We don't need your CV, let's check your Facebook history..
Jei bent sekundę pažadi taikstytis, tai truks visą gyvenimą.
,,Amžinos Vertybės tam ir yra, kad per mūsų širdis sujungtų Žemiškąjį ir Dangiškąjį pasaulius. Mes meldžiamės ir laukiame pasikeitimų išorėje, pykstame ant Dievo, kad tas pasikeitimas neįvyksta metų metus. Tačiau pasikeitimas turi įvykti mūsų viduje, širdyje. Tik tas pasikeitimas yra tikrasis! Pirmiausia jis pakeičia pačią mūsų širdį. Kai įvyksta šis pasikeitimas, keičiasi ir mūsų mintys, mūsų vertybės, mūsų požiūris o su juo kartu ir visas Pasaulis. Tik tai, kas išeina iš mūsų į išorę yra tikrasis pasikeitimas.'' (Aldutė Vakarė ,,Kartais Angelas pasirodo'')
Nubuskite su šypsena ir vykitės gyvenimą... Gyvenkite jį, džiaukitės juo, ragaukite, uostikite, jauskite. (Joe Knapp)
Nauja tema čia, atleiskit už klaidą kad parašiau vėl 14 temą, susimaišiau
Nauja tema čia, atleiskit už klaidą kad parašiau vėl 14 temą, susimaišiau
Yra dalykų, kurie visada malonūs žvilgsniui: ugnis, vanduo ir tai, kaip dirba kiti.
* JIS: Tiki manim? JI: NE. JIS: Kodėl? - JI: Aš užaugau. Tikėjau pasakomis kai buvau vaikas .
*Dienomis svajoju, naktimis sapnuoju.
Apie tai, kaip pasitinkame kartu rytojų.
Gal išprotėjau, sorry,
Bet vienas būti nebenoriu.
Kiek kartoju vizijas matau, žodžius rašau, dėlioju,
Kur bus choru, kur bus solo.
*Ne visi, kurie klajoja, yra pasiklydę.
*Kaikurie povai slepia savo uodegą- ir vadina tai išdidumu.
*Dienomis svajoju, naktimis sapnuoju.
Apie tai, kaip pasitinkame kartu rytojų.
Gal išprotėjau, sorry,
Bet vienas būti nebenoriu.
Kiek kartoju vizijas matau, žodžius rašau, dėlioju,
Kur bus choru, kur bus solo.
*Ne visi, kurie klajoja, yra pasiklydę.
*Kaikurie povai slepia savo uodegą- ir vadina tai išdidumu.
Atverčiau nauja lapą savo gyvenimo knygoje... - bet seno neišplėšiau.
Aš prisiminsiu šypseną iš nuotraukos,ir pats nusišypsosiu, nepriklausomai nuo nuotaikos.
Kad norai sutaptų su galimybėmis
Net kibirai arbatos ir tonos šokolado nenumalšins to ilgesio vakarais. Kai viską, absoliučiai viską, atiduočiau už miegą ant tavo peties švelniai prisiglaudus. Ir kiekvieną kartą tave pamačius noriu apkabint, o apkabinus,noriu niekada nebepaleisti..
Aš gera mergaitė. Darau tą patį ką ir - blogos, tik gerai
Meilę galima įrašyti į Raudonąją knygą.
Aš prisiminsiu šypseną iš nuotraukos,ir pats nusišypsosiu, nepriklausomai nuo nuotaikos.
Kad norai sutaptų su galimybėmis
Net kibirai arbatos ir tonos šokolado nenumalšins to ilgesio vakarais. Kai viską, absoliučiai viską, atiduočiau už miegą ant tavo peties švelniai prisiglaudus. Ir kiekvieną kartą tave pamačius noriu apkabint, o apkabinus,noriu niekada nebepaleisti..
Aš gera mergaitė. Darau tą patį ką ir - blogos, tik gerai
Meilę galima įrašyti į Raudonąją knygą.
"....Vieną kartą gyveno paukštis. Jis puikavosi dviem tobulais sparnais ir žvilgančiomis, spalvomis, nuostabiomis plunksnomis. Trumpai tariant, jis buvo sukurtas laisvai sklęsti danguje,
teikti džiaugsmą visiems, kas jį mato.
Vieną dieną moteris pamatė tą paukštį ir įsimylėjo. Ji stebėjo jo skrydį iš nuostabos pražiojusi burną, jos širdis daužėsi, akys žėrėjo iš susižavėjimo. Ji pakvietė paukštį skristi kartu, ir juodu keliavo dangumi jausdami tobulą harmoniją. Ji žavėjosi, garbino ir dievino tą paukštį.
Bet paskui ji pagalvojo: jis gali įsigeisti aplankyti tolimuosius kalnus. Ir ji išsigando, kad niekada nieko panašaus nepajus kitam paukščiui. Ir ji ėmė pavydėti paukščiui jo gebėjimo skristi.
Ir pasijuto vieniša.
Ji pagalvojo: "Aš paspęsiu spąstus. Kai kitą kartą paukštis pasirodys, jis daugiau nebeišskris".
Paukštis, kuris taip pat buvo įsimylėjęs, sugrįžo kitą dieną, pateko į spąstus ir buvo patupdytas į narvą.
