Auklėjimas be bausmių, pozityvus auklėjimas.

Viskas gerai,jei i prekybos centra einu tik su vienu vaiku ir tik papramogauti (taip nera buve),kitaip negaliu apsisukti ir vaziuoti namo,jei atejau,vadinasi kazko reikejo,turiu apsipirkti.Jei as ji bausiu gryzusi,jis dar mazas,jis jau nebeprisimins ka negerai dare ir nesupras uz ka...be to,yra brolis,sitaip bausdama viena,nubausiu ir kita,nepasakysi,kad tau galima filmuka ziureti,o tau ne.
Del lauko tas pats,jei sitaip bausiu viena-nukentes ir kitas..
I gatve didysis jau kazkaip isaugo,buna,kad uzsimirsta isibegejes,kokio ivaziavimo i kiema nepastebi,bet siaip jau atsargesnis..o mazasis bega,jei pamato,kad vytis pradedi,dar greiciau lekia..Stengiuos nesivedzioti viena abieju niekur,arba su masina vaziuojam,arba aikstele prie namu,sodas,kaimas pas mociute zaidimams..Gal todel jie pas mane tokie laukinukai,rankos ne vienas nenori duot,ramiai nepaeina,vis lekia,ir aisku vienas i viena puse,kitas i kita,nors persiplesk:-) Sunkus periodas,isaugs manau:-) Del tu bausmiu,tai kiekviename amziaus etape jos turi but skirtingos,vaikui suprantamos,kitaip naudos nebus jokios.

kai kur nors išeinu, ar iš prekybos centro, ar iš kažkur kitur, vaikui nutilus grįžtam

būtent prekybos centre manoji neisterikavo, buvo isterikavo karate treniruotę stebėdama, kai neleidau imti svetimų žiūrovų daiktų. išnešti reikėjo du kartus, trečią kartą neėmė daiktų ir nespygavo, žiūrėjom toliau tyliai. buvo tada metų ir dvejų mėnesių.

Tai jau atsaket pati,duodama pvz-kalbejau apie ejima per gatve.
Savo akim maciau,kaip trimetis isleke is prekybos centro,tiesiai masinai po ratais.
Laime,spejo sustot masina.
Mama tepasake-bus gera pamoka tau

Aš pritariu Ragnez įdėtam straipsniui ta prasme, kad reikia nustot ieškot "teisingų" vaiko auklėjimo metodų, o tiesiog gyvent kartu. Jei tėvai agresyvūs, pavargę, pikti vienas ant kito ir (arba) ant savęs, jei nėra tarpusavio pagalbos ir pagarbos namuose, nepadės jokia auklėjimo teorija Kai nepyksti ant pasaulio ir ant savęs, tai ir vaikų ožiai tragedijos nekelia, ir susitart su visais lengviau, tada nei bausmės, nei pasekmės nepakenkia nei vaikui, nei santykiams Tada paimi vieną vaiką, kuris muša kitą, apsikabini, apsuki aplink savo ašį ir eini su jais abiems po namus pabėgiot, kovos menais užsiimi ar statai tvirtovę Ir muštis nebesinori nė vienam, ir laikas linksmai leidžiasi, o ilgainiui ir abu tarpusavy išmoksta žaist. Aišku, tam neretai reikia perdėlioti prioritetus ir nemanyti, kad papildoma dulkė po lova namus sugriaus

Mano mažasis vienu metu buvo pradėjęs vyresnį mušt. Kodėl? Nes nori žaist, bet nemoka dar, nori, kad žaistų pagal jo taisykles, bet nemoka jų išdėstyt ar paaiškint, nori, kad kažkas vyktų vienu būdu, o vyresnis daro kitu, nes nori kitaip arba nesupranta. Nu ir pirmyn - į akis. Ką daryt? Žaist kartu, rodant, kaip vienam kitą lengviau suprast, kaip pastebėt ir apeit nesutapimus ir t.t. ir pan. Dabar laksto abu kaip be galvų ir tik retais atvejais (dažniausiai, kai vienas jų arba abu būna pavargę) prireikia mano įsikišimo Abejoju, ar ką nors išspręstų jų išskyrimas į atskirus kambarius, nes tokiu būdu neigiamas pasekmes patiria tiek pagrindinis agresorius (dažniausiai pradėdavo viską mažasis), tiek ir tas, kuris iš principo pirmiausia ginasi. Be to, toks atskyrimas mano asmenine nuomone visiškai nieko neišmoko vaiko, nes neišmoko, kas yra tinkamas bendravimas, kaip rasti abiems tinkamą santykį, kaip suderinti individualius ir bendrus interesus. Realiai tai toks atskyrimas, kaip ir bet kokia kita bausmė tik sugadina visiems nuotaiką be jokio pozityvaus momento.

