QUOTE(medūzytė @ 2013 05 16, 07:44)
...bet kazkaip nusiraminau as nebeklykdziau vaiko, nenori rengtis ir nerengiu, po pusvalandzio pats kelnes atsinese, parejus is lauko jei batus numaudavau per panevalia leidau pazliumt prie duru, as tuo metu spejau ir pietus paruost, praejo paciam, pora kart apzaidziau ir va dabar ziuriu vel nieko, pamirso praejo...tikiuosi ir jums susitvarkys, tik nenuleisk ranku ir per daug neuzleisk kad butu jos virsus, geriau kazkaip apzaisti kad kitaip pasuktum kaip tu nori, o ne ji ir viskas bus gerai 
Ir aš taip darau. Jums greit praėjo palyginti.Maniškio isterijas ignoravau ne dieną, ne savaitę ir ne mėnesį. Ir paskutinėm dienom pastebėjau pasitaisymą (tikiuosi ne laikiną). Būdavo užsimano to ko negalima, pasakai ne, o tada prasideda...
net ne verkimas, o šaukimas, atsisėdimas... Aišku aš principo laikausi ir neduodu. Pašaukia ilgokai ir galų gale susitaiko, kad negaus. Dabar paskutinis įsimintinas atvejis, kai buvom prie sūpynių. Supomės supomės. Ir prireikė eiti namo. O tas nei iš vietos, parkrito ir šaukia. Nu ir voliokis tame smėly. Aš einu po truputį iš lėto. Tai paisterikavo 5 min, paskui jau "mama" ėmė šaukti. Sakau "ateik, jei nori". Pakilo, ir atbėgo. Kai jau aprimęs buvo priglaudžiau.Na o dabar lyg matomas pagerėjimas. Tfu tfu tfu...
Vakar apsipirkau parduotuvėj, einu su krepšiu ir juo vežime namo. Liko gal 200 m iki namų, užsimanė lipt iš vežimo. Prašau "pasėdėk, tuoj namai". Nu ir atsidarė dūdos. Bet mintyse gal iki 10 suskaičiavau ir nutilo
Mato, kad nepasieks neiko tuom.Šiandien valausi nagus, o jam mat prireikė atcetono buteliuko. Gavęs neigiamą atsakymą, žiūri į akis ir "aaaaaaaaa", be ašarų. Bet ramiu veidu patvirtinau, kad "ne". Ir nutilo.
Bijau dar džiaugtis. Bet tikiuosi tai ne laikinas pasiekimas.
Taigi, mamos, jei nusprendėte, kažkokio daikto neduoti, ar kažko neleisti, tai ir laikykitės savo, kad ir kas darytųsi. Negalima mėtytis. Vaikai pagaus tą jūsų silpnumo momentą ir juo manipuliuos. Aš dar ir vyrą turiu pabausti, nes jis nuolaidesnis. Pradeda vaikas verkt, ko nors negavęs, jau žiūrėk ir kiša jam. Tai mokinu, kad jei neduodi, tai neduok, o neaugink ožių ir nemokink visko išsireikalauti šaukimu.
Kol buvo maniškis mažesnis, tai nuo negalimo daikto bandydavau nukreipti dėmesį, kad susidomėtų kažkuo kitu. Kai paaugo, tas ėmė nebegalioti, nes man bandant nukreipti jo dėmesį kitur, išvis imdavo raitytis, isterikuoti. Tada tiesiog padėdavau ir nekreipdavau dėmesio. Ir pati jo nekalbindavau, nei geruoju, nei piktuoju. Tiesiog - ignoras. Nebent pats ateidavo. Tada priglausdavau.