Ji žiūrėjo į paukštį kiekvieną dieną. Štai jis, jos aistros objektas, ir rodė jį savo draugėms, kurios sakė: "Dabar tu turi viską, ko tik gali norėti". Tačiau prasidėjo vykti keisti pokyčiai: dabar, kai ji turėjo paukštį ir jai nebereikėjo jo siekti, ji prarado susidomėjimą. Paukštis, negalintis skraidyti ir išreikšti tikrosios savo gyvenimo prasmės, pradėjo nykti, jo plunksnos neteko blizgesio; jis darėsi bjaurus, ir moteris nebekreipė į jį dėmesio, tik palesindavo ir iškuopdavo narvelį.
Vieną dieną paukštis mirė. Moteris pajuto siaubingą liūdesį ir visą laiką galvojo apie jį. Bet ji neprisiminė narvelio, ji galvojo tik apie tą dieną, kai pamatė jį pirmą kartą, laimingą, sklendžianti tarp debesų.
Jeigu ji būtų pažvelgusi giliau į save, būtų supratusi, kad ją jaudino paukščio laisvė, jo plazdančių sparnų energija, o ne fizinis jo kūnas. Be paukščio jos gyvenimas prarado prasmę, ir Mirtis pasibeldė į jos duris. "Kodėl tu atėjai?" - paklausė ji Mirties. "Kad galėtum dar kartą skristi su juo danguje, - atsakė Mirtis. - Jeigu būtum leidusi jam ateiti ir išeiti, būtum jį dar labiau mylėjusi ir juo žavėjusis, dabar tau reikia manęs, kad vėl jį atrastum......".
Paulo Coelho "Vienuolika minučių"
teikti džiaugsmą visiems, kas jį mato.
Vieną dieną moteris pamatė tą paukštį ir įsimylėjo. Ji stebėjo jo skrydį iš nuostabos pražiojusi burną, jos širdis daužėsi, akys žėrėjo iš susižavėjimo. Ji pakvietė paukštį skristi kartu, ir juodu keliavo dangumi jausdami tobulą harmoniją. Ji žavėjosi, garbino ir dievino tą paukštį.
Bet paskui ji pagalvojo: jis gali įsigeisti aplankyti tolimuosius kalnus. Ir ji išsigando, kad niekada nieko panašaus nepajus kitam paukščiui. Ir ji ėmė pavydėti paukščiui jo gebėjimo skristi.
Ir pasijuto vieniša.
Ji pagalvojo: "Aš paspęsiu spąstus. Kai kitą kartą paukštis pasirodys, jis daugiau nebeišskris".
Paukštis, kuris taip pat buvo įsimylėjęs, sugrįžo kitą dieną, pateko į spąstus ir buvo patupdytas į narvą.
Ji žiūrėjo į paukštį kiekvieną dieną. Štai jis, jos aistros objektas, ir rodė jį savo draugėms, kurios sakė: "Dabar tu turi viską, ko tik gali norėti". Tačiau prasidėjo vykti keisti pokyčiai: dabar, kai ji turėjo paukštį ir jai nebereikėjo jo siekti, ji prarado susidomėjimą. Paukštis, negalintis skraidyti ir išreikšti tikrosios savo gyvenimo prasmės, pradėjo nykti, jo plunksnos neteko blizgesio; jis darėsi bjaurus, ir moteris nebekreipė į jį dėmesio, tik palesindavo ir iškuopdavo narvelį.
Vieną dieną paukštis mirė. Moteris pajuto siaubingą liūdesį ir visą laiką galvojo apie jį. Bet ji neprisiminė narvelio, ji galvojo tik apie tą dieną, kai pamatė jį pirmą kartą, laimingą, sklendžianti tarp debesų.
Jeigu ji būtų pažvelgusi giliau į save, būtų supratusi, kad ją jaudino paukščio laisvė, jo plazdančių sparnų energija, o ne fizinis jo kūnas. Be paukščio jos gyvenimas prarado prasmę, ir Mirtis pasibeldė į jos duris. "Kodėl tu atėjai?" - paklausė ji Mirties. "Kad galėtum dar kartą skristi su juo danguje, - atsakė Mirtis. - Jeigu būtum leidusi jam ateiti ir išeiti, būtum jį dar labiau mylėjusi ir juo žavėjusis, dabar tau reikia manęs, kad vėl jį atrastum......".
Paulo Coelho "Vienuolika minučių"
1.Jeigu pribarstai dyglių- tai ir nevaikščiok basas.
2.Gimstame ne vieną kartą, o kaskart vis iš naujo.
3.Viskas yra laikina, o nelaikina tik pats laikinumas.
2.Gimstame ne vieną kartą, o kaskart vis iš naujo.
3.Viskas yra laikina, o nelaikina tik pats laikinumas.
Niekada nesigailėk to, ką padarei, jei tuo metu buvai laiminga
Žinote kuo kvepia vaikai?...Migdolų pienu, rytmečio rasa...karamele, pienišku šokoladu...ramunėmis pievoje...
Vaikystė kvepia laime...
Žinote kuo kvepia vaikai?...Migdolų pienu, rytmečio rasa...karamele, pienišku šokoladu...ramunėmis pievoje...
Vaikystė kvepia laime...
Mano mama turėjo ploną, mažą kūną, bet didelę širdį, tokią didelę, kad ten tilpo visi mūsų džiaugsmai. - Markas Tvenas
Iš šiandienos aktualijų:
Kuo geresnis džipas, tuo toliau reikia eiti ieškoti traktoriaus
Kuo geresnis džipas, tuo toliau reikia eiti ieškoti traktoriaus