Arba kodėl reikia išeit iš parduotuvės, jei po penkių minučių vėl į ją sugrįžti? Gi pamokymo esmė, kad kažko negalima daryt arba negalima imt be tėvų leidimo/sutikimo. Tai kokia to išnešimo žinia? Apsipirkimas nėra pramoga, jis yra būtinybė, todėl ar išnešdama nerodai, kad savo ožiais tu gali įtakot mano planus ir susidėliotą darbotvarkę? Paimu ant rankų ir palaikau, kol nusiramina, niekur aš neinu, nes jei reikia apsipirkt, tai reikia, nematau prasmės bėgiot pirmyn atgal. Lygiai taip pat "pasimoko", jei niekur neini, o tiesiog nenusileidi. Nu nebent dėl aplinkinių. Ale nė vienas dar nenumirė pro verkiantį vaiką praėjęs, tai nenumirs ir tuos porą kartų, kai maniškiai ožiuosis

Gatvė šioj diskusijoj man iš viso mistika, nes kol vaikas mažas, pats erdvėj nesiorientuoja, šalia gatvės jis visada eina tik įsikibęs į mano ranką arba jei šaligatvis platus, šalia manęs, bet aš esu gatvės pusėj. Visada. Ir čia nei bausmė, nei pasekmė, taip tiesiog yra. Nueinam nuo gatvės ir gali bėgiot, bet tikrai nesiruošiu eksperimentuot spėsiu aš vaiką sustabdyt, ar ne. Nuolat vaikštant einam kartu, augant aiškinu, kas yra gatvė ir kodėl mums reikia eiti šaligatviu, nuo 5-6 metų pradedu rodyti, į ką reikia atkreipti dėmesį einant per gatvę, kur sustot, ko laukt, kiek laukt, kaip elgtis prie šviesoforo ir kaip - nereguliuojamoj perėjoj ir t.t. ir pan. Kai atsirado noras pabandyt pačiam, leidau eiti keliais metrais priekyje ir eiti per gatvę vienam. Pradžioj ramiose perėjose, kur mašinų nedaug ir važiuoja lėčiau, vėliau ir sudėtingesnėse. Pirmoj kasėj jau mokėjo pats nueit, pareit ir tvarkingai gatves kirst. Ir dabar draugus dar moko, kad nebėgiotų per gatves kaip galvas pametę.

Yra man tėvas per užpakalį kelis kartus davęs - nei jis autoritetą mano akyse prarado, nei aš ten tragiškų pasekmių liekančiųjų turiu Mama pabambėdavo, apšaukdavo kartas nuo karto kantrybę praradusi, kartais nubausdavo, kartais moralizuodavo ir niekaip tai mano meilės ar pagarbos jai ilgalaikėje perspektyvoje neįtakojo. Vieną, ką tikrai žinau, kad mano tėvai mane mylėjo. O daugiau - koks skirtumas

Mano nuomone baust/leist patirt pasekes galima/reikia tik už piktybinį elgesį. Dažniausiai gi maži vaikai blogai elgiasi, nes blogai jaučiasi. Tokiu atveju efektyviau yra šalinti priežastis, o ne bandyti kovoti su pasekmėm. Su vyresniais atsiranda daugiau niuansų, bet mažiukai (darželinukai) tikrai retai kada yra piktybiniai iš principo.

kaip sakau, dėl parduotuvės efektyviai negaliu patart, nes ten neisterikavo.
dėl treniruotės akivaizdu kad reikėjo išnešti, rėkiantis vaikas per karate seminarą niekam nieko doro neduoda, ir niekas ten nedžiūgaus kol raminsiu ant rankų paėmus. o parnešt reikėjo, nes norėjo ir vėl išnešt, nes vėl isterikavo.

prekybos centre galiu pasakyt, kaip išvengiam isterijų. iki tam tikro laiko tiesiog vežiojau parduotuvės vežimėly įsisodinus, kad nieko negraibytų ir nereiktų atiminėt, paskui kai pasidarė protingesnė kokių dvejų su puse - trijų, eidavo pati dėdavo man į vežimėlį prekes ir tuo mėgavosi, kad padeda, parinkdavo, kokį obuolį įdėt ar panašiai, nu dabar kai penkių tai išvis aiškiu jokių problemų nėra, gi žmogus jau didelis.
o šiaip tai visada dar akcentuodavau, kol mažesnė,kad kokie vaikiški žaislai - ne mūsų,imti negalim pardoj, o kai vyresnė, tiesiog sakau, kad tokius turi; kad tai brangu; kad visko nepirksim ir t. t. - nu susikalbam be isterijų... sako - tik pažiūrėsiu ir tiek.

