlikom, dabar laukia kita - vertėjas praneša, kad teks porą valandų palaukti kol atvažiuos kriminalistai Dar bandau klausti, ar tikrai reikia tų kriminalistų - juk vis tiek vagių niekas nesuras Pasirodo, suras – nesuras, neįmanoma apeiti šios procedūros Vertėjas išvažiuoja, o nes vėl laukiam... Laikas slenka beprotiškai lėtai... Pamatau anoj vartų pusėj mažytę parduotuvę - kaip norėčiau į ją patekti Vyrukai abejoja, ar kas išleis mus iš žandarmerijos teritorijos, o aš nenustygstu vietoj - susirandu šefuką ir vėl gestais rodau ko noriu Tas liepia palaukti ir netrukus... du automatais ginkluoti kareivukai palydi mus į parduotuvę Vaizdelis neblogas - žmonės į mus žiūri skersom, o aš galvoju kaip susivaldyti, kad nepradėčiau balsu juoktis

...Beje, į maisto temą - būtent tą kartą teko laimė pirmą kartą gyvenime nusipirkti ir paragauti galbūt nuostabiausio turkų gėrimo airano Atseit pirkom pieną, o gavom kai ką nesulyginamai skanesnio... Net neįsivaizduoju kiek litrų per savo dviejų savaičių viešnagę Turkijoj to airano išgėrime, bet tikrai nebuvo nei vienos dienos, kad jo nepirktume... puikiausias gėrimas ne tik troškulio, bet ir alkio numalšinimui Beje, grįžus namo pamačiau, kad ir pas mus jo yra... nusipirkom, paragavom...fui.... tiesiog nėra ko ir lyginti... daugiau niekada gyvenime Lietuvoj nekils noras jo išbandyti

Savo žinutę ištrinu, nes žiūriu, Aidluka rašo. Todėl manoji - ne į temą. Pakartosiu ją pabaigoje.