bent kiek esu mačius, vaikas rėkauja prekybos centre tada, kai nori kad jam ką nors nupirktų, o to nupirkti tėvai neplanavo arba negali (jei tai yra riksmas iš nuovargio, alkio ir pan., tai tiesiog tėveliams reik tuo pasirūpinti, kad ne tokioj fazėj į pardą vežt ir aišku jokių pasekmių neturi būti). tai pasimoko to, kad rėk kiek nori, niekas tau berėkiančiam nieko nepirks, pastovėsi lauke, prakvėpuosi, eisi vidun ir vėl galėsi apsipirkinėt.
šiaip ne visus vaikus įmanoma išlaikyt ant rankų ilgą laiką, kai jie draskosi... kaip čia buvo pasiūlymas kad. jei įmanoma, tai aišku , kodėl ne. iš kitos pusės, ne visi besidraskantys mėgsta kontaktą, tai taip kai kuriuos gali įsiutinti dvigubai. čia jau savo vaiką pažint reikia, manoji mėgsta būt viena, kai supyksta. o ne kad ją apkabintum ir pan.
dar būna, kad tėvai apsipirkinėja tik sau, o vaikui neperka nieko, vat iš principo, nes tu mažas ir pašol ..., ir tada va rėkia kažko prašo - tai vėl sakyčiau tėvai kalti, o ne vaikas. nes kokį niekutuką tai tikrai gali ir vaikui įteikt už tai, kad prakentėjo tąsymąsi po prekybos centrą (taip, tai yra sunkus darbas mažam vaikui).

nu žo visur būna visokiausios ten įvairovės.

lekiu. gero vakaro.

Na taip paskaičiau ir jau galvojau net neberašysiu, nes čia į vienus vartus varot, net nežinodamos kokia ta situacija. Paklausiau kaip susitarti su vaiku, kad nekeršytu, o jūs čia prisikabinot dėl statymo į kampą.

Į kampą statom tik jau kraštutiniu atveju. Tikrai ne kiekvieną dieną. Čia kai jau visai nebeklauso Ir tam kampe jis kuo puikiausiai atstovi ir tikrai nesijaučia pažemintas. Čia tikriausiai irgi priklauso kaip tas statymas į kampą vyksta. Ar tėvai įsterikuodami pastato vaiką į kampą, ar vaikas yra ramiai nuvedamas, pastatomas ir jam paaiškinama, kad stovės už tai kad tą ir tą padarė.

Iš pradžių mes irgi bausdavome ir vaikučiams neleidžiam žiūrėti ir pasakos mamytė neskaitys prieš miegą, bet kai tai nebepadeda tada ir imiesi kitų veikmų.

Vaikučiui jau 5,5 metų tai tikrai čia ne 3 metų krizė, turi ir broli, bet su juo visai gerai sutaria.

O ir dėl to pačio diržo davimo. Irgi yra du būdai. Vienas kai tėvai įsterikuodami muša vaikus (nes patys nesusitvarko su emocijomis), kurio aš nesuprantu. O kitas kai vaikas gauna per subiniuka, kai jam paaiškinama ramiu balsu už ką dabar gaus. Antruoju būdu tėvai mus taip auklėdavo ir tikrai nesijaučiau pažeminta.

Aišku vaikas vaikui nelygus. Maniškis dičkis yra lyderis, kuris labai sunkiai pasiduoda bet kokiam auklėjimui. Šita net psichologė pasakė, kad su tokiais vaikais labai sunku.

O ir tie pykčiai dažniausiai būna tada kai keičiasi dienotvarkė. Pvz viena dienotvarkė būna kai vaikas eina į darželi ir visai kita kai suserga arba prasideda atostogos. Ir taip trunka kokias tris dienas.
Nes kai pareina iš darželio mes pakankamai daug žaidžiame kartu. O kai serga, ar atostogauja, jis nori, kad žaistume irgi visa dieną kartu. O kadangi aš dirbu namuose, negaliu viso laiko paskirti žaidimams, o kur dar namų ruoša. Kai jis persilaužia ant kito rėžimo (supranta, kad mama visa dieną nežais), viskas kaip ir susitvarko.
Taigi pykčio priežastis aš žinau, tik galvoju kaip susitvarkyti su tuo keršijimu. Nes čia net nereikia į kampa statyti. Paprasčiausiai pasakai, kad nežiūrėsi vaikams, o jis eina ir pvz išmeta savo patalyne ant žemės. Tada liepi susitvarkyti, nes pats išsimetė. Aišku tvarkosi labai ilgai. Žiūrėk betvarkydamas kažką sukandžioja (kokį daiktą). Na ir ką tokiu atveju darytumėt? Nes vaikas vėl už tai, kad neleidai vaikučiams žiūrėti padarė kažką, kad tu supyktum.

rasiukas3, labai liūdna skaityt, tai nieko patart negaliu.
gal kai dar penkis kartus perskaitysiu - nebus taip liūdna ir pikta, galėsiu ką nors nuslūgus emocijoms pasakyt.

Man atrodo, kad viena prieštarauja kitam. Vaikas rėkia, kad nenuperka ko neplanavo, bet tėvai galėtų nupirkti kokį niekutį kitą kartą. Esmė, kad mažas vaikas nesusigaudo kada jau ,,galima norėti'', o kada ne-vakar pirko, šiandien jau negali. Manau, čia ir yra didžioji klaida, būtent dėl to vaikas ir rėkia. Man PC niekada nebuvo pramogų, laiko praleidimo vieta, tai tiesiog parduotuvė, atėjau , ko reikia nusipirkau, prabuvau minimalų laiką ir namo. Todėl laikausi pastovumo taisyklės-ką pirkti sprendžiu tik aš kol mažas vaikas. Su vyresniu jau galima pasitarti, nes jis supras jei nėra pinigų, negalima (alergiškas pav.), nesveika, turim namuose dar ir t.t.

pas mus tas pats,i prekybos centra tik apsipirkti ko man reikia,imam tik tai,kas parasyta sarase.visada pasidarau saraseli,nes apsiperku savaitei,bet butinai visada irasau ir kazka skanaus,sausainiu,vaisiu ar dar ka nors.buna,kad ko pritrukus uzbegam i parduotuve,bet zino,kad imam tik ka nutarem is anksto.penktadieniais tetis visada nuperka po kinderi,tai nueje su mama tik atsistoja salia tu kiausiniu,ir burba po nosim ''tete pirks,tete pirks'':-D

Tai ne keršijimas. Tiesiog namuose yra nustatyta "hierarchinė" tvarka - kas yra "viršesnis", tas turi teisę nustatyti taisykles ir bausti už jų nesilaikymą. Yra vaikų kurie gana gerai prisitaiko prie tokio modelio ir bent jau ankstyvame amžiuje neprieštarauja akivaizdžiai. Tie, kurie neprisitaiko, renkasi kokias nors pasipriešinimo formas. Tavo vaikas kovoja su tavimi norėdamas įrodyti, kad jis yra viršesnis. Ir kovoja tais būdais, kuriuos tu taikai jam - "baudžia" tave, taikydamas tas priemones, kurios tave skaudina, piktina. Ir jeigu jis nenusileido būdamas mažas, tai tikrai nepaklus tavo tavo reikalavimams ir nepradės nuolankiai priimti už nepaklusimą skiriamas bausmes augdamas. Ir toliau priešinsis. Pagalvok, kiek gali prasiplėsti jo taikomas "bausmių arsenalas" paauglystėje. Reikėtų kuo greičiau ieškoti išėjimo iš šio kovos lauko.
Tai nėra paprasta ir kažin ar įmanoma patarti, kaip tai padaryti. Pradžiai, kol tikrai neišeis gyventi be bausmių, aš bandyčiau tiesiog nesileisti į "karą". Nubaudžau, tai nubaudžiau, bet toliau bausmėms stop. Ką bedarytų, pasakau, kad suprantu, kad jis nepatenkintas dėl bausmės, bet tai jau įvyko ir ateityje tikiuosi, kad pavyks susitarti gražiuoju. Galiu PAPRAŠYTI arba PASIŪLYTI ištaisyti, jei pasielgė netinkamai (sutvarkyti tą patalynę). Jei nesutinka, galiu sutvarkyti pati ar palikti, kaip yra, bet tik ne liepti tai sutvarkyti kaip bausmę. Jei tu pasitrauksi iš mūšio lauko, vaikui tiesiog neliks su kuo kariauti.

Tai kad čia pozityvaus auklėjimo tema, tai ir varom į tuos vartus. Bausmių taikymas pats savaime kuria problemas, "gražiai" jos pateikiamos ar ne. Pabandykite matyti savo vaikus kaip lygiaverčius jums žmones, kuriems dar reikia išmokti reguliuoti savo emocijas, kurie mokosi socialinių subtilybių iš jūsų elgesio ir reakcijų (ne pamokymų ir bausmių). Ar visuomet jūsų nustatomos ribos ir draudimai yra adekvatūs vaikų amžiui ir supratimui, nustatyti su empatija? Ar visada savo kaip motinos galias naudojate vaikų saugumui ir naudai, ir ne išnaudojate pažeisdamos jų orumą? Su vaikaistaip pat kaip su suagusiais yra tinkamas posakis "elkis su kitais taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi".